Kas nutiko šalikelėms, prieš trisdešimtetį nusėtoms lengvabūdžių studentų, stabdžiusių mašinas tam, kad pasišlaistytų po naktinį Paryžių ar Amsterdamą? Šiandien gali atrodyti, kad į viršų iškelti nykščiai pranyko visiems laikams, bet dvi lietuvės studentės, išbandžiusios Britanijoje populiarumo netekusį keliavimo būdą, įsitikino – autostopas šioje šalyje dar nėra beviltiškas reikalas.
Trys dienos? O gal trys valandos?
Mano ir Miglės kelionė prasidėjo Česterfilde, miestelyje Derbišyro grafystėje, galima sakyti, Didžiosios Britanijos pusiaukelėje. Jame, iš skirtingų pusių atvykę, susitikome. Pirmiausiai prisėdome ant pievelės šalia autobusų stoties ir pasigaminome ženklą. Keliautojams autostopu skirti portalai pataria Britanijoje ant kartono rašyti ne miesto, o kelio pavadinimą. Taip ir padarėme: juodu markeriu storai suraitėme „M1", o apačioje, tarp skliaustelių įrašėme „Cambridge“. Kad pasiektume kelionės tikslą, turėjome įveikti apie 210 kilometrų.
Trumpa mūsų sumanymo priešistorė. Tikriausiai nelabai stebėtina, jog jis nesulaukė pritarimo iš aplinkinių; priešingai, daugumai pažįstamų pasirodė, kad jis ne tik pavojingas, bet ir vargu, ar šioje šalyje įgyvendinamas. Net hitchwiki.org (taip, tranzuotojai turi savo internetinę enciklopediją) rašo, kad tranzavimas Anglijoje – nelengvas, taip pat „mirštantis keliavimo būdas“. Šiek tiek lengviau, pasak hitchwiki.org, stabdyti kaimiškoje Škotijoje. „Lauksit tris dienas, ir niekas nestos“, - tokią frazę išgirdau besiruošdama į kelionę. Taip pat: „žmonės nesupras“, „žmonės bijos“, „žmonės – pavojingi“... Vis tik nutarėme pabandyti.
Pasiekę Česterfildo sankryžą, kurią hitchwiki.org pažymėjo kaip gerą autostopo tašką, truputį nusivylėme, nes vieta prie šviesoforo nebuvo patogi vairuotojams sustoti ir mus paimti. Laukėme, kol pasitaikys tinkama proga ir vairuotojas, kuris išdrįstų surizikuoti. Nepraėjus nė penkiolikai minučių, toks, tiksliau, tokia, atsirado: išvydusios antroje juostoje pro balto autobusiuko langą mums mojančią vairuotoją, čiupome kuprines, kirtome vieną kelio juostą ir sušokome į vidų.
Mūsų vairuotoja – šunų dresuotoja Seli – vežė vieną iš savo augintinių į šunų konkursą Birmingeme. „Pametėsiu jus iki degalinės netoli Lydso, iš ten galėsite toliau stabdyti“, - iškart perspėjo ji. Po 27 metų darbo policijoje, kovos su narkotikais skyriuje, Seli išėjo į pensiją; dabar savo laiką skiria penkiems šunims ir žirgui. „Kodėl žmonės nebetranzuoja?“ – klausėme . „Visi bijo. Britanijos laikraščiuose ir televizijoje pasirodė tokių pranešimų, kaip, pavyzdžiui, kad tranzuotojas nužudė vairuotoją ir panašiai. Tai pavojinga. Ir keliautojams, ir vairuotojams. Bet, manau, jūs nenužudysite manęs“, - pratrūko juoktis Seli.
Kita priežastis – tranzuoti yra tiesiog keista. Vairuotojai, ypač tie, kurie patys niekada nėra to bandę, pirmiausiai galvoja, kodėl kažkoks tipas keliauja autostopu. Negi jis ar ji neįperka mašinos? Negi neturi pinigų traukinio ar autobuso bilietui? Kaip begalvotum, keliavimas pakeleivingomis mašinomis šiuolaikinėje Britanijoje, kai trys ketvirtadaliai šios šalies gyventojų turi nuosavą automobilį, atrodo keistas užsiėmimas.
Išleistos degalinėje, užėjome į parduotuvę ir trumpam iš lentynos pagriebę atlasą (taip, neturėjome žemėlapio, dėl to mums, kaip keliautojoms, didelis minusas), akimis permetėme tolimesnį maršrutą. Pasidarėme naują ženklą, kadangi kelias į Kembridžą netrukus turėjo pasisukti.
Prie išvažiavimo į pagrindinį kelią laukėme vėlgi ne ilgiau nei penkiolika minučių. Vėlgi sustojo baltas autobusiukas. Vairuotojas sakė nesukantis į Kembridžo kelią, bet pasiūlė pametėti iki kitos degalinės. Įlipome, bet po kiek laiko ir jis, ir mes supratome padarę klaidą. Kitos degalinės iki posūkio į Kembridžą jau nebebuvo. Sukant autobusiuko vairą į kelią A14, vairuotojo panosėje nuskambėjo keletas tylių keiksmų. Nepatogiai pasijautę, nutilome. Bet neilgam, nes keliautojui autostopu nevalia ilgai tylėti – kitaip gali pasirodyti keistas, - jis savotiškai įpareigotas linksminti vežančiuosius.
Išsiaiškinome, jog vairuotojas Kreigas – virtuvių meistras iš Londono, klojantis marmuro stalviršius visoje Britanijoje. „Daug laiko praleidžiu keliuose, bet niekada nesu matęs moterų keliautojų autostopu, - kalbėjo Kreigas. - Paprastai tai daro vyrai, kurie keliauja vieni. Jie atrodo nemieli ir retai besiprausiantys, todėl niekada nestoju“. Netrukus sudūzgė jo mobilusis ir mes su Migle išgirdome perspėjimą: „Nė žodžio. Skambina mano mergina“.
Baigęs pokalbį, jis išsitraukė suktinukę, paklausęs, ar neprieštaraujame, atidarė langą ir užsirūkė. Po kelių dūmų ėmė pasakoti apie savo pomėgį – didžėjavimą. Užrašė ant popierėlio nelegalios radijo stoties, kurioje užsiima šia veikla, adresą internete. „Ačiū, jūs padarėt mano kelionę daug linksmesnę“, - paleisdamas mus degalinėje apie keturiasdešimt kilometrų iki Kembridžo, dėkojo Kreigas. Na, ne tik mes, Kreigai, bet dėkui už komplimentą.
Palūkėjus kelias minutes, mus paėmė mama su dviem vaikais, važiuojanti į Kembridžą lankyti sesers. „Niekada nebūčiau ėmusi vyruko, - ištarė vairuotoja, kai įsėdome, - Bet dvi panelės, kodėl gi ne?“ Paskui pažiūrėjo į galinį veidrodėlį: „Aš tranzavau jaunystėje daug. Kartą, važiavome į Prancūziją. Paryžių pasiekėme ankstų rytą, buvo tamsu, ir iš pradžių – baisu, bet paskui prisigėrėm, grojom gatvėje gitara – pasidarė labai linksma“, - pasakojo savo nuotykius inteligentiška matematikos mokytoja, kurią paskui su Migle praminėm ledi.
Padėkoję už pavėžėjimą, išlipome ant šaligatvio prie Cam upės. Kitoje pusėje, ant kranto, kaitinosi studentai ir kiti Kembridžo gyventojai. Tikslas, nelabai skubant, buvo pasiektas per tris valandas.
Atgal – skaičiuojant minutes
Iš Kembridžo atgal ištranzavome jau kitą dieną, bet gerokai vėliau – apie pusė trijų. Septintą turėjome sėdėti Česterfildo autobusų stotyje, autobusuose, vežančiuose į priešingas puses.
Prieš tai Miglė beveik maldavo mane greičiau eiti iš Kembridžo Fittzwilliam'o muziejaus stabdyti, bet man atrodė, kad yra pakankamai laiko, todėl dar nusitempiau ją į suvenyrų parduotuvėlę. Išeinant iš muziejaus, pratrūko lyti. „Sakiau, Inga, sakiau, nespėsim“, - pranašavo Miglė. Stovėjome šalikelėje po per mažu skėčiu apie dvidešimt minučių. Šlapo mūsų kartoninis ženklas. Lietui stiprėjant, kažkas pagaliau sustojo. Vairuotojas paaiškino, jog su žmona važiuoja į Peterborą, esantį pakeliui į Česterfildą, nors kelias ne tas pats, kuriuo planavome važiuoti. Neatrodė, kad keisti maršrutą – gera idėja, tačiau Miglė šįkart nukirto: „Lipam, pažiūrėk, kaip lyja". Įlipom. Porelė, indų, o gal pakistaniečių kilmės, pasiūlė žemėlapį; jį visą kelią tyrinėjom ir svarstėm, kaip kuo grečiau pavyktų pasiekti Česterfildą.
Britanijos autostradose tranzuoti draudžiama. Vėl stabdėme prie išvažiavimo iš degalinės netoli Peterboro. Nerimavome: spėsime į paskutinį autobusą ar ne?
Pro šalį pralėkė raudonas golfas, iš kurio į mus spoksojo keista tatuiruote kaklą papuošęs vyrukas. „Žiūrėk, šitas kažkoks trenktas", - tarstelėjau Miglei. Po minutėlės, išgirdusios pypsenant; atsisukome: tas pats raudono golfo vairuotojas, apsukęs žiedą, atvažiavo atgal mūsų paimti. Miglė čiupo kuprinę ir nulėkė link jo. „Migle, su šituo tikrai nevažiuosim!" – sušukau pavymui. „Pametėsiu jus iki Niuarko“, - pasiūlė vairuotojas, kažkodėl įsikišęs nykštį į burną. „Važiuojam!", - pakvietė Miglė. Vėl nusileidau. Vairuotojas atkraustė galinę sėdynę; joje įsitaisiusi, galėjau stebėti iškart po trumpai kirptų geltonų plaukų pakaušiu prasidėjusios tatuiruotės, nusidriekiančios iki pat pasmakrės, raštus, taip pat ant keturių pirštų, virš krumplių ištatuiruotas raudonas raides L-O-S-T (iš angl. k. žuvęs) bei kitus piešinius.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai buvo pirmas kartas, kai sėdau į mašiną prieš savo norą, bet eilinį kartą (tris kartus per petį tfu) bloga nuojauta buvo apgaulinga. Džonis – sodininkas-stalius-mokytojas-snieglentininkas, važiuojantis iš draugo gimtadienio Londone – papasakojo, jog pats daug kartų keliavo autostopu Kanadoje, Japonijoje, tačiau nė karto nebandė Britanijoje. „Man nepatinka čia gyventi. Norėčiau persikelti kur nors, kur šilčiau“, - kalbėjo jis. Diskusija apie Britaniją ir britus užsitęsė. Įdomiausi Džonio samprotavimai buvo šie: pirma, britai labiau už viską mėgsta neapkęsti, jo požiūriu, čia tiesiog klesti neapykantos kultūra; antra, šioje šalyje yra iš viso trys žmonių kategorijos: fermeriai, alternatyvieji ir „chavs“, t.y. kažkas panašaus į mūsų „forsus“. „Visi, visi be išimties, į jas patenka“, - pažymėjo Džonis.
Niuarke, prie Makdonaldo, sustabdėme ne itin kalbų, namo iš darbo važiuojantį vyruką. „Čia aš gyvenu, - parodė į už mūsų liekančio keliuko pusę, - bet pavešiu jus dar keliolika kilometrų iki sankryžos netoli Mansfildo. Ten bus daugiau mašinų“.
Prie tos sankryžos jau ėmėme skaičiuoti kiekvieną minutę. Netikėtai pro šalį lėkęs džipas pristabdė. „Deja, keliauju į Mansfildą, bet galiu jus pavežti iki išvažiavimo į Česterfildą“. Įšokome nedvejodamos. „Aš pats tranzavau jaunystėje, su draugu buvome nusitrenkę į Berlyną“ – spausdamas dugno link greičio pedalą, tarstelėjo mąslus vairuotojas, o jo šunelis, laipiodamas ant sėdynių, slydinėjo iš vieno šono į kitą. „Nemanau, kad būsite septintą. Reiks mažiausiai dvidešimt minučių, kad kažkas sustotų, ir dar dvidešimt – kad nuvežtų į vietą“, - prognozavo vairuotojas.
Kai Mansfilde pagaliau ištraukėme ženklą „Chesterfield“, tiek sudėjus ir turėjome – 40 minučių. Rimtai mąstėme, ką darysime, jei nespėsime. Bet gal spėsime? Azartas kilo, nors automobilių buvo nedaug. Praėjus 20 minučių, vilties vis dar nebuvome praradę. Jos suteikė iš už sankryžos išlindusio džipo nosis.
Vaikinas už vairo, pamatęs mus mojuojančias ir kartojančias „Please“ („prašau“) prisitraukė prie lango ir ėmė stabdyti. „Mums rrrrrreikia į Česterfildą“, - puolėme prie lango. „Gerai, šokit“, - atsakė jis. „Tik pirmiausiai užsipilsiu kuro, nes be jo, Česterfildo nepasieksim“, - pridūrė važiuodamas. „Va, čia aš gyvenu“, - netoli degalinės pirštu parodė. Tik tada supratome, kad jam už 25 kilometrų esantis miestas – visai ne pakeliui. „Mes tokios kvailės, nereikėjo pirkti bilieto atgal, save tik apribojome. Juk galėjome grįžti į savo miestus kad ir iš kokio Niuarko“, - guodėmės. „Bet juk taip įdomiau, ar ne?“ - atsakė mūsų vairuotojas, - Pasistengsiu, kad spėtumėt“.
Neįtikėtina, bet tikslą pasiekėme pačiu laiku – be trijų minučių septynios. „Neitanai, neužmiršim tavęs visą gyvenimą“, - išlipdamos dėkojom. „Tai gal susirašysim per Feisbuką“, - mirktelėjo mūsų geradarys.
Maršrutas Čhesterfieldas-Kembridžas-Česterfildas buvo įveiktas. Sustabdėme iš viso 8 automobilius, nuvažiavome apie 420 kilometrų.
Neneigsiu, keliavimas autostopu yra sėkmės dalykas. Galima sakyti – mums pasisekė, bet dabar jokiu būdu negalėtume sakyti, kad Anglijoje tranzuoti sunku, ar juolab, neįmanoma.
Inga Janiulytė
