Jurbarke gimęs, dabar 26-erių vyras, visada turėjo svajonių, kėlė svarbius egzistencinius klausimus: „Koks mano pašaukimas?“. Giliai širdy jam tai nedavė ramybės. Tačiau to ilgus metus nesureikšmino.
Taip Armandas pabaigė teisės magistrą, kelerius metus kaupė patirtį Kauno apygardos teisme. „Tuo metu suvokiau, jog žmonėms geriau padėsiu ne įstatymų dėka“, - sako vyras, žinomas kaip psichoanalitikas-veidotyrininkas.
Jo kolegų Lietuvoje vos keturi, o pagalbos reikalaujančių – kur kas didesnis skaičius. Kaip pats sako, net 80-90 proc. lietuvių dirba tik dėl to, kad reikia, ir nejaučia prasmės, laimės.
Pokalbis apie laimės paieškas ir paprastus žingsnius, kurie padės ją surasti.
- Teisininko darbas nebuvo Jūsų svajonė?
- Gyvenau taip, kaip didžioji dalis žmonių gyveno. Galiausiai supratau, kad teisininko karjera neteikia tiek prasmės ir laimės. Dažnai sakau – jeigu žmogui nepatinka veikla, gali sukandęs dantis dirbti. Tačiau nesimatys nei rezultatai, nei aplinkiniai bus laimingi.
Visgi permainoms ruošiausi pusmetį ir perėjau prie psichoanalizės-veidotyros. Šiuo metu, negalėčiau pasakyti, jog dirbu. Gyvenu ir be galo džiaugiuosi, matydamas, jog galiu nors truputį prisidėti prie žmonių laimės. Žinoma, apie savą gerbūvį pamąstai, bet kai dirbi iš širdies, atsiranda atlygis ir įvertinimas savaime. Bet ir tai nublanksta prieš jausmą procese, kurį tu jauti tik pradėjęs imtis mylimos veiklos.
- Ar sprendimą priėmėte taip pat ištyręs savo veidą?
- Veidotyra atsakė į objektyvius klausimus, kokiame lygmenyje turėčiau būti, lyginant su kitais žmonėmis. Mes dažniausiai save iškeliame arba nuvertiname, o tai trukdo suprasti, kur turėtume būti. Objektyvia prasme įvertinau save ir supratau, kokioje profesinėje srityje turėčiau apsistoti.
Esu analitinio „sukirpimo“, tad visada sąmoningai, nesąmonigai vertinau žmones. Taip pat pasižymiu išvystyta empatija žmonėms – nuo mažumės buvau jautresnis vaikas, o tai šiame darbe buostabiai pasitarnauja.
- Kai pakeitėte gyvenimą, tapote laimingesniu. Ar to reikia ir kitiems žmonėms?
- Kartais net sustojus susimąstai, kodėl man, kai didžioji dalis savo liepsnos neatskleidžia, pasisekė?
Laimingų žmonių tikrai pasigestu. Visgi viską mesti ir šokti į jūrą tikrai nereikėtų, nes didžioji dalis žmonių taip ir neišplaukia. Matome tik sėkmingus atvejus. Mes visada galime tyliai pabandyti ir išsiaiškinti, ar ta veikla teikia mums malonumą ir prasmę.
- O ko ieškodami žmonės atkeliauja pas Jus?
- Dažniausiai atkeliauja arba viską praradę, arba labai turtingi, tačiau nežinantys, kur dar save realizuoti. Žmonės, negalintys pilnai išmaitinti savo šeimos, galvos nesuka egzistenciniais klausimais, tiesiog keliasi ir eina į darbą. O turtingesni žmonės jaučia didelę vidinę tuštumą, kuri dažnai prasideda ties vidutine amžiaus krize.
Pastebėjau, kad žmonės, kuriems gerai sekasi tvarkytis šeimoje, apie darbą neklausia. Jeigu santykiuose esti problemų, kyla klausimai: „Ką galėčiau darbo srityje pakeisti?“. Nusivylę santykiais – koncentruojasi į darbą.
- Jūs tikriausiai įrodote, kad ne pinigai laimę suteikia?
- Vienareikšmiškai – ne. Pinigai yra atlygis už puikų, nuoširdų darbą. Tie, kurie siekia vien pinigų, tai dažniausiai neturi nei jų, nei laimės.
- Kaip vyksta veido tyrinėjimo procesas?
- Pirmiausia, žvelgiu į akis, kurios išduoda, ar žmogus laimingas. Jei jos išduoda skausmą, o gal net stiprią kančią, tada jau reikia atsakyti sau viduje: „Kuo aš nuoširdžiai galiu jam padėti?“. Žmogui reikia duoti tai, ko jam reikia ir nuo ko bus geriau, o ne tenkinti momentines užgaidas, kurios niekur neveda.
Vėliau pradedu analizuoti, domiuosi žmogaus santykiais su aplinka. Problemų dažniausiai turi valdingi žmonės, o geraširdžiais naudojasi, tad jie būna išvargę.
Domiuosi jų charakterių ir „vidiniu paraku“. Nes vieniems tinka ramiai gyventi, o kiti net užkariavę Europą nenurimtų. Tai lemia genetika ir vidinis potencialas.
Vėliau paprastai paklausiu: „Kuo aš galiu padėti?“. Aš juos išklausau, pateikiu klausimus ir analizuoju, ar jie tikrai to nori. Stengiuosi paaiškinti elgesio-atoveiksmio ryšį. Man svarbiausia, jog žmogus puikiai suprastų, kodėl vieną ar kitą situaciją pritraukia. Žmogus pajautęs nuoširdų norą padėti, dažnai atsiveria ir išpasakoja širdies skaudulius – akimirksniu palengvėja. Nuoširdus išklausymas, dialogas, neretai daro stebuklus. Nepamirškime to.
- Jūs galite pakeisti žmonių likimus, o tai labai didelė atsakomybė...
- Atsakysiu labai paprastai – galutinius atsakymus pateikia žmogaus vidus. Aš Atsakymus matau pačiame žmoguje ir padedu jam juos užfiksuoti pačiam ar atsibusti, kai jis sako: „Gi tikrai! Visada tyliai apie tai svajojau”. Aš neišrandu jo gyvenimo kelio, tik padedu ir palydžiu į jį patį. Ten kur glūdi „kažkas“ galingo.
- Ar keičiate savo artimųjų gyvenimus?
- Kai suvokiau, kad esu ne ten, kur norėčiau būti, savo atradimais bandžiau pasidalyti ir su saviškiais. Tačiau jie to nelabai suprato, daugiau bijojo dėl mano ateities. Vėliau pamačius mano fanatišką darbą žmonių psichoanalizėje ir darbo vaisius, nedrąsiai pradėjo klausti patarimų.
Šeimos nariai turi matyti gyvą pavyzdį, o ne girdėti demagogijas ar idėjas, būtent tada prasideda keistis ne tik mūsų vidus, bet ir supanti aplinka, mylimi žmonės.
- O dėl sprendimo, kad metėte teisininko darbą, nepyko?
- Įdomus dalykas tas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Retai žmonės iš šalies supranta, kas tai yra. Tik tie, kurie pagal savo pašaukimą keliauja.
- Taigi Jūsų darbas – pašaukimas, o gal dovana?
- Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime „zip failiuką“, o mano darbas jį surasti ir išskleisti. „Atskleidinėju“ žmonėse tai, kas pas juos įdėta nuo gimimo, padėdamas išsiaiškinti, kokia to paskirtis, kodėl tai duota. Tai gili tema, o mums kalbų net iki ryto neužtektų.
- O ką apie Jūsų veiklą kolegos teisininkai galvoja?
- Kai kurie žmonės vertina su pašaipa. Gerbiu kiekvieną nuomonę, nes visi esame skirtingi. Kai kuriems esu juokingas, kai kurie man sukelia šypseną. Kad ir kaip bebūtų gaila - visiems neina įtikti.
