Kai įvyksta kažkas nepataisomo ir baisaus, žmonės susizgrimba ir ima šalinti tuos trūkumus, dėl kurių įvyko skaudi nelaimė. Paprasta, kai vaikas ar suaugęs žmogus įkrito į seniai žiojėjusį kanalizacijos šulinį – tada visiems miesto šulinėliams dangčių atsiranda. Kaip užbėgti įvykiams už akių, kai vaikui ar paaugliui skauda ne koją ir ne galvą – vaikui skauda sielą? Vaikų psichologė Rasa Slonskienė sako, jog žmogui lengviau kentėti fizinį skausmą nei dvasinį. Tad nieko keista, jog tada, kai vaikas kenčia dvasinį skausmą, jis... kankina save ir fiziškai. Deja, daugėja atvejų, kai vaikai ir paaugliai nenori savęs nei pribaigti, nei nugalabyti... Vaikai tik imituoja „savižudybę“, fotografuoja savo „kančią“ ir tikisi ne tik tėvų dėmesio, bet ir reikalauja, kad būtų patenkinti jų norai ir troškimai.
Paaugliški sunkumai – iš vaikystės
Tada, kai į psichologės Rasos Slonskienės kabinetą ateina paauglys, kuriam diagnozuota depresija, klinikinės psichologės išsilavinimą turinti specialistė puikiai žino, kad teks ilgokai kapstyti vaikystėje. Žino ir tai, kad toks vaikas apie savo vaikystę kalbės tik gerai. Tik atidi specialisto ausis išgirs, jog kažkas čia buvo ne taip.
„Mano vaikystė buvo labai gera. Mama net blynų iškepdavo“, - pasako vaikas ir tas žodelis „net“ specialistui gali tapti tuo kabliuku, už kurio užsikabinus vyniojamas vaikystės sunkumų kamuolys, kuris gulė į vaiko sielą, o paauglystėje prasiveržė sielos negalia. Nes pasirodo, tam, kad iškeptų mėgstamų blynų, vaikas turėjo būti labai geras.
Kitas vaikas pasakoja, jog vaikystėje jis buvo labai geras: visada klausė tėvų, būdamas trejų metukų prižiūrėjo dvejais metukais jaunesnį broliuką. Mama nebijodavo net ir į parduotuvę išeiti – jis pasirūpindavo mažesniu. Penkerių jau mokėjo skaityti, atlikdavo visas mamos užduotis. Bet štai dabar, keturiolikos, jam - depresija, jis gali persipjauti sau venas, gali iššokti pro langą.
Deja, psichologė mato, jog šio paauglio vaikystė buvo sužalota, nes vaikui teko augti ne taip, kaip nori, bet taip, kaip nori jo tėvai. Akivaizdu, pasak R. Slonskienės, jog vaikas visą vaikystę elgėsi taip, kaip nori jo tėvai, jis visada stengėsi ir nėrėsi iš kailio, kad patenkintų tėvų viltis ir norus.
Taip, pasak specialistės, vaikas susitapatina su tėvų norais ir jis jau nebejaučia savęs – jis nebežino, kas jam patinka, ko jis nori, kaip jam būtų geriau, nes jam svarbu tik tai, kad būtų gerai mamai ar tėčiui. Čia priklauso nuo to, kuris labiau vaikui kelia reikalavimus. Būna ir taip, kad abiejų tėvų reikalavimai sutampa.
„Mano darbo praktikoje yra buvusi situacija, kai motinos savijauta priklausė nuo vaiko elgesio“, - pamena psichologė depresija sirgusio berniuko istoriją. Autokratiško būdo, griežta moteris vaiką auklėjo taip, kad jis ankstyvoje vaikystėje suprato, jog jei bus negeras – mamai suges nuotaika. Pamena, jog jis buvo išmokęs net nebejausti alkio, nes žinojo, jog jei paprašys mamos pietų, o jie dar nepagaminti – mama labai supyks. Tai ir alkdavo, kol bus pakviestas prie pietų stalo.
Slogūs prisiminimai – sielos gelmėje
Net ir vykdydamas tėvų norus, besąlygiškai jų klausydamas, vaikas gali pradėti nebejausti pagarbos savo gimdytojams. Dideli reikalavimai pamažu ima slėgti. Tai, kad vaikas jų neprisimena ir negali papasakoti apie juos pokalbio su specialistu pradžioje – nieko keista. Tam, kad žmogui būtų lengviau gyventi, jis slogius išgyvenimus nustumia giliai į pasąmonę, o atmintyje išlieka tik geri prisiminimai: kad buvo geras, kad labai klausė, kad viską mokėjo, kad mamos niekada nepykdė...
Tai, kad vaikystėje atsisakoma savasties ir besąlygiškai vykdomi tėvų norai – tik kelias į dramas ir tragedijas, kurios įvyksta tada, kai vaikas nusprendžia, kad pats gali nutarti, kokius sprendimus gali priimti.
Psichologas Berne yra aprašęs atvejį, kai besąlygiškas paklusnumas buvo įvykdytas be jokių nukrypimų. Mažai savo dukrai tėvas nuolat sakydavo: „Kad tu prasmegtum“. Kiekvienu atveju, kai tik ši kažkuo neįtinka, kai pasielgia netinkama. Kitas reikalavimas – nepamiršti guminių batų, nes tik su jais šilta ir saugu. Paauglystėje ši mergaitė nušoko nuo devinto aukšto apsiavusi guminiais batais. Ir ji net nenorėjo žudytis, nes jokių savižudybės požymių nenustatyta. Ji tik pakluso nuolatiniam tėvo reikalavimui... prasmegti ir būti su guminiais batais.
Kitas žymus dailininkas žmonių figūras tapė plačiomis nugaromis ir mažomis galvomis. Psichologai susidomėjo šiais piešiniais ir išsiaiškino, jog tada, kai dailininkas buvo mažas berniukas, mama jo prašydavo įtrinti tepalu nugarą. Jam visada mamos nugara atrodė labai didelė ir plati, o galvą matydavo mažutę...
Taigi tas vaikas, kuris nuo mažų dienų buvo labai paklusnus ir nuolankus, prisiima ne savo, bet kitų poreikius ir pats juos vykdydamas nesijaučia laimingas. Jis atsisako ne tik savo norų – atsisako ir savasties. Toks dėl kitų gali padaryti viską, o save pamiršta.
Prieštaraujantis – geriau
Pasak psichologės, daug geriau, kai vaikas prieštarauja, kai išsako savo norus, pykstasi. Kai tėvai ne kalbasi ir aiškinasi, bet ir sutinka su kai kuriais vaiko norais, kurie nekenkia jam ir gali būti priimtini, vaikas jaučiasi geriau. Tuo atveju, kai jis tik paklūsta, jį apima tuštybės ir beprasmiškumo jausmas, nes net tai, kad mokosi aukščiausiais balais, jis nebemato prasmės. Nes buvusi vienintelė prasmė – patenkinti tėvų norus, paauglystėje, kai tėvai nebėra atoritetas, tampa beprasmiški.
Absoliučios tiesos, koks užaugs vienaip ar kitaip auklėjamas vaikas, nėra. Paklusnus vaikas dažnai ir lieka paklusnus paauglys, paklusnus tarnautojas, paklusnus ministras ar... prezidentas.
Diskusija su vaiku ir atviras pokalbis, pasak R. Slonskienės, įmanoma tik tuo atveju, kai šeimoje kalbama apie jausmus, kai tėvai, grįžę iš darbo, pasakoja apie tai, kaip nepakluso valdžios nurodymams, kaip nevykdė kolegos ar darbdavio reikalavimų, nes jie – neteisingi. Tada ir vaikui kils mintis, jog ir jis gali paprieštarauti, atsisakyti vykdyti tėvų reikalavimus, nes jie – neteisingi jo atžvilgiu. Didelė laimė, pasak psichologės, kai vaikas išgirstamas, kai su juo tariamasi ir diskutuojama.
Deja, kitas taip ir neišdrįsta paprieštarauti tėvams ir jis savo norus ima įgyvendinti už namų slenksčio. Sielos skausmas pratęsiamas blogais darbais – vienas vagiliauja, kitas padeginėja, trečias smurtauja prieš bendraamžius. O dar kitas įsitraukia į kančios kultūrą garbinančias jaunimo grupes.
Kai apie šiuos poelgius sužino tėvai ir mokytojai, jie negali suprasti: „Kaip galėjo būti – juk toks geras vaikas...“
Vienintelė išmokta strategija – žaloti save
Psichodinaminės terapijos atstovai ypač vertina vaikystėje įgytą patirtį. Tai suprantančiai specialistei nesunku suvokti, kas po penkerių-dešimties metų bus penkiamečiui, kuris, norėdamas, kad tėvelis ant jo nepyktų, visada šypsosi, nors tėvas agresyviai elgiasi prieš kitus šeimos narius. Vaikas iš baimės surado savigynos būdą – pataikauti ir šypsotis, tada tėvas jo nemuš, ant jo nerėks – jis taps smurtaujančio tėvo numylėtinis. Nors pats tėvui visą vaikystę jaus vienintelį jausmą – baimę.
Ši nuolatinė baimė, apimanti vaiką kiekvieną kartą, kai namo grįžta tėvas, niekur nedingo. Ji paliko žiaurių išgyvenimų pėdsakus, nereikalingumo, savivertės praradimo jausmą. Juk tenka patirti ir kito brolio bei sesės neapykantą, nes jie stoja mamos pusėn ir gina ją, mušamą ar užgauliojamą. O jis vienas ir mamai, kurią taip pat labai myli, gali pasakyti tokius pačius užgaulius žodžius, kokiais į ją dažnai kreipiasi tėvas. Jis pelno tėvo prielankumą, net dovanų. Nors net ir jos neužpildo tos tuštybės, kuri kaupiasi sieloje ir vieną dieną prasiveržia sunkia liga – depresija.
Paauglys, kenčiantis sielos skausmą, dažniausiai nežino, kaip jį įveikti. Vienintelis jo žinomas būdas – kentėti, todėl renkasi kitą kančią – fizinę. Paauglys netrunka pajusti, jog fizinė kančia silpnesnė už dvasinę kančią ir, nebežinodamas kaip atsikratyti dvasinės kančios, renkasi... fizinę kančią.
Juolab kad šį kelią tėvai pastebi labai greitai. Tėvai dažnai nekreipia dėmesio į tai, kad vaikas puošiasi juodomis odinėmis apyrankėmis su metaliniais spygliais, rengiasi juodais drabužiais.
„Kaip čia atrodai?.. Aš niekur su tavimi tokiu neisiu...“ - dažnai pasako tėvai savo paaugliui sūnui ar dukrai ir net nepaklausia, ką jiems reiškia toks drabužis, ką reiškia auskarai ausyse ar nosyje.
Tik tada, kai tėvai pamato kraują ant vaiko rankos, jie susidomi, kas čia įvyko.
Tėvų dėmesys - svarbiausia
Deja, kas įvyko, kai vaiko rankos suteptos skysčiu, panašiu į kraują, suprasti dažnai labai paprasta.
Daugėja vaikų, kurie tik imituoja suicidą. Mirti nenori nė vienas venų ar riešo „pjaustytojas“, nes pjūviai dažniausiai negilūs, o žalojimas savęs – tik dėl akių.
Šveicarų psichologė Alisija Miller dar 1954 metais atliko studiją, kurios metų tyrė 21 kliento, gydyto dėl depresijos, šeimas. Paaiškėjo, jog visi pacientai buvo gražūs, gerai mokėsi, tačiau nei susirgę, nei iki tol jie neišgyveno pavydo, pykčio, apmaudo, gedėjimo. Nes jie buvo mokomi rodyti tik gerą nuotaiką, tik gerus jausmus. Jie prarado savastį, kaip ir turtingų vyrų žmonos, kurios negali būti nei piktos, nei nusivylusios – tik dirbtinai laimingos.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – turtingi vaikai depresija suserga ne šiaip sau. Jie imituoja ligą, o lengviausia tai daryti – kančios ženklais: pjaustomos rankos arba tik inscenizuojamas kraujas. Nes kažkodėl „savižudybės“ scenos dar ir fotografuojamos, rodomos kitiems...
Pasak psichologės R. Slonskienės, tuo atveju, kai paauglys ruošiasi savižudybei, jis ima dovanoti artimiesiems savo daiktus, kurie jam brangūs, jei visada rengėsi juodai ir propagavo gotų stilių, ima rengtis baltai, tampa neadekvačiai linksmas. Tačiau jei jokių savižudybės požymių nebuvo, o paauglys „žudėsi“, tai tik dėmesio reikalavimas, tik gąsdinimas. Vaiko tėvai tai puikiai žino, nes jiems bus pateikti reikalavimai... nupirkti brangų daiktą, išleisti į brangią kelionę...
Tačiau tėvai, bijodami galimų pasekmių, veža vaiką į ligoninę, kur gali būti įtarta depresija. Nors vienintelis ligos požymis – imituota savižudybė.
Psichologai pastebi, jog dažnas suicidą inscenizuojantis vaikas tik reikalauja tėvų dėmesio. Nes jis žino, kad tokiu keliu pasieks visko, apie ką svajoja – ir nupirks, ką nori, ir nuveš, kur nori, kai pamatys subraižytas rankas. Arba nuotraukas, kur „įamžintas“ jo kraujas, nors tai gali būti ir raudonos spalvos skystis.
Zita KATKIENĖ
