Kokią Tadžikijos kasdienybę pamatė neseniai kelionėje po Tadžikijos kalnus dalyvavusi Lietuvos sveikuolių sąjungos ir Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė.
Kelionė iš Dušanbė, Tadžikistano sostinės, iki Pamyro kalnuose įsikūrusio Zongo miestelio truko beveik tris dienas. Su kokia tos šalies realybe susidūrėte kelionės metu? Ką valgėte?Važiavome neskubėdami, nakvodami pas vietinius gyventojus, sustodami pakelėje esančiose arbatinėse. Jose galima rasti tris keturis patiekalus: sriuba su mėsa, plovas su mėsa, kepti kiaušiniai ir dar kas nors mėsiška (šašlykas arba guliašas). Salotų (pjaustytas pomidoras ir agurkas) niekas nepasiūlys, reikia paprašyti pačiam. Jei esi vegetaras, reikia būti labai išradingam, kad gautum šilto maisto.
Vienoje kavinėje paprašius ko nors užkąsti, aišku, pasiūlė keptos mėsos, nes daugiau nieko neturėjo. O paklausę, ar gali tą mėsą patiekti su bulvėmis ar su duona (lepioške), išgirdome labai nuoširdų atsakymą: „Juk mėsą galima valgyti ir be bulvių, ir be duonos“. Vis dėlto priprašėm keptų bulvių, bet dingo elektra. Kol prikasė iš kažkokio žmogaus daržo, kol subėgiojo su keptuve į kitus namus, laukėme keletą valandų ir šypsojomės skaitydami ant alaus butelio užrašą „Vostok – tonkoje delo“ (rus. Rytai – subtilus dalykas).
Apskritai tadžikų virtuvė yra gana skurdi palyginti su kitomis Rytų šalimis.
Ar visoje Tadžikijoje pagrindinis maistas – mėsa? Kuo dažniausiai minta kaimų gyventojai?
Pagrindinis maistas Tadžikijoje – mėsa, tačiau kaimų gyventojai jos tiek daug neturi, kad galėtų valgyti kiekvieną dieną. Lepioškės, makaronai, grikiai ir bulvės vyrauja kasdieninėje virtuvėje ant kaimo žmonių stalo. Ryžiai ar makaronai pirmiausiai apkepinami aliejuje, po to tik verdami pridedant svogūno. Pabandžiau parduotuvėje nusipirkti saulėgrąžų aliejaus, bulves planavome keptis – tokio nėra, gali gauti tik medvilnės ir sojos aliejaus, kuris pagamintas iš genetiškai modifikuotų augalų ir dar net nepažymėta apie tai. Didžioji dalis Viduriniosios Azijos žemių užsėta genetiškai modifikuotais augalais (medvilne ir soja). Kaimo kavinėje gausi tik mėsos ir konservų, arbatos ir, aišku, lepioškės. Pastarosios skanios tik šviežios.
Mityba labai skurdi, nes žmonės gyvena labai skurdžiai, bet nemačiau nė vieno žmogaus su antsvoriu. Keletą kartų per savaitę iš sostinės atvežami miltai, makaronai, ryžiai, žmonės juos perka tiesiog maišais.Valgykloje užsisakėm balandėlių, labai smagu buvo, kai atnešė papriką, įdarytą su mėsa. Kopūstų ten iš viso nėra.
Vaisių ir daržovių, jei neaugini pats, gali nusipirkti tik sostinėje arba kokiam kurortiniam miestelyje (kur kaštos versmės vista iš žemių) dar rasi vynuogių. Viskas.
Vienoje lauko kavinėje šeimininkas augina pomidorus, paprikas, agurkus.
Dėl sausros jie auginami ypatingu būdu – tarp aukštų žolynų. Pas jį augo kriaušės, obuoliai, granatai svečiams pavaišinti. Bet tai buvo vienintelė užeiga iš visų mūsų aplankytų, kurioje mes mėgavomės vynuogėmis ir obuoliais, auginamais tiesiog šalia pagrindinio kelio. Vakare, užžiebus ciklopą, atrodo, kad lyja – tiek dulkių aplink. Grįžtant atgal matėme kaip abrikosai džiūvo ant namų stogų, visai šalia kelio...
Ar teko susidurti su Tadžikistano gydytojais? Ar pasiekiama jiems gydytojo pagalba ?
Kadangi kelionė buvo gana sunki, tai keletui ekspedicijos dalyvių teko susidurti su vietiniais gydytojais. Mūsų grupėje buvęs gydytojas ligoninėje paskirtus vaistus nuo žarnyno infekcijos įvertino kaip Europoje nebenaudojamus, neva yra veiksmingesnių. Keista buvo, kad vietiniai žmonės, žinodami, kad mes turime savo gydytoją, nuolat į jį kreipėsi: tai pirštą skauda, tai sąnariai susidėvėję, tai kūdikis sloguoja, galvą skauda ir pan. Ir vis klausė, ar turime kokių nors gerų vaistų. Toks vaizdas susidarė, kad mes galime turėti stebuklingų vaistų nuo bet kokios ligos.
Štai mus priėmęs šeimininkas vos paėjo, nes visiškai susidėvėję sąnariai, ir skundėsi, kad jo gydytojas neišrašo jam gerų vaistų... Bet kokie gi vaistai gali atkurti susidėvėjusias sąnario kremzles ir numalšinti skausmą?
Susidariau nuomonę, kad kalniečiai ne tiek jau gerai žino apie sveiką gyvenimą, kaip gali atrodyti...Tiesa, jie pažįsta vaistinius kalnų augalus, padedančius nuo peršalimo ligų, specialiai renka kažkokią žolę karvėms, kad daugiau pieno duotų. Tam kartais jiems reikia sugaišti pusę dienos ir tą dažniausiai daro vaikai: eina į kalnus ir renka vaistinius augalus.
Šeimose labai daug vaikų, tad mane domino, ar moterys ten gimdo ligoninėse, ar namuose, nes iš kaimo nuvykti į ligoninę – beveik dvi dienos dardant baisiu keliu. Gavau atsakymą, kad gimdo ligoninėje.
Genovaitė Privedienė
vlmedicina.lt
