Didžioji dalis sūrių gaminami iš karvės pieno. Bet kartais naudojamas ir kitų galvijų – avių, ožkų, buivolių, zebrių, kupranugarių, šiaurės elnių, asilių pienas.
Sūris – ne tik gardus, bet ir labai maistingas produktas. Brandinimo procese jo baltymai tampa tirpiais, todėl beveik visus juos organizmas lengvai pasisavina. Be to, sūriuose gausu reikalingų vitaminų ir mineralų, ypač kalcio bei fosforo.
Siūrių įvairovė itin plati, ir kiekvienas jų turi savo paskirtį, vartojimo rekomendacijas. Pamėginkime apžvelgti 10 populiariausiuosių, kurių galima rasti ir mūsų parduotuvių lentynose.
1. Fetos sūris ant mūsų stalo atkeliavo iš Graikijos. Tai avių, ožkų arba karvės pieno sūris, šiek tiek panašus į mūsų varškės sūrį, tik gerokai sūresnis, aštresnio skonio. Valgomas vienas, kaip užkandis, tinka prie salotų, makaronų, jūros gėrybių, kartais juo gardinamos sriubos, naudojamas įvairiems įdarams gaminti.
2. Brinza – sūryme nokintas ir brandintas fermentinis sūris, gaminamas iš ožkų, avių, buivolių ir karvių pieno ar jų mišinio. Nors jo gimtine laikoma Rumunija, šis sūris gausiai naudojamas ir Bulgarijos, Turkijos, Slovakijos, kai kurių Azijos šalių virtuvėse. Juo gardinamos sriubos, antrieji patiekalai.
3. Mocarela – italų pasididžiavimas. Tikrasis mocarelos sūris gaminamas iš juodųjų buivolių pieno, tačiau populiarūs ir pigesni jo analogai, pagaminti naudojant karvės pieną. Idealiai tinka picoms, makaronų patiekalams, daržpvių salotoms gardinti, o pomidorų, mocarelos ir baziliko derinys laikomas vienu populiariausių itališkų užkandžių.
4. Kamambero sūris pavadintas mažo Normandijos (Prancūzija) regiono kaimelio vardu. Pasak legendos, šį sūrį ypatingai išgarsino tai, kad jį itin pamėgo Prancūzijos imperatorius Napoleonas III. Šis švelnus, kiek sūrokas sūris valgomas vienas arba su prancūziška bandele, užgeriamas vynu.
5. Rokforas. Tai sūris su mėlynuoju pelėsiu, kuriam jau per 2000 metų. Jis gaminamas tik iš avių pieno, brandinamas apie 4 mėnesius. Išsiskiria aitroku skoniu, kremine spalva su mėlynais pelėsių grūdeliais.
6. Bri. Vienas seniausių prancūziškų sūrių, gaminamas iš karvės pieno. Tai švelnus, minkštas sūris su baltojo pelėsio plutele. Skonis pikantiškas, šiek tiek primena pievagrybius. Naudojamas ir su salotomis, ir desertiniuose gaminiuose – su šokoladu, uogomis.
7. Gouda sūrio tėvynė – Olandija. Tai kietasis karvės pieno sūris, išsiskiriantis švelniu harmoningu skoniu. Palyginti paprasta jo gaminimo technologija ir nepretenzingos skonio savybės sparčiai išpopuliarino šį sūrį visame pasaulyje. Šis sūris puikiai dera ir salotose, ir su karštais patiekalais, ir sumuštiniuose.
8. Griujeras – šveicariškas švelnaus skonio sūris, lengvai atpažįstamas iš viduje esančių vidutinio dydžio akučių. Šis sūris paprastai brandinamas metus ir ilgiau – priklausomai nuo brandinimo laiko didėja ir jo kaina.
9. Parmezanas – vienas seniausių itališkų sūrių. Itin kietas, jo beveik neįmanoma pjaustyti. Brandinamas metus ir ilgiau. Parmezanas unikalus tuo, kad jį organizmas pasisavina itin lengvai, taigi yra naudingas daug dirbantiems žmonėms, susilpnėjus virškinamojo trakto veiklai. Dažniausiai naudojamas tarkuotas – barstomas į salotas, sriubas, ant kepinių ir sumuštinių.
10. Čederio sūris – tikras Anglijos virtuvės perlas. Gaminamas iš karvės pieno. Tai populiariausias sūris Didžiojoje Britanijoje. Brandinamas apie pusę metų, kartais – ir ilgiau. Nors tai nėra pelėsinis sūris, ilgiau brandintame čederyje pelėsių gali atsirasti.
Sūrių lėkštė
Sūriai vis labiau populiarėja kaip savarankiškas užkandis. Bet tam, kad jų skoniai geriausiai atsiskleistų, svarbu žinoti ir sūrio serviravimo taisykles. Sūrių lėkštė – tai asorti iš įvairių rūšių sūrių, supjaustytų gabalėliais ir išdėliotų ant specialios lentos, papuoštos vaisiais ir riešutais. Sūriai ant jos dėliojami skripulingai laikantis tam tikrų principų:
• Sūrių lėkštė dėliojama iš ne mažiau kaip 5 skirtingų rūšių sūrių.
• Sūriai dėliojami pagal laikrodžio rodyklę, nuo pačių švelniausių iki pikantiškiausių. Švelniausias, minkščiausias sūris dedamas pirmiausiai, maždaug ties 6 valandos padala. Kadangi jis lengvai sugeria išraiškingesnio skonio sūrių aromatus, šis sūris neturėtų liestis su savo kaimynais. Taigi tarp jo ir kirų sūrių paliekami nedideli tarpeliai iš visų pusių.
• Jei sūrių lėkštė patiekiama kaip pagrindinis patiekalas, joje esantys gabalėliai gali būti ne visai maži, nuo 150 iki 200 g, o jei sūris – desertas ar lengvas užkandis greta kitų patiekalų, gabalėliai turėtų būti mažučiai, 25-50 g.
• Jei sūrių gabaliukai didesni, ant lėkštės turėtų būti ir specialus peilis-šakutė su dantukais arba bent jau paprastas peilis su šakute, kad kiekvienas galėtų atsiriekti norimo dydžio gabalėlį.
• Sūrių lėkštę pageidautina papuošti vaisiais ir riešutais. Prie minkštųjų sūrių tinka vynuogės, riekelėmis pjaustytos kriaušės. Riebesnių sūrių skonį idealiai atspindi migdolai, graikiniai riešutai.
O štai riekelė avokado puikiai akompanuotų mėlynajam pelėsiniam sūriui, prigesindama jo aštrumą. Kaip sūris derinamas prie vyno?
Nors sūris ir vynas, atrodytų, sudaro klasikinį, idealiai suderintą duetą, vis dėlto tinkamai juos suporuoti ne taip jau paprasta.
• Baltieji vynai dera su sūriais geriau nei raudonieji. Ypač jei sūrio skonis aštrus, pikantiškas – raudonasis vynas, užuot jį papildęs, tik suteiktų savų niuansų ir rizikuojama gauti visai nevykusią skonių puokštę.
• Kuo aštresnis sūris – tuo stipresniu vynu užgeriamas.
• Prie sūrių netinka medienos prieskonis, todėl prie jų geriau neragauti ilgai medinėse statinėse laikytų vynų.
• Prie neutralių, saldokų sūrių nepatiekiamas jaunas vynas – jis ir taip turi daug rūgščių, o duete su sūriu rūgštumo skonis tik sustiprės.
• Vyno pasirinkimas priklauso ir nuo sūrio brandumo. Kuo brandesnis sūris – tuo senesnis vynas prie jo derinamas.
• Geriausios skonių dermės pasiekiama tada, kai ir sūris, ir vynas yra kilę iš to paties regiono.
• Raudoni vynai dažniau patiekiami prie švelnaus skonio sūrio, o baltas ir sausas vynas – prie pikantiško.
