Plačiau apie mediko darbo iššūkius, bendravimą su mažaisiais pacientais bei jautrias akimirkas tarp ligoninės sienų pasakoja gydytoja Jelena Rascon.
– Kas sudėtingiausia dirbant su vaikais?
– Įprasta, kad pirmiausia gydytojų metodas yra išklausinėti, kuo žmogus skundžiasi, bet kaip ir sakiau, vaikas tikrai to nepapasakos ir čia prasideda pirmieji iššūkiai. Vis dėlto, tame ir slypi visas žavesys.
Vertinant fizinę vaiko būklę: kaip jis atrodo, valgo, kokia odos spalva, privalai įvertinti jo sveikatą. Žinoma, kitas patikimas šaltinis – tėvai, kurie pirmieji pastebi, kad su vaiku kažkas ne taip, pavyzdžiui, vaikas ima prasčiau valgyti, nenori žaisti, eiti į lauką, daugiau miega, blogiau mokosi. Tad kartais, atrodo, iš visai ne medicininių požymių reikia nuspręsti, kas vaikui blogai su sveikata.
– Ar tiesa, kad vaikų gydytojams tenka rūpintis ne tik mažaisiais pacientais, tačiau ir jų tėveliais?
– Be abejonės, reikia rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais. Pavyzdžiui, neseniai turėjome labai jautrų ir nuoširdų momentą, kada su visa šeima aptarinėjome jų mažojo vaiko gydymo galimybes.
Kalbėjome, kad sergančio vaiko sesė galėtų tapti kaulų čiulpų donore ir taip prisidėti prie gydymo. Nepatikėsite, tačiau mažasis pacientas pradėjo verkti, nes jam pagailo sesės, tad teko raminti bei palaikyti ne tik jį, bet ir visą šeimą.
Juk natūralu, kad tėvai pergyvena ne tik dėl sergančiojo, tačiau ir kitų savo vaikų.
Mūsų skyriuje gydome itin sudėtingas ir retas ligas, tačiau įprasta, kad net elementarūs vaiko pilvo skausmai ir pakliuvimas į ligoninę šeimai yra stresas.
Mums, medikams, atrodo viskas paprasta ir žinoma, tačiau kiekvieną kartą privalome net kelis kartus tėvams ramiai aiškinti, palaikyti, juos raminti ir atlaikyti jų panikos atakas.
Dažnai susiduriame su tėvų agresyvia emocine reakcija, panika, tokiais atvejais sunku paaiškinti, kad reikia šiek tiek laiko, būtina stebėti jų vaiką ir detaliai išsiaiškinti sveikatos problemas, o tėvai dažniausiai reikalauja, kad tuoj pat viską išspręstume.
– Kaip pavyksta nepasiduoti įtampai ir blogoms emocijoms?
– Ne visuomet pavyksta atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir neparsinešti jų namo. Ypač tai neišvengiama, jei įvyksta koks nors konfliktas ar nemaloni situacija. Tuomet reikia laiko, kol atsikratai blogų emocijų. Deja, nepavyksta uždaryti kabineto durų ir viską pamiršti.
Dabar dažnai kalbama apie medikų nuovargį, perdegimo sindromą, o jei tokios situacijos kartojasi diena iš dienos, neabejotinai vėliau gali prireikti pagalbos ir patiems medikams. Mums taip pat reikalingas emocinis palaikymas, ypač visuomenės.
Tik visai neseniai apie medikus imta kalbėti ir rašyti iš kiek geresnės, pozityviosios pusės. Ilgus metus absoliuti dauguma informacijos apie medikus, jų darbą buvo neigiama, tačiau labai tikiuosi, kad palaipsniui tai išsisklaidys.
– Emocinis ryšys tarp vaiko ir mediko, ar jis reikšmingas gydymo eigoje?
– Kartais pas mus pacientai guli ne tik mėnesių mėnesius, tačiau ir metų metus, žinoma, su šiokiomis tokiomis pertraukomis.
Natūralu, kad su tokiais pacientais susiformuoja stiprus emocinis ryšys ir nors paprastai tokių pacientų ligos yra ypač sunkios, abipusė pagarba, geras santykis ir balansas padeda ženkliai geriau dirbti tiek su vaiku, tiek su jo šeima.
Dažnai diskutuojame, su kuo reikėtų daugiau dirbti emociškai: vaiku ar tėvais, tačiau visada prieiname tos pačios išvados, kad pagalba vienodai būtina abiems. Juk vaikas visada yra tėvų nuotaikos, požiūrio į gyvenimą atspindys ir atvirkščiai, jei vaikui yra blogai, tėvams gerai niekada nebus.
– Kaip emociškai patiems vaikams sekasi susitaikyti su liga?
– Vaikai linkę kovoti su ligomis ir nepasiduoti, tačiau ir mūsų mažieji gali pasiduoti depresijai net vien nuo buvimo ligoninėje ar pastovaus fizinio diskomforto.
Būna, kad pastebi, jog net ir labai mažam vaikui išsivysto depresija: vaikas nevalgo, nekalba, nėra akių kontaktų, atsisako kalbėti arba ima bendrauti labai formaliai.
– Kaip dažnai galite pasidžiaugti pasveikimo atvejais?
– Statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vienoda: 8 iš 10 vaikų pasveiksta. Kuris procentas pacientų pasveiks, o kuris ne, preliminariai galime pasakyti iš anksto.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios šiandien netenkame pacientų, yra gydymui nepasiduodantis, medikamentams atsparus vėžys. Deja, kartais ši liga tiesiog nesuvaldoma.
Kiekviena netektis yra be galo skaudi, o kai iš anksto žinai, kad jau niekuo nebegali padėti, prasideda dar sunkesnis darbas – šeimos ir vaiko psichologinis paruošimas ir bandymas priimti esamą situaciją bei suvokti, kad vaikus teiks išeiti. Tai neapsakomai sudėtingi momentai.
– Papasakokite, kas paskatino būti medike?
– Šeimoje turėjau du skirtingų profesijų pavyzdžius: tėtį gydytoją ir mamą kompozitorę, tad rinkausi tarp medicinos ir muzikos. Visgi, mama kartojo, kad muzika nėra profesija, o jei būsiu gydytoja, visada užsidirbsiu pinigų. Taigi, laikui bėgant nusprendžiau pasukti medicinos keliu.
– Galbūt kada nors teko sudvejoti savo profesiniu pasirinkimu?
– Savo pasirinkimu niekada nesigailėjau, manau, kad tai kilni profesija, o ypač matant, jog vaikas pasveiksta dėl tavo pastangų, žinių ir darbo, apima nepaprastas jausmas. Be galo džiaugiuosi, kad dirbu su vaikais, juk jie mūsų gyvenimo džiaugmas.
Nepaprasta tai, jog kad ir kokioje situacijoje vaikas bebūtų, jis visada lieka vaiku, su kuriuo įdomu bendrauti ir pas kurį visada smagu ateiti. Skirtumas tas, kad suaugusieji linkę nuolatos skųstis, nupasakoti visas savo bėdas, o vaikas niekada nepasiskųs.
Jeigu jam blogai, be abejonės, iš karto pastebėsi, o žiūrėk tik šiek tiek pagerėjus, jis vėl puola žaisti ir užsiimti savo veiklomis, nesvarbu, kad ir kaip sunkiai besirgtų.
