Papasakokite apie Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrių – kuo jis skiriasi nuo kitų Lietuvoje veikiančių konsultacinių įstaigų?
Oficialus mūsų tikslas – didinti vaikų, turinčių įvairiapusių raidos sutrikimų, kitaip tariant, autizmo spektro sutrikimą, ugdymosi veiksmingumą ir efektyvumą. Neoficialus tikslas – įgalinti vaiko aplinką teikti jam pagalbą toje aplinkoje, kurioje jis yra. Laikomės nuostatos, kad kuo daugiau pagalbos bus suteikta vaikui jo natūralioje aplinkoje, tuo lengviau jam bus tas žinias taikyti gyvenime.
Tiesioginę veiklą pradėjome nuo rugsėjo 2 dienos. Viena mūsų misijų – nešti žinią, jog norint, kad vaikas pasiektų akademinių rezultatų, jis turi gerai jaustis, t. y. turi būti patenkinami jo pagrindiniai poreikiai. Tik tada gali būti imamasi ugdymo, kaip mes jį suprantame siaurąja prasme. Mes Lietuvoje labai daug dėmesio skiriame akademiniams pasiekimams, o visame pasaulyje labai daug kalbama apie individualų gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje. Vis dėlto reikia pasverti, kas svarbiau – ar vaiką išmokyti daugybos lentelės, ar paprašyti pagalbos, kai to reikės, pasirūpinti savimi, sugebėti atliepti kito jausmus.
Kiekvieną susitikimą pradedame nuo to, kad šitie vaikai yra mūsų visuomenės dalis. Po 10 metų turėsime apie 10 tūkstančių autizmo atvejų. Jų pakeisti negalime, galime tik suprasti ir padėti veikti socialiai priimtinais būdais. Mes nenorime šių vaikų suvienodinti su kitais, mes norime, kad jie galėtų būti kuo savarankiškesni ir kuo efektyviau veikti visuomenėje. Jie negali būti kažkokia atskirta grupė.
Kas gali gauti pagalbą šiame skyriuje?
Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tai reiškia, kad pagalbą teikiame ne tik Vilnius miesto savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Pagrindinės veiklos kryptys – pagalba pedagogams, švietimo įstaigoms, tėvų konsultavimas. Skyriuje, be administracijos darbuotojų, dirba socialinė pedagogė, specialioji pedagogė, logopedė, ergoterapeutas ir psichologė. Džiaugiuosi, kad tai specialistai praktikai, sukaupę nemažai darbo su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais patirties.
Kokios konkrečios pagalbos gali sulaukti tėvai?
Tėvus konsultuojame skyriuje – parodome, kaip jie gali užsiimti su vaiku namuose. Be to, savaitgaliais rengiame mokymus. Tėvai jau klausėsi paskaitos apie savipagalbą ugdant ypatingus vaikus, netrukus vyks mokymai apie ugdančią aplinką namuose. Lapkritį planuojame surengti seminarą apie tėvų ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimą. Ieškome lektorių praktikų, kurie yra susidūrę su autistiškais vaikais – norime, kad tėvai gautų labai konkrečių žinių ir kad ta informacija būtų naudinga. Pirmąją paskaitą skaitė doc. dr. Sigita Burvytė, kuri organizuoja pozityvios tėvystės kursus, daug dirba su tėvų grupėmis. Kita lektorė – BCBA sertifikuota elgesio analitikė Eglė Steponėnienė. Ji vienintelė Lietuvoje BCBA terapijos specialistė, VšĮ „Sėkmingi vaikai“ dirba pagal TEA programą. Visi šie seminarai yra nemokami.
Į pirmąjį seminarą užsiregistravo per 60 tėvų, tiesa, atvyko tik 14. Suprantame tėvelius – jeigu augini autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, tavo gyvenimas sukasi apie vaiką ir niekada nežinai, kas laukia kitą dieną. Į kitą renginį taip pat turime nemažai užsiregistravusių – planuoja atvykti tėvelių ir iš Druskininkų, Kauno.
Be to, mūsų specialistai yra parengę leidinį tėvams apie pirminių vaiko įgūdžių ugdymą.
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Kokia pagalba teikiama mokykloms?
Ugdymo įstaigas taip pat kviečiame į kvalifikacijos tobulinimo renginius. Jie labai populiarūs – pavyzdžiui, paskelbus registraciją į planuojamą seminarą apie gerosios įtraukties patirties sklaidą, po dviejų savaičių teko ją stabdyti, nes užsiregistravo per 200 dalyvių. Tai rodo, kad autizmo temos be galo svarbios, žmonės ieško informacijos.
Taip pat konsultuojame individualiais atvejais. Mokyklos kreipiasi į mus, tada prašome jų užpildyti klausimyną, kad geriau suprastume situaciją. Nuvažiavę į mokyklą stengiamės suteikti tą informaciją, kurios tuo metu labiausiai reikia. Visada siekiame sužinoti, kokių atsakymų tikisi išgirsti pedagogai, nes per vieną vizitą neįmanoma aprėpti visko. Pavyzdžiui, šią savaitę buvome pakviesti į Druskininkus – važiavome visa komanda, nes jie prašė informacijos apie viską. Kitur važiavo tik psichologė, nes mokyklai rūpėjo, kaip bendrauti su tėvais. Dar vyko mokymai socialiniams pedagogams, su dalykų mokytojais kalbėjome, kaip pritaikyti programas, kokius elgesio metodus taikyti. Programa visur panaši, tačiau kiekvieną kartą šiek tiek skiriasi, nes klausimai kitokie. Į kitus miestus vykstame trečiadieniais, o Vilniuje pagalbą teikiame pagal poreikį. Jau iki lapkričio vidurio visi trečiadieniai užimti. Kuo daugiau išeiname ir kalbame, tuo dažniau sulaukiame naujų kvietimų.
Kokie, jūsų manymu, didžiausi iššūkiai kalbant apie autistiškų vaikų įtrauktį?
Keliu sau uždavinį pirmiausia pakeisti pedagogų požiūrį. Kai kalbamės su jais, noras priimti autistišką vaiką tarsi yra, bet dažnai jų pasąmonėje iškyla, kad tas vaikas „kitoks“, kad trukdo. Bet turime suprasti, kad jis tai daro ne tyčia – autistiški vaikai nieko nedaro tyčia, tiesiog jų smegenys veikia kitaip. Jie kitaip priima informaciją, kitaip jaučia aplinką ir dėl to dažnai kyla tam tikrų sunkumų – pirmiausia jam pačiam, paskui pedagogams.
Mano kolegė skaitydama paskaitą pateikė pavyzdį – mes visi kartais jaučiame nerimą, nuovargį, išgyvename daug situacijų, kurios kelia stresą, bet tai valdoma ir pasitaiko epizodiškai. Autistiški vaikai tai jaučia nuolat. Jie kiekvieną minutę yra įsitempę. Turime tai suvokti ir padėti. Jei vaikas elgiasi netinkamai, reikia skirti laiko ir išsiaiškinti, kokia to priežastis, ir tik supratus pavyks problemą išspręsti.
Lietuvoje mes dažnai dirbame ne nuo to galo – nesiekiame išvengti problemos, bet dirbame su jos pasekmėmis. O dažnai reikia labai nedaug pakeisti, kad tų problemų neatsirastų.
Lietuvoje nėra nė vienos įstaigos, kuri ruoštų pedagogus dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Net ir specialieji pedagogai iš universiteto išeina žinodami, kas yra autizmas, bet konkretiems pagalbos būdams neskiriama dėmesio. Netgi neturime dėstytojų, galinčių to mokyti.
Ir vis dėlto – kaip susitvarkyti su elgesio konvencijų nesilaikančiais vaikais?
Netinkamą vaikų elgesį labai dažnai išprovokuoja suaugusiojo veiksmai. Pavyzdžiui, autistiškiems vaikams labai svarbu stimuliuoti sensorinę sistemą. Jiems tai būtina, kad galėtų susikaupti, galėtų jausti savo kūną. Tarkim, vaikas dažnai supasi ant kėdės. Mokytojai pradeda jam sakyti (vieni gražiau, kiti – pakeltu tonu), kad nelaužytų kėdės. Vaiko elgesys netinkamai paskatinamas. Jis gali pradėti šaukti, gali tapti agresyvus, mesti daiktus į žemę, į mokytoją. Bet iš tikrųjų jam tik reikėjo pastimuliuoti vestibuliarinę sistemą, kad galėtų sukaupti dėmesį. Kaip tai padaryti nelaužant kėdės? Esame įsigiję specialių pagalvėlių, ant kurių sėdėdamas vaikas gali jausti tą patį, kaip supdamasis. Taip pat mokytojas gali leisti vaikui atsisėsti ant gimnastikos kamuolio. Taip bus išspręsta problema, o pasodintas ant paprastos kėdės vaikas ją laužys ir negalės susikaupti.
Yra daugybė situacijų, kai savo elgesiu išprovokuojame autistiškus vaikus. Žinoma, dažniausiai – dėl nežinojimo. Dirbdama darželyje tik po 2 metų supratau, kad jie nesistengia manęs tyčia užgauti, sužaloti, nors visko būdavo. Pradėjau galvoti, ką turėčiau daryti kitaip, kad vaikas elgtųsi tinkamiau, būtų ramesnis. Kitaip tariant, jei vaikas nesimoko tais būdais, kuriais mokome, turime ieškoti jam tinkamų kitų būdų.
Kokia šiuo metu situacija Lietuvoje? Ar jau galima kalbėti apie mokyklą kiekvienam, apie kurios siekiamybę ne kartą tenka išgirsti?
Esu už įtrauktį, bet, deja, šiuo metu didesnė įtrauktis yra specialiojoje mokykloje nei bendroje sistemoje. Žiūrint į tai, ką Lietuvoje turime šiandien, prieš renkantis ugdymo įstaigą tėvams reikėtų labai gerai apsvarstyti, kas yra geriau vaikui ir priimtiniau šeimai. Jei mokykla neturi specialistų, jeigu mokytoja nėra pasiruošusi ir motyvuota padėti, jeigu nėra mokytojo padėjėjo ir apskritai pagalbos vaikui sistemos, labai tikėtina, kad jam bus sunku mokytis, kils elgesio problemų. Neretai vaikai tiesiog įmetami į mokyklą be jokios mokymo strategijos – matome, kad jau po trijų savaičių pirmokams skiriamas mokymas namuose. Tai – pati blogiausia išeitis.
Džiaugiuosi, kad yra mokyklų, kurios kreipiasi ir sako norinčios padėti, bet nežino, kaip tai daryti. Jos prašo patarimų, konsultacijų, kartu galime kurti pagalbos sistemą.
Kartais pedagogai bijo mus kviesti – gal kritikuosime, kad jie kažką ne taip padarė. Mes nesame kontrolės institucija, mes įkurti tam, kad teiktume pagalbą. Norime labai žmogiškai padėti. Jau dabar jaučiame, kad darbo turėsime labai daug. Mūsų 7 žmonių komandos pajėgumų kartais nebeužtenka.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
