Prisiminusi lemtingą, prieš 30 metų įvykusį vizitą pas gydytojus, Almina pasakojo, kad tuo metu į medikus kreipėsi dėl skausmo pilvo srityje. Ji pasakojo, kad po mėnesį trukusios darbo kelionės atrodė, kad skrandis pradėjo nebevirškinti maisto.
Dėl patiriamų nemalonių simptomų medikai išsiuntė Alminą ultragarso tyrimui. Tuo metu atsitiktinai paaiškėjo, kad Alminos didžiausia problema – visai nesusijusi su skrandžiu.
„Žinote, tais laikais nebuvo išmanių aparatų, nebuvo ir man reikalo lakstyti pas gydytojus ir kažką tirtis, bet prieš maždaug 30 metų teko dėl skrandžio negalavimų apsilankyti ultragarsiniame tyrime.
To tyrimo metu pažiūrėjo ir kitus mano organus. Tada gydytoja pasakė: „Ar žinote, kad turite inkstų policistozę?“ Aš, atvirai tariant, apskritai nežinojau nei, kad ją turiu, nei ką tai reiškia“, – prisiminė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad medikė jai pranešė, jog cistos tuo metu dar buvo nepavojingoje būsenoje, tačiau įspėjo ir apie tai, kad, laikui bėgant, jos dauginsis ir padengs abiejų inkstų audinius.
Ne visai supratusi medikų pasakojimus ir namo susijaudinusi grįžusi Almina ėmė ieškoti informacijos pati. Prognozės jos visai nenudžiugino.
„Prognozė buvo liūdna, dar pasiskaičiau tarybinėje enciklopedijoje, kas žadama turint tokią ligą, o ten buvo rašoma, kad audinyje cistos užtveria inkstus, jie neatlieka savo veiklos ir žmogus miršta.
Neapsidžiaugiau, bet man tuo metu buvo apie 30 metų, turėjau tris vaikučius ir dėl to nesusikoncentravau į bėdą, o gyvenau ir tvarkiausi“, – apie eigą pasakojo Almina.
Ėmė jausti nemalonius simptomus
Tuo metu Alminai nebuvo skirtas joks gydymas. Medikai siūlė jai stebėti savo savijautą, profilaktiškai atlikti kraujo tyrimus ir, prireikus, kreiptis į medikus.
Taip pašnekovė pragyveno 20 metų. Ji pasakojo, kad per juos nejuto nemalonių simptomų, tačiau prabėgus šiam laikui Almina vis dažniau pradėjo susidurti su nemaloniomis būsenomis.
„Tada man ėmė dažnėti šlapimo pūslės uždegimai, o paskui, kaip aš sakau, „įsimetė“ inkstų geldelių uždegimas. Jis pradėjo kartotis, dažnėti. Tiesa, 2014 metais dar nejaučiau skausmo, kad sakyčiau, va, čia man diegia šonus. Inkstų ligos, jeigu ne akmenys, tai nėra, kad išduotų save per skausmus.
Vis tik paskui ėmiau jausti, kad tarsi skrandis nevirškina, dažnai pakyla spaudimas, ko niekada nebūdavo. Tada nuėjau pas šeimos gydytoją ir ji man liepė dar sykį kreiptis pas nefrologą. Tada jau paaiškėjo, kad mano inkstų negalavimo stadija yra trečia“, – apie ligos procesą kalbėjo pašnekovė.
Tuomet Almina pradėjo vis dažniau lankytis pas nefrologus. Kaip ji pasakojo, tuo metu medikai jai pasiūlė dietą, kuri turėjo stipriai apriboti į organizmą patenkančių baltymų skaičių.
Almina paaiškino, kad kuomet sutrinka inkstų veikla, jiems kur kas sunkiau sekasi apdoroti baltymus, tad šios medžiagos reikėjo vengti. Vis tik toks gydymas pacientei nebuvo efektyvus.
„Dieta mane labai įtempė, nes reikėjo vartoti labai mažai baltymų ir apskritai vengti daugelio maisto produktų. Aš nuoširdžiai viską išbandžiau, bet kai nebenori dirbti inkstai, gali kažkiek, kontroliuojant maistą, sau padėti, bet labai nedaug.
Gyvenau įtampoje, kraujo rodmenys blogėjo, man pradėjo nebevirškinti, nes inkstai negalėjo normaliai pašalinti toksinų iš kraujo. Visą laiką jaučiausi tarsi apnuodijusi skrandį. Ir tokioj būsenoje ir dietomis pragyvenau devynerius metus“, – pasakojo ji.
Rodikliai pasiekė kritinį lygį
Po devynerių metų, gydantis dietomis, paaiškėjo, kad Alminos rodikliai pasiekė kritinę ribą. Ji pasakojo, kad tarsi tendencija tapo, kaskart atėjus pas gydytojus, išgirsti vis prastesnes žinias.
Ji prisipažino, kad tuo metu labai bijojo dializių atlikimo, manė, kad bus nesavarankiška ir dėl to paklausė gydytojų, kurie pasiūlė dar palaukti, nes galbūt tai – laikinas pablogėjimas.
„Iš tiesų, reikėjo tą pusmetį netempti gumos, reikėjo gultis į ligoninę, susitvarkyti kateterius, kad būtų galima dializę daryti, bet buvo kaip buvo.
Tik 2023 metų gale apsisprendžiau, kad sau taikysiu peritorinę dializę, nes gali ją atlikti savarankiškai namie.. Dėl to turėjau nueiti pas urologą pasikonsultuoti, dėl katetetrio įstatymo ir ar yra pilve būtų vietos donoro inkstui. Paaiškėjo, kad bus galimybė transplantuoti inkstą“, – pasakojo pašnekovė.
Ji tikino, kad tuo metu grįžusi pas gydytojus nefrologus sulaukė pasiūlymo dar kartą atlikti kraujo tyrimą. Po jo medikai jau griežtai pasakė, kad gultis į ligoninę reikia dabar „arba man sustos širdis“. Almina tikino, kad kalio kiekis buvo ties kritine riba ir tuo metu ji aiškių aiškiausiai suvokė, kad visi limitai išnaudoti ir metas gultis į ligoninę.
Atsigulus į ligoninę pašnekovei buvo įstatytas kateteris, kuris buvo reikalingas peritorinės dializės atlikimui. Vis tik, kol žaizdos po pjūvių gijo, Almina mokėsi naudotis atlikti rankiniu būdu peritoninę dializę, o po to aparatu. Jai, tuo pačiu metu, į kaklą buvo įstatytas laikinas hemodializės kateteris, suteikęs galimybę atlikti hemodializės procedūras. Ir prasidėjo naujas moters gydymosi etapas.
Sugraudinęs pokalbis su vyru
Tuo metu pats aktualiausias klausimas, Alminos šeimoje, buvo inksto gavimas. Prie pagalbos sergančiai moteriai norėjo prisidėti visa jos šeima.
Almina papasakojo, kad savo inkstą jai pasiūlė dukra. Vis tik šiuo klausimu pašnekovė buvo nusistačiusi griežtai: „To betrūko, kad tėvai pradėtų iš savo vaikų imti organus. Juk jiems dar visas gyvenimas prieš akis.“
Apie savo inksto padovanojimą Alminai užsiminė ir vyras. Tiesa, tuo metu moteris šio pasiūlymo rimtai nepriėmė. Tik vėliau ji sulaukė iš jo skambučio, kuris moters atmintyje įsirėžė ilgam.
„Vyras buvo užsiminęs, tačiau aš, gink Dieve, negalėjau prašyti tokio dalyko, tad nors ir pasisakė, aš daugiau nebeklausiau.
Paskui buvo momentas, kai gulėjau prijungta prie hemodializės aparato, kitas kateteris buvo implantutoas pilve, viską skaudėjo ir jaučiausi nekaip. Pagalvojau, kad aš tokia judri buvau, o tapau visiškai neįgalus žmogum, negalinčiu pajudėti.
Tuomet sulaukiau vyro skambučio, jis pasiteiravo, kaip laikausi, ir paklausė, ar supratau, kad jis tikrai tą inkstą nori man padovanoti. Aš susigraudinau, tai buvo labai jautrus momentas. Deja, vyras kaip donoras netiko.
Iš kitos pusės, aš net ir apsidžiaugiau, nes maža kas jam gali nutikti per operaciją ir kad aš tikrai dar sulauksiu inksto iš donoro, nieko man neatsitiks“, – jautria akimirka dalijosi pašnekovė.
5 kartas – sėkmingas
Neilgai trukus Almina pradėjo sulaukti gydytojų skambučių, kurie informuodavo apie atsiradusius jai tinkamas inkstus.. Almina pasakoja, kad tik iš penktojo karto ji gavo taip reikalingą inkstą.
Pačio pirmojo iškvietimo metu ji sirgo, antrą sykį buvo jau pusiaukelėje į Kauną, tačiau pakeliui sulaukė skambučio, kad inkstas nėra tinkamas transplantavimui, trečiąjį ir ketvirtą kartus inkstai nebuvo tokie geri pagal tinkamumą jai, o iš penktojo karto ji pagaliau gavo inkstą.
„Transplantacijas atlieka Kaune ir Vilniuje. Aš, kaip vilnietė, lankydavausi Santarose, tad buvau pažįstama su personalu, viską žinojau, tačiau man į galvą nešovė, kad transplantacijai turėčiau vykti į kitą miestą.
Tad pirmą kartą man buvo išvis šokas Kaune, viskas svetima, nežinojau skyriaus, buvau išsigandusi, o per sėkmingąjį kartą, vykau ten su didžiausiu džiaugsmu.
Pakeliui į ten man atėjo tokia džiaugsminga mintis, kad aš esu gimusi Kaune, Kauno klinikose, o dabar gavau likimo dovaną, kad Kauno Klinikos padovanojo man antrą gyvenimą – simboliniu momentu džiaugėsi pašnekovė.
2024 metų lapkričio 5 dieną džiaugtis iš tiesų buvo kuo, nes transplantacijos operacija įvyko sėkmingai, inkstas pašnekovei puikiai tiko ir jis iš karto ėmė funkcionuoti.
Almina pasakojo, kad vėliau paskaičiusi savo medicininį išrašą rado žodžius, kad inkstas prisitaikė iškart. Ji pasakojo, kad galimai tam įtakos turėjo peritorinė dializė, kuri yra šiek tiek švelnesnė ir leidžia organui lengviau prigyti.
Dabar jaučiasi gerai
Šiuo metu nuo operacijos prabėgo mažiau nei trys mėnesiai ir Almina jaučiais gerai. Vis tik, ją vis dar stebi medikai, tikrindami kraują ir stebėdami ar paskirtų vaistų dozių nereikia koreguoti.
Po operacijos ji iš pradžių turėdavo kas savaitę vykti pas medikus, vėliau – kas dvi. Pašnekovė pasakojo, kad pirmieji trys mėnesiai yra patys svarbiausi, jų metu atidžiai stebima ar organizmas neatmes donoro organo.
Po metų Alminai pas gydytojus jau reikės pasirodyti tik kas tris mėnesius, kurių metu tikrinamas šlapimas, daromi kraujo tyrimai ir stebima ar nereikia didinti arba mažinti vaistų dozių.
„Džiaugiuosi, kad savijauta geresnė. Pradžioje, aišku, buvo sunkiau, kol žaizdos sugijo, bet visumoje, dabar matau, kad organizmas priima imunitetą slopinančius vaistus, inkstukas puikiai dirba, tad viskas gerai“, – baigė pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
