Kiekvienoje šeimoje kyla konfliktų, tačiau tačiau jie gali būti skirtingi priklausomai nuo situacijos, problemos aktualumo ir konfliktuojančių pusių priešiškumo lygio.
Mokslininkai, išanalizavę, kaip sutuoktiniai konfliktuoja, išskyrė keturis problemų sprendimo stilius: harmoningą (harmonious), neįsitraukiantį (disengaged), ekspresyvų-konfliktuojantį (conflictual-expresive) ir priešišką-konfliktuojantį (conflictual-hostile).
Harmoningą stilių naudojančios poros santuokoje kilusias problemas aptaria ramiai, be didelių konfliktų. Neįsitraukiančio stiliaus poros problemas aptaria intensyviai ir nemaloniai, tačiau šis aptarimas trunka trumpą laiką. Tuo tarpu ekspresyvių-konfliktiškų porų diskusijos yra emociškai „banguojančios“, kartais išties atkaklios, tačiau diskusija visuomet užbaigiama teigiamu aspektu.
O priešiškų-konfliktiškų porų diskusijose vyrauja pyktis, kritiškumas, siekis „įkąsti“ ir jie dažniausiai nepriima jokio konstruktyvaus sprendimo.
Kognityvinės raidos teorija teigia, jog vaikų elgesį ir emocijas lemia aplinkinio pasaulio suvokimas. Kuo dažnesni ir intensyvesni konfliktai šeimoje, tuo labiau vaikai linkę save kaltinti dėl šių konfliktų, o kartais jaučia net ir grėsmę.
Tad tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip problemų aptarimo stiliai siejasi su vaikų grėsmės pajutimu ir savęs kaltinimu dėl kylančių problemų.
Buvo apstebėta, kad vaikai, kurių šeimoje diskutuojama harmoningai, tėvų nesantaiką pastebi retai ir ji greitai baigiasi. Tuo tarpu vaikai iš priešiškų-konfliktiškų šeimų teigė, jog tėvai pykstasi labai stipriai ir retai kada konfliktai išsisprendžia. Be to, vaikai, kurių tėvai problemas aptaria priešišku-konfliktuojančiu stiliumi išgyveną didesnį grėsmės lygį nei vaikai iš ekspresyvių-konfliktiškų porų. Šią situaciją gali paaštrinti ir šeimoje vyraujantys tarpusavio santykiai: jei šeimos nariai vienas kitam nėra artimi, vaikai dažniau save kaltina dėl kylančių problemų. Šeimų, kurios naudoja ekspresyvų-konfliktinį ir priešišką-konfliktinį problemų aptarimo būdus, bet palaiko glaudžius tarpusavio santykius, vaikai dvigubai rečiau save kaltina dėl kylančių problemų nei šeimų, kurių nariai nėra artimi.
Taigi, problemų aptarimo būdai ir konfliktų stiliai turi įtakos ne tik sutuoktinių tarpusavio santykiams, bet ir vaikams. Kuo priešiškesni ir intensyvesni konfliktai, tuo vaikai labiau save kaltina dėl kylančių konfliktų. Tačiau šią situaciją gali sušvelninti šeimos narių siekis palaikyti kuo artimesnius tarpusavio santykius.
