Valerija pasakoja, kad grįžusi porai savaičių į Lietuvą dalyvauti viename projekte nusistebėjo čia esančiais pandemijos kontroliavimo ribojimais, mat užsienyje – viskas laisviau.
„Londone pandemija iš tiesų labai nesijaučia jau, viskas yra grįžę daugmaž į savo vėžes, teatrai veikia, parodos veikia, aišku, yra tam tikri ribojimai likę. Man buvo kažkaip nejauku, keista Lietuvoje, ta baimės kažkokia, nežinau, labai nustebino situacija mane“, – pasakoja apie grįžimą darbams į Lietuvą mergina.
Visgi, Valerija neslepia, kad Lietuvos pasiilgsta kaip ir kiekvienas kitas, kuris ilgisi savo gimtinės. Iš Panevėžio kilusi mergina anksčiau be galo ilgėdavosi savo miesto, o dabar apskritai – visos gimtosios šalies:
„Man nusileidus Vilniuje, ar tai Kaune, jau yra tas namų jausmas, kuris yra toks platesnis. Nuostabu grįžti todėl, kad visur yra draugai, visur yra pažįstami, viskas yra žinoma, sava, gera ir labai malonu. Kol kas grįžti su visam tikrai neplanuoju. Yra labai sunku pasakyti, nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, tad kol kas tokių planų nėra.“
Mergina džiaugiasi, kad pasaulį sustabdžiusi pandemiją jai leido daug daugiau dėmesio ir laiko skirti sau, saviems poreikiams. Daug laiko leido su draugais, mokosi gaminti maistą, skyrė dėmesio kūrybai.
„Rašiau daug muzikos, studijavau, auginau šunį, mokiausi valgyti gaminti, tiesiog galbūt labiau sulėtėjo gyvenimas. Labai daug skaičiau, į save turėjau liko įsigilinti, kažkokias dvasines, psichologines praktikas pradėti. Iš tiesų man asmeniškai labai į naudą išėjo tas laikas, nes aš tikrai labai stipriai atsigręžiau į save, į savo kūrybą“, – pasakoja Valerija.
Į užsienį išvyko siekti karjeros aukštumų
Dar paauglystėje svajojusi studijuoti Londone mergina, dabar gali džiaugtis išsipildžiusia svajone. Tiesa, ją pasiekė tik lemtingąjį trečią kartą, gavusi pasiūlymą studijuoti Londone su „Erasmus“ mainais:
„Vieną kartą neišvažiavau, nes turėjau vaikiną, kurį labai mylėjau ir maniau, kad mes kursime šeimą. Galbūt mano prioritetai visai kitokie buvo tuomet, tačiau ir kitą kartą neišvažiavau, nes tiesiog nusprendžiau nevykti, na o trečią kartą gavau pasiūlymą „Erasmus“ studijoms. Išvažiavau ir man čia žinoma viskas labai patiko.“
V. Iljinaitė neslepia, kad nuo pat mažų dienų svajojo siekti tarptautinės karjeros, o to, ką galėjo pasiūlyti Lietuva, jai atrodė per mažai.
„Aš negalėjau, nenorėjau patikėti, kad tos „lubos“ Lietuvos muzikos industrijoje yra tokios žemos. Tad tai tiesiog mane atvedė tęsti ir ieškoti savo augimo kitur, tačiau išvykimas nebuvo susijęs visiškai su kažkokia tolerancijos stoka ar kažkokiais kitais dalykais. Tai buvo grynai susiję su mano karjeros projektavimu ir vizija“, – tvirtina apie išvykimą mokytis svetur Valerija.
Anksčiau dainavusi populiariąją muziką, mergina būdama dvidešimt trijų metų nusprendė savo karjerą sukti kita kryptimi ir muzikinę kelionę tęsti operoje.
„Tas perėjimas užtruko gana ilgai ir Londone likau dėl operos studijų, dėl operos karjeros. Nieko bendra tai neturi su niekuo kitu“, – sako V. Iljinaitė.
Nebenori aptarinėti to, kas jau seniai atskleista
Visgi, Lietuvoje mergina paliko nemažai skaudžių prisiminimų, dėl kurių dabar, kaip teigia Valerija, yra stipresnė labiau nei bet kada. Viskas prasidėjo merginai pradėjus sirgti mitybos sutrikimais, dėl iškreipto asmens vaizdavimo Lietuvos visuomenėje.
„Atsimenu kaip šiandien, kad man paskambino žurnalistė po „Eurovizijos“ ir pasakė, kad skaitytojai labai domisi ir klausia, kaip taip nutiko, kad į šį projektą grįžau papilnėjusi, pastambėjusi. Tai buvo labai neetiškas klausimas iš žurnalistės pusės, tad nuo šio komentaro viskas ir užsivedė“, – pradeda pasakoti apie savo mitybos sutrikimų atsiskleidimo pradžią visuomenei Valerija.
Mergina pasakoja, kad tuo metu pasijautė labai įžeista ir supykusi, o į tokį klausimą atsakė, kad tuo metu sirgo, nors apie savo sutrikimus net nebuvo planavusi viešai kalbėti:
„Neplanavau užvirti tos košės apie valgymo sutrikimus, tai nebuvo surežisuota, tai tiesiog buvo labai emocionalus, staigus impulsas, kuris išsivystė iki šitokio dalyko, todėl nesigailiu nei kruopelytės. Viskas įvyko taip kaip turėjo įvykti.“
Anot merginos, Lietuvoje vis dar jaučiasi tobulo kūno, nuostabaus gyvenimo kultas, jog visi aplink yra tik gražūs ir tobuli, be jokių netobulumų. Valerijos teigimu, užtektų atviresnių ir nuoširdesnių pokalbių, kurie leistų vienas kitam būti artimesniais, jeigu žmonės žinotų, kokius sunkumus patiria.
„Mano nuomone, tai yra neteisinga, nes ir taip esame maža šalis, o dėl kažkokių tobulumo paveikslų mes toliau tolstame ir svetimėjame. Man tai juokingą, tą kultą aš smerkiu“, – užtvirtina mergina.
Pasiteiravus, kaip sekėsi išgyti ir pabėgti iš mitybos sutrikimų pinklių, V. Iljinaitė teigia, kad neverta kalbėti apie tai, kas jau buvo aptarta įvairiausiuose interviu ar laidose. Anot jos, užtenka iš merginos kelionės pasisemti tik ryžto:
„Ką reiktų iš viso to pasiimti tai kaip žmogus gali suklupti ir atsikelti. Norėčiau tiesiog būti įkvepiantis pavyzdys žmonėms, kaip reikia atsispirti iš dugno ir pašokti dar aukščiau, susikonstruoti save iš dužusių stiklo šukių į daug stipresnę versiją, daug stipresnį žmogų.“
Nuostabaus balso savininkė tikisi, kad nuoširdus merginos atsivėrimas apie patirtus sunkumus kitus įkvėpė pasijusti reikalingais ir suprasti, kad mitybos sutrikimų kelionėje jie yra ne vieni. Valerija piktinasi, jog Lietuvoje tokios temos ir apskritai – kūno vaizdas vis dar yra opi bėda.
„Valgymo sutrikimai ir kūno vaizdas yra tokia stigma, kad kokie mes ten tobuli esame toje Lietuvoje. Tai yra neteisinga ir turime dar labai kur augti bei turime rauti su šaknimis tą palikimą“, – sako mergina.
Tačiau visa ši patirtis merginai atnešė ir netikėtų malonumų, kuriais dabar gali džiaugtis:
„Aš galvoju, kad jeigu aš neturėčiau tų labai sunkių patirčių jauname amžiuje, kurios buvo traumuojančios, aš nebūčiau tokia stipri, kad tiesiog nuo nulio galėčiau kitoje šalyje kurti gyvenimą ir keisti karjeros kryptį nuo pop muzikos į operą ir miuziklą, tai yra labai rizikinga.“
Džiaugiasi kiekviena laisva minute
Londone V. Iljinaitė ne tik studijuoja, tačiau ir aktyviai vykdo pedagoginę veiklą. Džiaugiasi, kad jos jauni mokiniai dainuoja ryškiausiuose projektuose, o ir pati neretai sulaukia pasiūlymų būti jų dalimi.
„Kaip tik ką tik grįžau iš „West side story“, kur Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo pastatymas su orkestru. Greitai turėsiu operos pasirodymą čia Londone, praėjusi pavasarį irgi keletas rimtų projektų buvo, tad viskas yra procese“, – pasakoja apie muzikinius projektus žavinga pašnekovė.
Mergina tikina, kad dabar džiaugiasi viskuo tuo, ką turi ir veikia. „Mano dabartis yra nuostabi, bet tai tik dėl to, kad aš sutikau paaukoti tai, ką turėjau prieš penkis metus su viziją, ką aš galėčiau turėti ateityje“, – tvirtina V. Iljinaitė.
Anot merginos, asmeninė kūryba, kuriai dėmesio skyrė dar karantino laikotarpiu, taip pat visai netrukus turėtų išvysti dienos šviesą:
„Niekas neatsitinka per vieną dieną, kad įsistatai vieną dieną į roges ir čiuoži jomis, tai yra sudėtingas kelias, procesas.“
Nuolatinėje, tiek muzikinėje, tiek pedagoginėje veikloje „besimaudanti“ Valerija juokiasi, kad laisvo laiko turi tik tiek, kiek ryte bei vakare tenka pavedžioti šunį.
„Esu labai susikoncentravusi į savo operinę veiklą, kuri užima mano visą laisvalaikį. Taip pat jį suvalgo ir mano studijos, darbas su aktoriukais.
Iš tiesų yra labai intensyvus laikas, ypatingai po koronos, nes jaučiasi tas atgimimas su trenksmu, visos industrijos ir viso kito yra labai daug“, – teigia operos solistė Valerija Iljinaitė.
