Iš 27 tonas sveriančio sniego kubo jie išskobė vilkelio žaislą, kurio vienoje pusėje išryškėjo japonų hieroglifas 幸 [shiawase], reiškiantis laimę. Jis buvo pranašiškas.
Aplanko 2 mln. žiūrovų
Lietuvai 75-ąjį kartą vykusiame Saporo sniego festivalyje (Japonija) atstovavę kauniečiai Tomas Petreikis, Artūras Burneika ir Simonas Šidlauskas susipažino dar studijuodami Vilniaus dailės akademijoje.
Juos suvienijo bendri interesai kūryboje, pokalbiai iki paryčių apie meną ir jo svarbą pasaulyje. Bičiulių menininkų tandemas šįmet Japonijoje sulaukė didžiulio įvertinimo.
„Pasiūlėme konceptualią sniego skulptūrą, o tai konkurse reta, nes Japonija griežta taisyklių šalis, tad labiau vyrauja tradicinė skulptūra (gyvūnai, mitinės būtybės, abstraktus menas ir pan.), todėl pelnyta trečia vieta mums yra kaip pirma“, – neslėpdamas džiugesio tikino T. Petreikis.
Japonijos mieste Sapore nuo 1950-ųjų vykstantis sniego skulptūrų festivalis yra labai mėgstamas lankytojų. Per festivalio savaitę jį aplanko apie 2 mln. žmonių.
Miestas turistų antplūdį iškart pajunta – dar tiek pat gyventojų turinčiame Sapore pristinga viešbučių, sunku išsikviesti taksi.
Lankytojai čia traukia apžiūrėti gigantiškos čiuožyklos ir įvairiausių sniego skulptūrų, kai kurios jų būna 15 m aukščio. Mažesnių skulptūrų eksponuojama bent šimtas.
Skulptūrai sukurti – 48 valandos
Konkursinėje programoje dalyviai gavo 3x3x3 m matmenų sniego kubą, iš kurio per 48 val. turėjo sukurti skulptūrą. Darbas truko 4 dienas po 12 valandų.
Šįmet konkurse varžėsi devynios komandos iš Lietuvos, JAV, Singapūro, Pietų Korėjos, Mongolijos, Lenkijos, Indonezijos, Havajų ir Tailando.
Lietuva konkursinėje dalyje rungiasi nuo 2001-iųjų, kai šaliai atstovavo broliai skulptorius Kęstutis ir archeologas Vytautas Musteikiai.
Kauniečiai T. Petreikis su A. Burneikiu čia dalyvavo penktą, o S. Šidlauskas – antrą kartą.
Ruoštis konkursui jie pradėjo dar vidurvasarį – svarstė idėjas, planavo, kaip įgyvendins. Šįkart buvo nutarta sukurti skulptūrą, skirtą pagerbti japonų tautą.
Išsisuko laimės vilkelis
Nutarus skulptūroje įpinti japonų kultūrą, lietuvių komanda parinko hieroglifą.
„Kadangi nepažįstame japonų rašto, japonai draugai mus tarsi vedė užrištomis akimis po tamsų labirintą, siūlydami hieroglifus ir jų reikšmes.
Buvo daug pasiūlymų, galiausiai išsirinkome ženklą, reiškiantį laimę. Jį sujungėme su vaikišku žaislu vilkeliu ir perteikėme idėją, kad vaikiškas vilkelis išsisuka iš laimės.
Tai laimės ir pusiausvyros santykis. Skulptūra – lyg trapus šokis, ji pasvirusi ir neaišku, vilkelis tuoj baigs savo sukinį ar atvirkščiai – pasieks balansą ir suksis toliau. Laimė – pusiausvyros menas“, – idėją aiškino T. Petreikis.
„Laimė – trapus dalykas, tad gyvenime visi balansuojame, tarsi vilkeliai“, – kolegą papildė A. Burneika.
Komanda džiaugiasi, kad lietuvių skulptūra pasiekė japonų širdis, sulaukė didelio susidomėjimo.
„Iki paskutinio momento neatskleidėme savo kūrinio „vinies“ – hieroglifo, nes dalį skulptūros nuo saulės dengė apsauginė kolona, buvo naudotos atramos.
Kai viską patraukėme, japonai pradėjo šaukti „sugoi!“ (nuostabu). Darbas tarsi pradėjo sklęsti erdvėje. Ir publikos, ir mūsų veiduose atsirado šypsenos, palietėme žmonių širdis“, – sakė S. Šidlauskas.
Išbandymai saule
Pasiteiravus, su kokiais išbandymais komandai teko susidurti, paaiškėjo, kad buvo daug saulėtų dienų, tad tirpo tam tikros skulptūros vietos.
„Tris dienas buvo pliusinė temperatūra, šildė iki +6 laipsnių. Porą dienų intensyviai spigino saulė, nuo skulptūros upeliu tekėjo vanduo, ji nyko akyse. Laimei, vakarais atvėsdavo iki minus 8.
Paskutinės dienos vidurdienis buvo turbūt pats šilčiausias, bet ir intensyviausias: buvo palikta nemažai elementų, kuriuos reikėjo pabaigti per paskutines penkias valandas, tuo pačiu metu reikėjo dangstytis nuo saulės ir atstatinėti sunykusias skulptūros dalis“, – atskleidė A. Burneika.
Kuriant „laimės vilkelį“ žymėjimams buvo pasitelkta daugybė bambukinių lazdelių.
„Su tomis lazdelėmis taip stipriai subadėme sniego kubą, kad ji priminė akupunktūrinę terapiją. Aplinkiniai dar svarstė: gal kokius burtus darome?“, – šypsodamasis prisiminė T. Petreikis.
Pagrindiniai komisijos vertinimo kriterijai buvo šie: sniego kubas negali padidėti – viršyti 3 m aukščio ir tiek pat pločio, draudžiama naudoti elektrinius įrankius ir po pastatymo skulptūra turi išstovėti penkias dienas.
Galiausiai sunkias pastangas vainikavo trečioji vieta. Lietuvių komanda apdovanojimą atšventė šventiniame dalyvių pagerbime, o kitą dieną patraukė tyrinėti Japonijos: aplankė Hirošimą, Kagošimą, Kiotą, sostinę Tokijų.
Vasarą pradės ruoštis sekančiam festivaliui
Kas toliau? Vidury vasaros komanda vėl susitiks kavinėje „Kultūra“, kur ilgus metus gvildena kultūrines temas ir pradės ruoštis 2026-ųjų Saporo sniego festivaliui. Galvos idėjas, ieškos realizavimo sprendinių.
„2024 metais dalyvavome keliuose sniego festivaliuose: Brekenridže (JAV) ir Sapore. Užtrunka pasiruošti: parengti šablonus, sukurti įgyvendinimo strategiją, surinkti įrankius.
Suomiai generalinę repeticiją atlieka Suomijoje, o mes, lietuviai, tikrų žiemų jau seniai nebeturime, tad festivaliams ruošiamės atvykę tiesiai į konkursą.
Pasidžiaugėme šių metų pasiekimu ir neilgtrukus imsime svarstyti apie sekantį sniego festivalį“, – planus atskleidė T. Petreikis.
Komanda džiaugiasi, kad Saporo festivalyje japonai daugiau sužinojo apie Lietuvą, ne vienas jau buvo girdėjęs apie Kauną ir žydų gelbėtoją Čiunę Sugiharą.
Išdalinti turistiniai lankstinukai, tikėtina, paskatins juos pasvarstyti apie kelionę į Lietuvą, šalį, kurioje ilgimasi tikrų žiemų, tačiau tai netrukdo sukurti įspūdingų sniego skulptūrų ir nustebinti pasaulį.
Teksto autorė: Skirmantė Javaitytė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
