Kaune gyvenantis medicinos mokslų daktaras spėja ne tik padėti sporto traumas patyrusiems žmonėms, dėstyti seminarus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) studentams, tačiau ir pasportuoti bei pravesti karate treniruotes savo mokiniams – nuo penkiamečių iki šešiasdešimtmečių.
Pasiteiravus, kaip spėja atlikti tiek daug dienoje darbų, Gediminas Tankevičius juokiasi:
„Visos veiklos, kuriomis užsiimu, yra mėgstamos, tad tas manau ir padeda, o tuo labiau viena kitą papildo. Esu sporto gydytojas, tad vis tiek domiuosi ir sportu, ir medicinos mokslo naujovėmis, o gydydamas pacientus, kai sportuoji daug, viską savu kailiu išbandai, nes pasitaiko ir įvairių traumų, kas irgi glaudžiai siejasi su sporto medicina.
Medicinoje daugiau dirbti tenka protinį darbą, o sporto klube pajudu, pabendrauju kitame kontekste. Išeina taip, kad malonumą su malonumu derini, todėl nesijaučia, kad tai būtų sunki darbo diena.“
Įprastą dieną G. Tankevičius pradeda nuo lengvos mankštos ryte, neretai renkasi ir kitas sportines alternatyvas – bėgimą, plaukimą baseine ar paprasčiausiai atlikti tempimo pratimus.
„Papusryčiavęs einu konsultuoti pacientų, o antra mano dienos dalis prabėga darbuojantis sporto klube, treniruojant mokinius. Kartais ir pats pasportuoju su vyresniais auklėtiniais. Kiekvieną dieną stengiuosi pajudėti bent jau pusę valandos, nes to nepadaręs prastai jaučiuosi“, – teigia G. Tankevičius.
Atsakomybė ugdant jaunąją kartą
Vyras pasakoja, kad sportas yra didelė jo gyvenimo dalis. Nuo 1997-ųjų Gediminas dirba karate treneriu, o po kelių metų nuo veiklos pradžios įkūrė ir pirmąjį karate sporto klubą Kėdainių mieste. „Tuoj bus 23 metai, kaip veikia klubas Kėdainiuose, o prieš dvylika metų įkūriau šio klubo filialą ir Kaune“, – priduria vyras.
Nors didžiąją dalį laiko praleidžia dirbdamas ir treniruodamas auklėtinius Kaune, tačiau Kėdainių jaunimo taip pat nepamiršta. Pažįsta visus klube sportuojančius kėdainiečius, stengiasi su jais bendrauti, pamotyvuoti ar įkvėpti siekti aukštesnių tikslų. Kitaip sakant – perteikti auklėtiniams savo filosofiją apie karate ir gyvenimo būdą:
„Karate man yra kaip fizinio, dvasinio ugdymo sistema. Būnant treneriu jaučiu atsakomybę ir pareigą palaikyti savo fizinę formą. Nors užsiimu daugeliu kitų skirtingų veiklų, tačiau karate man kaip šerdis, atskaitos taškas, kadangi tai labai įvairialypė sporto šaka.
Užsiimant karate sportu reikia ugdyti tiek ištvermę, tiek judesių techniką, jėgą ir lankstumą. Karate privaloma ugdytis tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kiekvieną treniruotę gali rinktis vis skirtingą aspektą, todėl taip ugdantis neatsiranda rutina.
Kartais pasirenki fizinį pasirengimą, kartais pastudijuoji techniką, kaip dėlioti ir smūgiuoti rankomis, kojomis, o kartais skiri dėmesio pačios kovos eigai, įvairioms kombinacijoms ir panašiai.“
Rutinai užklupti neleidžia ir motyvuojanti diržų sistema, nes sportininkas gali visuomet siekti naujos – vis aukštesnės meistriškumo pakopos: treniruotis naujus veiksmus, kurie įtraukti į atitinkamo lygio programą.
„Kaip treneris ugdau mokinius, juos ruošiu karate egzaminams ir varžyboms. Tuo pačiu auklėtiniai auga, tenka pareiga formuoti ir jų charakterį. Jau praėjo visa karta mokinių, todėl dabar ateina jų vaikai treniruotis.
Matau šioje veikloje prasmę, ypač, kad šiuolaikiniam jaunimui trūksta fundamentalių charakterio savybių kaip valia, drausmė, atsakomybė, savivertė, disciplina. Kiekvieną kartą matydamas rezultatus suprantu, kiek šioje veikloje daug prasmės ir tai neišeikvotas, o prasmingas laikas“, – dalinasi savo įžvalgomis Gediminas.
G. Tankevičius taip pat pastebi, kad šiuo metu jaunimui karate sporto srityje, kaip jis teigia, kartelė yra nuleista žemiau nei prieš mobilių telefonų ir socialinių tinklų erą, nes vaikai yra linkę skirti mažiau laiko fiziniam aktyvumui, tikslų siekimui, iššūkių įveikimui.
Tačiau vyras tikina, kad stengiasi rasti bendrą kompromisą ir negali nenusivilti mokiniais vien todėl, kad šiais laikais jiems įdomiau technologijos:
„Reikia suprasti, kad gyvenime, kur daug technologijų, informacijos vaikai lengviau pavargsta, visa tai jiems atima daugiau laiko. Negalime lyginti jų su savimi, nes vaikystėje mes turėjome daugiau pasyvaus laisvo laiko, o dabar vaikams poilsio laiką atima technologijos, kurios jiems yra įdomios.
Jiems daug smalsiau pažaisti, pažiūrinėti įvairius juokelius, pabendrauti su draugais. Vaikai šiais laikais labiau pasiduoda impulsyviems norams, negalvoja apie pasekmes ilgoje perspektyvoje, todėl mes, treneriai, turime suprasti ir rasti kompromisą ar bent jau siekti jo ir stengtis padėti atrasti fizinio aktyvumo džiaugsmą, naudą bei prasmę.“
Brado Pito įkvėpta paskutinė karate karjeros kova
Gediminas ne tik paprastas treneris savo auklėtiniams, tačiau tikrų tikriausias pavyzdys, ko galima pasiekti sportinėje karjeroje, jeigu atkakliai sieksi savo tikslų ir, pasimokęs iš klaidų, svarbiems įvykiams ruošiesi nereikalaudamas iš savęs daugiau nei gali.
Būtent toks nusiteikimas G. Tankevičiui ir atnešė sėkmę pasaulio karate čempionate, kur tapo vicečempionu.
„2001 metais vyko pasaulio karate čempionatas, į kurį kiekvienas žemynas deleguoja geriausius to meto sportininkus pagal svorio kategorijas.
Man teko garbė atstovauti Europą, tačiau taip sutapo, jog tuo metu turėjau kelio kraumą ir vis svarsčiau dalyvauti ar ne, nes į čempionatą pakvietimą gavau vos likus dviems mėnesiams”, – pasakoja Gediminas.
Pasak pašnekovo, pasiruošimas tokio lygio čempionatui nebuvo lengvas. Visgi, kaip pasakoja Gediminas, pagrindinis tikslas buvo ne laimėti kuo daugiau kovų, tačiau paprasčiausiai sudalyvauti ir garbingai kovoti:
„Man tikriausiai padėjo paprastas mąstymas ir neapsikrovimas pernelyg dideliais lūkesčiais bei atsakomybe.
Prieš tai sportinėje karjeroje būdavau maksimalistas, visuomet siekdavau aukščiausio lygio, tačiau taip išeidavo, kad dar neprasidėjus varžyboms jau turėdavau treniruotėse patirtų traumų, būdavau pervargęs, neretai varžybų išvakarėse apsirgdavau.
O šis čempionatas buvo be psichologinio spaudimo pačiam iš savęs, nes ir nuvykęs jutau, kad esu daug šviežesnis nei išsunkęs save iki maksimumo.
Čia turbūt ir suveikė tai, kad jau buvau pervargęs nuo psichologinio savęs spaudimo, atsirado daugiau vidinių rezervų ir vietos susitelkti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pavyko laimėti vieną po kitos kovas: aštuntfinalį, ketvirtfinalį, pusfinalį ir galų galiausiai finale teko kovoti.“
Vyras pasakoja, kad lemtingos finalo kovos metu pralaimėjęs priešininkui nejaučia savigraužos, kad netapo čempionu.
„Jei būčiau juo tapęs, tai būtų nesąžininga, nes pasiruošimui skyriau ne visą savo laiko dalį, kadangi tuo metu dirbau ir gydytoju, ir po septynias paras praleisdavau greitosios medicinos pagalboje gelbėdamas pacientus, vykdamas į iškvietimus. Tas laikotarpis buvo tikrai sudėtingas“, – priduria pašnekovas.
Visgi, paskutinė Gedimino Tankevičiaus karate karjeros kova įvyko Velse 2006 metais. Verta paminėti, kad ji buvo spontaniška ir suplanuota vykstant pakeliui į Velsą su lietuvos sportininkų rinktine ir keliais savo auklėtiniais.
„Kartu su rinktinės sportininkais vykau kaip gydytojas. Kadangi kelionė autobusu buvo ilga, žiūrėjome įvairiausius filmus ir vienas jų buvo „Troja“, kurioje vaidino Bradas Pitas. Kažkaip pažiūrėjęs jį labai užsimotyvavau ir karate federacijos sekretoriaus užklausiau, ar galėtų mane įrašyti į varžybų dalyvių sąrašus.
Jis man atsakė, kad gali, tačiau paminėjo, kad neturiu nei kimono, nieko, tačiau susiradau kovotoją, kuris buvo panašaus sudėjimo į mane, paprašiau, kad paskolintų kimono“, – juokiasi kaunietis sporto gydytojas.
Toks netikėtas sprendimas atnešė ir sėkmę, Gediminas laimėjo dvi kovas ir pateko į finalą, kur turėjo susitikti su garsiu sportininku Luku Kubiliumi. Tačiau finale vyras nestartavo.
„Turėjau patyręs sužeidimų ir, kaip sakant, buvau jau numalšinęs tą troškimo laimėti apetitą, todėl į finalą nebėjau kovoti, nes supratau, kad viskam yra saikas ir atsakomybė už savo sveikatą“, – atvirauja vyras.
Medicinos žinios – trukdis kovoms
Aktyvią karate karjeros veiklą pristabdė ne tik laimėjimai, kurių Gediminui užteko, tačiau ir supratimas, kad laikas trauktis. Po paskutinės kovos vyras rūpinasi savo mokinių pasiekimais, ugdo jų dvasines ir fizines savybes.
„Galų gale ir amžius nėra dėkingas karate sportininkams, nes ir sužeidimai gyja skirtingai ir atsiranda tam tikros baimės, įsijungia tausojimo stabdžiai.
Džiaugiuosi, kad per savo karjerą neprisidariau traumų, kurios lydėtų visą gyvenimą ir dabar, pasitraukęs iš kontaktinio sporto, galiu užsiimti ir toliau aktyvia ir širdžiai malonia fizine veikla. Neturiu sąnarių, raiščių, sausgyslių, nugaros išvaržų ar kitokių pažeidimų.
Yra be galo svarbu laiku suprasti, kada dar galima pasilikti, o kada jau reikia pasitraukti ir užsiimti sportu lengvesniu intensyvumu, kuris yra mažiau pavojingas ar žalingas“, – pasakoja medicinos mokslų daktaras.
Vyras tikina, kad tapęs sporto medicinos gydytoju suprato, jog kovoms taip pat trukdyti pradėjo ir medicinos žinios. Pasak jo, kovų metu užklupdavo mintys, kaip saugotis vienos ar kitos traumos.
„Būdamas gydytoju turi išsamų supratimą apie sužeidimus ir jų riziką komplikuotis sunkesniais, kurie šiame kontaktiniame sporte pasitaiko. Kovodamas aiškiai įsivaizduoji anatomines struktūras, galimas komplikacijas, prisimeni panašius sužeidimus patyrusius pacientus ir apskritai, atsiranda daug pašalinių minčių, kurios atitraukia dėmesį nuo kovos.
Tokios mintys ne tik blaško, stabdo psichologiškai, didina tikimybę nesėkmei, kadangi karate toks sportas, kurio metu reikia būti labai susikoncentravusiam. Jeigu to nebus – nebus ir pergalių bei malonumo ir azarto.
Daugelyje kovų šiame sporte laimima mažu pranašumu, kurį nulemia ištvermės, atsparumo skausmui, dvasios ir valios pastangos. Būdamas gydytoju – negali savęs atiduoti šimtu procentu. Dėl šių priežasčių aktyvią sportinę karjera ir baigiau“, – aiškina G. Tankevičius.
Šiuo metu sporto medicinos gydytojas, buvęs karate sportininkas varsto Kauno klinikų duris, kur konsultuoja ne tik sportines traumas patyrusius sportininkus, tačiau ir visus kitus aktyvius žmones.
„Bendrauju su motyvuotais, jaunais žmonėmis. Anksčiau teko dirbti poliklinikoje fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju, tad ten pacientai būdavo vyresni, pensinio amžiaus ir vengdavo traumas gydyti fiziniais pratimais, raumenų tempimais bei stiprinimo pratimais, užduotimis namuose, kurie pagerintų sveikatą.
Vietoje to reikalaudavo tablečių, vaistų, pasyvių procedūrų, kurios palengvintų ar numalšintų skausmą“, – pasakoja apie skirtingas patirtis dirbant medicinos srityje gydytojas Gediminas Tankevičius.
Vyras tikina, kad dirbant su tokiais pacientais apimdavo nusivylimas, kadangi žmonės ieškodavo lengviausio kelio, vietoje to, kad reguliariai ir savarankiškai pasirūpintų savo sveikata paprastais pratimais, mankštomis, kurios turi naudos ne tik dabarčiai, tačiau ir ateičiai:
„Todėl nusprendžiau dirbti sporto medicinos gydytoju ir dirbti su sportininkais, fiziškai aktyviais pacientais, kurie yra motyvuoti įdėti savo pastangų ir laiko, kad greičiau grįžtų į aktyvią sportinę veiklą. Tokie pacientai klauso ir prašo patarimų.
Man visuomet malonu, kuomet po ilgo laiko susitinku su tais pačiais pacientais ir šie padėkoja, kad skirti pratimai gerina jų gyvenimo būklę, leidžia išvengti operacijų, mažina medikamentų poreikį. Tokios istorijos patvirtina, kad žmogus, tinkamai pakonsultuotas, sugeba savo medicininę situaciją valdyti pats.
Be to, kiekvienas pacientas atsineša tam tikrą žinutę, kurią aš įsimenu ir suprantu, kokia metodika, kokie pratimai veikia ir turi naudos ne tik jų, bet ir kitų pacientų ateičiai. Kiekvienas pacientas yra unikalus galvosūkis, kurį reikia išspręsti.“
Greitosios medicinos pagalbos gyvenimiška mokykla
Daugiausiai, visgi, ypač gyvenimiškos ir dramatiškos patirties vyras įgavo dirbdamas Kėdainių greitosios medicinos pagalbos stotyje, kur tekdavo vykti į iškvietimus ir padėti žmonėms ar net gelbėti gyvybes.
Per ilgus darbo metus susikaupė nemažai sudėtingų, dramatiškų, tragiškų, kartais ir gražių ir kitokių įsimintinų situacijų. Pavyzdžiui, Gediminui yra tekę priimti net ir gimdymą.
„Gimdymas nėra labai sudėtinga situacija, visgi reikia neužmiršti, kad senovėje moterys gimdydavo namuose, be jokių ligoninių ir tai nebuvo itin didelė problema. Dirbant greitojoje pagalboje gavome vieną vakarą iškvietimą, į kurį nuvykus jau moteriai buvo prasidėjęs gimdymas, todėl jį priimti turėjome vietoje.
Pasisekė, kad jis buvo greitas, sklandus, nes moteris gimdė ne pirmą kartą, dėl to situacija tapo lengvesnė. Gimdymo pabaigoje gimdyvė, žinoma, buvo perduota į medikų rankas, kurie toliau viskuo pasirūpino“, – pasakoja Gediminas apie nutikusią neįprastą situaciją, kurioje svarbiausia yra budrumas ir aiškūs veiksmai.
Visgi, iš šios istorijos, sporto medicinos gydytojui labiausiai įsiminė pirmasis kūdikio verksmas ir jo laukimas, kuris leidžia suprasti, jog viskas naujagimiui gerai ir šis sėkmingai atliko pirmąjį gyvenime oro įkvėpimą ir iškvėpimą:
„Tai sukelia džiaugsmą, kad gimdymas pavyko sėkmingai ir į pasaulį atvyko nauja savarankiška asmenybė.“
Nors gražių, sėkmingų istorijų, kuomet iškvietimai baigėsi laimingai, nestinga, tačiau, kaip teigia G. Tankevičius, teko susidurti ir su tragiškomis situacijomis, kuomet žmonės mirė nuo infarkto, pateko į avarijas, nuskendo ar kitaip žuvo tragiškai.
„Visgi, tuos tris metus, kuomet dirbau greitojoje, juos laikau neįkainojama patirtimi, kuri davė be galo daug kaip asmenybei, kaip specialistui. Buvau pratęs vykti į iškvietimus naktį, per šalčius, per įvairiausias nemalonias oro sąlygas, kuomet tenka vykti į atokiausius kampus, kur matai, kaip žmonės gyvena be elektros, be grindų – ant moliu plūktos aslos“, – teigia vyras.
Susidūręs su tokiomis patirtimis, Gediminas dar labiau suprato, kaip yra svarbu džiaugtis paprastais dalykais, nes dažnai nesusimąstome kokiomis sąlygomis tenka gyventi kitiems.
„Tai buvo gera mokykla, kuri užgrūdino, išmokė priimti adekvačius sprendimus ekstremaliose situacijose, kas vėliau padėjo ir gyvenimo ekstremaliose situacijose, kuomet tenka greitai ir ryžtingai priimti įvairius atsakingus sprendimus.
Nuvijęs į šalį emocijas turi pasirinkti greitą, motyvuotą ir racionalų sprendimą“, – priduria Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas, pasaulio karate vicečempionas Gediminas Tankevičius.
