Miestelis įsikūręs prie Vištyčio ežero (pagal kurį ir pavadintas) šiaurės rytinio kranto, į pietus nuo Kybartų. Miestelyje išlikęs XVIII a. gatvių tinklas, keturkampė aikštė. Vištytis yra seniūnijos centras, įsikūręs regioniniame parke, prie pat Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, ribojasi su Karaliaučiaus sritimi. Prie ežero yra poilsiaviečių ir poilsio bei pramogų kompleksų.
Vištytis įkurtas XVI a. 1-ojoje pusėje Prūsijos pasienyje prie Vištyčio ežero. 1538 m. minimas Vištyčio dvaras. Į pietryčius nuo miestelio stūkso Vištyčio piliakalnis. Nebūtkiemio kaime stūkso Vištyčio akmuo (vadinamas Stebuklingu akmenimi; 6 m ilgio, 4 m pločio ir aukščio).
Vištyčio regioninis parkas
Plotas - 10,1 tūkst.ha. Parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje: vakaruose ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, pietuose - su Lenkija. Regioniniame parke ežerai atspindi visą vandens augalijos įvairovę - nuo distrofinių pelkinių ežerų su skurdžia augalija Beržinio, Surinio ežerai) bei eutrofinių (Pakalnių, Šakių) ežerų iki mezeutrofinio Vištyčio ežero. Vištyčio regioniniame parke yra du rezervatai - Drausgirio ir Grybingirio.
Didysis Vištyčio akmuo
Dešinėje Vištytis - Kybartai kelio pusėje, 1 km. iki Vištyčio slūgso trečias pagal dydi Lietuvoje akmuo (po Puntuko ir Barstyčių akmenų). Labai keista akmens išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus i kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputi įlinkusia nugara ir baisia galva, o taip pat didelėmis akimis bei nosimi. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuviu tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu.
Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai Akmenį labai gerbia. Su gana įspūdingu Didžiuoju akmeniu susiję padavimai sudaro penkis siužetų tipus. Buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs. Susirenkantis akmens įdubimuose vanduo - tai “velnio ašaros”.
Padavimas apie akmens atsiradimo istoriją
Šį padavimą pasakojo Vištyčio krašto žmones: Labai senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje įsikūrė miestelis Torn.
Tada nebuvo ežero, kalnų ir akmenų, o aplinkui plytėjo neapžvelgiami ganyklų plotai. Miestelyje gyveno nuoširdūs ir draugiški žmonės, pavargę nuo sunkaus darbo. Miestelis buvo išsidėstęs ant kalvos, o pačioje kalvos viršūnėje stovėjo sena, sulinkusi bažnyčia. Kartą seniausia miestelio gyventoja susapnavo sapną: esą velnias žada paimti daug sielų.
Išgirdę apie tai, gyventojai nutarė statyti nauja bažnyčia. Kai bažnyčia buvo beveik baigta, apie ja sužinojo pats nelabasis. Jis labai užsirūstino ir nutarė nepasiduoti. Nuvyko į Anykščius pas Puntuką ir paprašė, kad leistų i kelionę savo sunų Puntukėlį. Patenkintas velnias pasuko atgal, jausdamas, kaip kišenėje ritinėjasi Puntukėlis. Kai jis buvo netoli nuo Torn, pasiėmė į rankas akmenį ir jau ruošėsi atlikti “žygdarbį”. Tuo tarpu sugiedojo gaidys. Velnias išsigando, metė akmenį ir pasileido bėgti atgal. Puntukėlis nukrito, o nuo jo trenksmo iškilo i žemes paviršių. Velnias taip skubėjo, kad tose vietose, kur jis prabėgo, žemė įdubo.
Nuo to laiko aplink Torną atsirado kalvos ir daugybė akmenų. Naujoji Torno šventykla išliko, o netoli miestelio atsirado didelis akmuo, žmonių vadinamas Puntukėliu. Žmonės, eidami pro šalį lenkėsi akmens. O nelabasis kiekviena naktį čia ateidavo apgailestauti nepavykusio žygio. Marijai pagaliau pagailo žmonių ji nužengė ant akmens ir jis nuo to laiko pasidarė šventas. O velnias bijojo ir prisiartinti prie Puntukėlio. Jis atkeršijo žmonėms, užliedamas pievas didžiuliu ežeru.
Vištyčio ežeras
Vištyčio ežeras, vienas iš didžiausiu Lietuvos ežerų, ketvirtas pagal dydį - 1660 ha (plotas nurodytas kartu su Karaliaučiaus sritimi). Jo dugne yra 20 - 30 m gylio lovių. Ežero ilgis 8,5 km, didžiausias plotis 4,2 km, didžiausias gylis 50 m. Ežero atsiradimą apipynę nemažai legendų. Sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje buvusi graži lanka arba buvęs didelis miestas Mandaburija.
Pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kai atsitiktinis žmogus (piemuo, mergaitė) paminėjęs Vištytį - netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs Vištytis ir cipsėjęs. Kai žmonės sušukę: “Vištytis.Vištytis.”, ežeras nurimęs.
Vištyčio piliakalnis
Vištyčio piliakalnis randasi 2 kilometrai į pietus nuo kelio Vištytis - Kalvarija, 2 kilometrai i rytus nuo Vištyčio ežero rytinio kranto. Šis piliakalnis - tai kalvota, lauke atskirai esanti kalva. Iš visų pusių ją supa dirbami laukai. Piliakalnis yra 20 metrų aukščio, su stačiais, krintančiais iki 35 - 40 laipsnių kampu šlaitais. Iškilusi viduje ovali kalvos viršūnė apie 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio.
Skardis Šilelyje – atodanga
Šią smėlingą atodangą žmonės vadina skardžiu. Ši vieta labai pamėgta poilsiautojų: nuostabus ežero vaizdas, geras ežero dugnas, pats kalnas atsisukęs beveik tiesiai į pietus, todėl smagu degintis saulėje. Dar prieš penkis metus atodangos viršuje augo keletas pušų. Laikui bėgant šios pušys viena po kitos išvirto. Čia naktį deginami laužai, poilsiautojai čia dažnai ateina pasigėrėti nuostabiu Vištyčio ežero vaizdu, saulėlydžiu, čia skiriami pasimatymai.
