Bet kuris keliautojas net ir labai trumpam apsilankęs Armėnijoje dar ilgai prisimins šios Europos pakraštyje plytinčios valstybės kontrastus: nepakartojamą, šimtmečius skaičiuojančią vienuolynų architektūrą, įspūdingą gamtą ir gatves „puošiančias“ krūvas šiukšlių, prabangius sostinės Jerevano restoranus ir pro jų langus zujančius senučius žiguliukus ir ladas, svetingus ir draugiškus armėnus, tavo garbei tavo akyse papjaunančius avinėlį...
Rytų ir Vakarų vėjų plaikstoma Armėnija kartais primena šiuolaikišką europietišką valstybę, kartais – iš gūdžios praeities neišbrendančią šalį. Jei ne trumputė komandiruotė, vargu ar būčiau sugalvojęs keliauti į Armėniją. Per porą dienų net vieno miesto gerai nepažinsi, ką jau kalbėti apie visą šalį. Tačiau tai, ką per tas dienas pamačiau, leido susidaryti tam tikrą nuomonę. Sostinė Jerevanas jau gana arti Europos, tačiau už jo ribų – netvarka, skurdas, kiek laukiniai papročiai.
Tas porą naktų gyvenau jaukiame ir šiuolaikiškame viešbutyje Jerevano centre. Centras – gana ramus, švarus. Žmonių ir triukšmo nedaug, netrūksta parduotuvių ir jaukių prancūziško stiliaus kavinukių. Automobilių teko pamatyti įvairių – nuo nelabai senų mersedesų ir džipų iki vos krutančių žiguliukų ir moskvičių.
Bevaikštant centrinėmis gatvėmis apima jausmas, kad kažko trūksta. Gal spalvų, gal kituose Europos miestuose įprasto turistų šurmulio. Jų čia esama, bet minių nematyti. Gal ne sezonas buvo – ruduo. Yra ir šiokių tokių suvenyrų – namo parsivežiau labai skanaus šokolado, ant kurio dėžės ir popieriukų – garsiojo kalno Ararato, Sevano ežero, vienuolynų, kultūrinių objektų vaizdai, porą suvenyrinių lėkštučių su šventųjų atvaizdais, magnetą su nuostabaus vienuolyno vaizdu ant šaldytuvo, kitų armėniškų smulkmenų. Kainos Jerevane panašios kaip Lietuvoje.
Jerevano pastatų architektūra – įdomi, kai kurie statiniai (greičiausiai valdžios įstaigų) išties įspūdingi, pavyzdžiui, Respublikos aikštėje. Po truputį čia daugėja ir stiklo, tačiau naujesni pastatai kol kas gerai įsilieja į senųjų ansamblį.
Po Armėniją keliavau su grupele turistų ir gidu. Autobusiukas mus daug vežiojo po apylinkes. Jas galima apibūdinti keliais žodžiais – nerealiai gražūs, labai seni vienuolynai ir šiukšlės bei skurdas toliau nuo sostinės. Šiukšlėmis buvo nuklota nemažai šaligatvių, pakelių, kaimai nušiurę, daugiabučiai – tragiškos būklės ir išvaizdos, pavargę atrodo ir jų gyventojai.
Vietiniai žmonės – gan draugiški. Kartu su vienu pakeleiviu lietuviu ir jo draugu armėnu aplenkėme pastarojo bičiulį, gyvenantį viename iš nedidelių miestelių netoli Jerevano. Tai mūsų garbei pietums vyrukas papjovė avinėlį. Šiurpus vaizdas, po kurio mėsa labai nenoriai lindo į gerklę. Bet atsisakyti būtų lygu įžeisti svetingą šeimininką. Ufff...
Aplankėme nemažai žinomų vietų artimose ir tolimesnėse Jerevano apylinkėse, bet ten tikrai yra ir daugiau ką pažiūrėti. Norėčiau sugrįžti ten vėl ir ilgesniam laikui.
Didžiausią įspūdį paliko puikiai išlikę kelių šimtų amžių senumo įspūdingi vienuolynai – nesugriauti, neapgadinti kokių vandalų, nors daugybė istorinių plytų tiesiog guli lauke.
Didžiausias Armėnijos Sevano ežeras – didelis ir labai gražus, tačiau ir Lietuvoje gražių ežerų netrūksta, ypač gimtosios Ignalinos krašte. Prie Sevano – turistų mėgstamos vietos, ežero pakrantėse daug turistinių poilsiaviečių, viešbučių, kavinių, tačiau matosi ir apleistų pastatų. O štai Sevano vienuolynas, pastatytas 874 m., įspūdingas.
Aplankėme šventu miestu vadinamą Ešmiatziną, kuriame veikia viena seniausių pasaulio bažnyčių, pastatyta 480 metais. Gošavanko ir kelis kitus vienuolynus, kurių pavadinimų jau nebeprisimenu. Gražu. Laikai, kalbos, kalnai, uolos. Raminantis vaizdas. Reiktų paplanuoti naują kelionę.
Centrinė Jerevano aikštė
Goshavanko vienuolynas
Sevano ežeras
Viena centrinių gatvių
Įspūdžiai ir fotografijos – Audriaus Anio
