„Man jau galva ūžia nuo tų žinių. Tik įsijunk radiją, televizorių – skandalai, korupcija, mafija... Jei nesiklausai, tai kaimynė viską tau iškloja. O kitą dieną paaiškėja, kad visa tai buvo netiesa... Ir kuo mums, paprastiems žmonėms, tikėti?“ – nerimauja Pranė iš Skuodo rajono.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Pritariu jums, Prane: iš tikrųjų šiandien esame tiesiog bombarduojami informacija. Per savaitę „suvirškiname“ tokį žinių srautą, kokio net mokytas viduramžių žmogus negaudavo per visą gyvenimą. Kai kurių profesijų atstovai kasdien yra priversti murkdytis informacijos lavinoje.
Nenuostabu, kad žinių srautas žaloja jautresnės psichikos žmogų, nesugebantį nuo jo atsiriboti ar atsirinkti tik tai, kas jam galėtų būti svarbu. Juk čia daug šlamšto, pusinės tiesos, abejotinų ir melagintų žinių, kurias įprasta vadinti antimis. Tai tyčia paskleista klaidinanti žinia, iš piršo laužti „faktai“, kurių atitikties tiesai patikrinti negalime.
Fiziologinės žmogaus galimybės „suvirškinti“ gautas žinias yra ribotos, todėl jų srautui stabdyti ir košti įsijungia natūralūs galvos smegenų filtrai. Visi mes esame ypač jautrūs pranešimams apie pavojų, grėsmes: tai mums gyvybiškai svarbu, todėl tokias žinias pasigauname pirmiausia, visa kita praleidžiame. Tačiau šiandien minėti filtrai yra tapę mūsų spąstais, nes dauguma žinių tyčia dirgina mūsų savisaugos instinktą. Blogoms žinioms ypač jautrūs žmonės be pusiausvyros ir psichikos ligoniai, mat jų nesaugumo jausmas yra patologiškai stiprus.
Kita vertus, visi mes linkę patikėti tuo, kas patvirtina mūsų nerimą ir baimes, o to juk kiekvienas sočiai turime. Tai iškreipia mūsų pasaulio suvokimą. Baimės akys didelės, pridurčiau dar, kad ausys – stačios: kaipmat pasigauname vos nuskambėjusią žinią apie grėsmes Lietuvai ar pedofilų siautėjimą ir, užuot ramiai tai apsvarstę, tuoj pat skambiname varpais, gąsdinamės patys ir gąsdiname kitus. Dažniausiai matome tai, ką norime matyti, girdime tai, ką norime girdėti. Jeigu esate įsitikinęs, kad pasaulis – prasta vieta, kad žmonės – žvėrys, ir tik prarask budrumą – būsi suėstas gyvas, tuomet bet kuri šia tema paleista antis, net ir prastai iškepta, įkris tiesiai jums į burną, mat patvirtins jūsų nuostatas. Suvirškinsite ją nė nemirktelėję. Ar keista, kad paskui prastai miegosite, sapnuosite košmarus?
Gavę grėsmingą žinią daugelis nebesugeba logiškai mąstyti. Tuo sėkmingai naudojasi ne tik telefoniniai sukčiai, bet ir juodųjų technologijų meistrai. Atsparesni smegenų plovimui yra tie asmenys, kurie vadovaujasi nuostata: turiu teisę ne tik žinoti, bet ir abejoti. Jų pasaulio vaizdas yra realesnis, visuotinės isterijos akivaizdoje jie nepameta galvos, svarsto bei stebi ir drįsta pasakyti: „Aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų.“
Taigi neimkite prastų žinių giliai į širdį, gerbiama Prane! Tikėti dera nebent Dievą, pasitikėti – savo akimis, o ne abejotinomis žiniomis. Jei išgirstą grėsmę apsvarstysite vėliau, nusiraminusi, vakarykštė grėsminga žinia jums gali pasirodyti niekinė. Rytas už vakarą protingesnis! Juokinga, bet šiuo atveju pravers tinginių pelėdžiukų taktika: „Nedarykim, mama tuoj, padarysime rytoj...“ O viena išmintinga močiutė sakydavo: „Jeigu laikas parodys, ar verta buvo jaudintis, kodėl turėčiau jaudintis anksčiau laiko?“ išnaša
Viena išmintinga močiutė sakydavo: „Jeigu laikas parodys, ar verta buvo jaudintis, kodėl turėčiau jaudintis anksčiau laiko?“
Tyčia paleistą antį nuo tikros žinios padės atskirti nebent šaltas protas arba laikas, taigi nepulkime karštligiškai jų gaudyti.
