Pokalbio metu Eglė atskleidė, kokį unikalų būdą pasirinko gedėjimui išreikšti ir koks buvo jos ryšys su tėčiu.
Įprasmino atminimą raštu
Prieš du mėnesius Eglė palaidojo tėtį. Viduje susikaupęs skausmas ir sielvartas itin paaštrėjo tuomet, kai prasidėjo kalėdinių švenčių laukimas. Skausmingi vidiniai išgyvenimai, aplink besipuošiantys miestai ir raibuliuojančios lempučių švieselės kontrastavo su vidine tuštuma ir skausmu moters viduje.
„Šį rudenį netekau tėčio <...>. Tai, kai atėjo Advento laikas, jaučiau, kad mano vidiniai išgyvenimai, skausmas intensyvėja, pulsuoja, aštrėja. Ir tie visi šventiniai kvepaliukų, kavos kalendoriai erzino ir neatliepė to, kas viduje“, – apie emocijas kalbėjo Eglė.
Šie išgyvenimai pašnekovę privertė susimąstyti. Tarp daugybės prekyboje matomų šventinių Advento kalendorių, kupinų šokolado, makiažo priemonių ar kitokių gėrybių, Eglė nutarė sukurti naują Advento kalendorių. Moteris jį pavadino „Advento kalendoriumi gedintiems“.
Šis kalendorius – tai kasdienių socialiniuose tinkluose talpinamų įrašų serija apie po netekties išgyvenamus Eglės jausmus, gedėjimo procesą. Kiekvieną dieną pašnekovė sukuria po spontanišką įrašą apie tos dienos gedulo mintis.
Moteris paaiškino, kad kalendoriumi norėjo skirti laiko pabūti su savo išgyvenamais jausmais: „Pirmiausia, kalendorius kilo iš visiškai asmeninio išgyvenimo ir noro per švenčių lėkimą sustoti ir skirti laiko refleksijai, pabuvimui su savimi ir tėčio netektimi. Manęs šventės šiemet nedžiugina, aš jų nelaukiu, man baisu ir neramu, kas su manimi vyks per jas. Juk tėčio kėdė bus tuščia“.
Prisiminė tėtį
Paklausta, ar buvo su tėčiu artima, Eglė susigraudino. Ji papasakojo, kad tėtis, nors ir buvo mažakalbis, visada mokėjo parodyti rūpestį ir meilę, labai mylėjo savo gydytojo darbą ir anūkus.
„Jeigu atsigręžčiau į laiką, kai mano tėtis buvo gyvas, tai mes niekada su juo nebuvome labai kalbantys kartu <...>. Tėtis buvo mažai jausmus rodantis žmogus, tačiau visada jutau su juo stiprų ir artimą ryšį. Sunkiausiais mano gyvenimo momentais jis šiltu, paprastu buvimu šalia suteikdavo man palaikymą, padrąsinimą. Pasakydavo kelis žodžius, bet jie būdavo esminiai, svarbiausi, tie, kurių tuo metu labiausiai reikėdavo“, – šyptelėjo pašnekovė.
Moteris papasakojo apie laiką, kuomet turėjo galimybę su tėčiu suartėti: „Tos beveik dvi savaitės, jam patyrus insultą, kai jis nebegalėjo kalbėti, atsidūrė bejėgiškoje pozicijoje, kai juo rūpinasi kiti, o ne jis rūpinasi visais, sakyčiau, kad mums abiems buvo artumo dovana. Mes turėjome laiką čia ir dabar“.
Tuomet dukters ir tėčio bendravimas pasikeitė. Eglė atsivėrė tėčiui ir jie leido parodyti savo emocijas vienas kitam: „Mes abudu buvome pažeidžiami, mes abu savaip išgyvenome jo ligą, negalią, leidome vienas kitam verkti ir parodyti ašaras. Nebeturėjome, kur pabėgti“.
Tuo metu Eglė jautė, kad turimas laikas su tėčiu itin ribotas, ateitis nežinoma. Dėl to ryžosi pasakyti jam svarbius žodžius. „Aš tiek kartų nesu sakiusi tėčiui, kaip stipriai jį myliu ir koks jis man svarbus, kaip tomis dienomis, jam susirgus“, – susigraudino pašnekovė.
Leidžia sau „būti, kaip būnasi“
Nors moteris neteko tėčio, tačiau papasakojo, kad šiuo metu ji vis dar bando išlaikyti su juo ryšį. Ji mano, kad jis nenutrūksta net žmogui mirus.
„Gedėjimas yra meilė. Tas skausmas, kurį jaučiu netekus tėčio, yra kaina už ryšį, kurį turėjau, turiu. Meilei, kaip ir skausmui, nėra pabaigos. Laikui bėgant tik keičiasi skausmo ir meilės pavidalai. Mano pasirinkimas yra jausti, išjausti, būti netektyje su bet kokiais jausmais, kokie ateina. Stengtis nebėgti nuo to. Mano pasirinkimas būti, kaip būnasi, yra nuoroda į mano kalendorių, kuris skatina leisti sau gedėti ir atjausti save, būti švelnesniems sau šiuo sunkiu metu“, – paaiškino moteris.
Paklausta, ką jaučia rašydama kasdienius kalendoriaus įrašus, moteris atskleidė, kad taip junta artumą. „Tam tikra prasme, jo netekusi, aš jaučiu dar stipresnį artumą jam. Taip yra dėl to, kad skiriu laiko, apmąstau, ką jis man reiškia, kas jis man buvo“, – kalbėjo Eglė.
Moteris neslepia, kad kalendoriaus rašymas jai padeda įprasminti ne tik skaudžią netektį, bet ir pajausti stipresnį dėkingumą tėčiui už visas patirtas istorijas kartu.
Sulaukė reakcijų iš sekėjų
Šiuo metu Eglės įrašus stebi jos sekėjų auditorija. Moteris pasidalijo, kad neretai sulaukia žinučių iš sekėjų, kuriose gedintys žmonės jaučiasi išgirsti ir suprasti.
„Nemažai žmonių man parašo pasidalindami savo netektimis. Jie rašo, kad neteko tėčio, sūnaus, mamos. Vieni savo artimuosius prarado šiemet, kiti – prieš kelis metus. Jie dėkoja, kad „įgarsinu“ gedinčiųjų išgyvenimus, liečiu šią temą, nes ji pas mus dažnai atsiduria už tylos sienos, ypač švenčių šurmuly, ir gedintieji jaučiasi vieniši bei izoliuoti“, – atskleidė moteris.
Ji pridūrė, kad jos įrašuose sekėjai gali atrasti save. Gedėti ne vienam, savo jausmais pasidalinti, pašnekovės manymu, yra itin svarbu.
„Vieną iš įrašų rašiau po susitikimo su drauge, kuri šį rudenį neteko mamos. Kalbėjomės, kad „gedėjimo spa“ – tai yra ryšys su kitu žmogumi, kuriame jautiesi priimtas su tuo didžiuliu skausmu. Manau mano įrašuose žmonės pamato save, nesijaučia tokie vieniši, nes tie išgyvenimai, apie kuriuos rašau, universalūs ir bendražmogiški“, – džiaugėsi Eglė.
