Anna sutiko pasidalinti savo giliais ir jautriais išgyvenimais su tikslu, kad jie pasieks tas moteris, kurios šiuo metu susiduria su panašiomis patirtimis, kaip ir ji.
Susipažino per bendradarbę
Tuo metu, kai į Annos širdį turėjo pasibelsti meilė, ji gyveno ir dirbo Londone. Dėl to apie būsimą mylimąjį moteris sužinojo iš bendradarbės, kuri vyrą apibūdino pačiais šilčiausiais žodžiais.
„Kolegė papasakojo, kad jis labai geras, švelnus ir kad gyvenime nėra sutikusi tokio gero vyro. Ji pasakojo, kad jį labai gerai pažįsta, nes jis kelis metus Vengrijoje nuomojosi jos tėvų namuose kambarį. Jos šeima netgi vadindavo jį „pusbroliu““, – apie gražiausiais žodžiais apibūdinamą vyrą kalbėjo Anna.
Tad neilgai trukus moteris ėmė bendrauti su savo būsimu mylimuoju. Jis tuo metu gyveno savo tėvynėje – Egipte, dėl to bendravimas vyko nuotoliniu būdu.
„Bendravome per „Messenger“ ir po truputį viskas išsirutuliojo iki abipusės simpatijos. Tada jis pradėjo siūlyti atvykti pas jį, susipažinti, tai po dviejų mėnesių nuskridau.
Aš labai jaudinausi dėl to susitikimo, bet tiesiog visą gyvenimą buvau tokia, kad ką sugalvoju, tą man reikia padaryti. Tai nebijojau rizikuoti.
Juolab, kad tuo metu man jau buvo 38-eri metai, tai tokių metų ką jau aš galėjau nuskridusi prarasti“, – šyptelėjo Anna.
Neilgai trukus moteris nuvyko į Egiptą ir buvo nustebinta – mylimasis visai neatrodė toks, koks pasirodė iš vaizdo pokalbių ir nuotraukų. Tačiau, kaip pati Anna pasakojo, pradėjus bendrauti viskas stojo į savo vietas ir paaiškėjo, kad tai tas pats savas žmogus:
„Iš tikrųjų, kai bendrauji internetu, ne visada gali susidaryti sau tikslią žmogaus išvaizdą, kalbantysis gali paslėpti savo trūkumus. Jis man pasirodė daug žemesnis negu sakė, daug stambesnis negu minėjo.
Nors ir buvo užsiminęs, kad turi nugaros problemų, bet nemaniau, kad tokių. Jos tikrai labai matėsi. Buvau šokiruota, nes pamačiau jį iš visų pusių.
Bet kai atsisėdome į automobilį važiuoti, ėmėme šnekėti, juokauti, tai mačiau, kad tai tas pats žmogus. Pamaniau, jog tai, kad jis keliais centimetrais žemesnis ar stambesnis, nedaro didelio skirtumo.
Pamaniau, kad gal aš jam atrodžiau nepasiekiama, dėl to ir nepuoliau teisti. Manau, kad jeigu žmogus geras, myli, rūpinasi, tai išvaizda nėra pagrindinis dalykas.“
Gyvenimas kartu ir pirmieji barniai
Moteris kalbėjo, jog susitikimas su juo buvo lemtingas. Nors po jo ir grįžo į Londoną, tačiau skubėjo vėl grįžti pas mylimąjį. Atrodė, kad prasidės naujas ir daug žadantis gyvenimo etapas.
„Iš pradžių pas mane minčių likti nebuvo. Bet jis jau iki tol šnekėjo, kad štai reiktų apsivesti, kad mums abiems gyvenime su meile nepasisekė, kad kurtumėme šeimą. Sakė, kad jaučia, jog galbūt esame vienas kitam skirti. Tačiau aš tada jam sakiau, kad gal reiktų pirmiau susitikti.
Aš iškart nepuoliau tikėti juo. Pasakiau, kad gal jam negerai su manimi bus, gal kvapas nepatiks, negali juk spręsti vien pagal išvaizdą per skambutį. Tačiau, kai susitikome, tai jis šnekėjo tą patį. Niekas nepasikeitė. Tada aš jam pasirodžiau dar gražesnė ir tobulesnė nei per nuotraukas ar skambučius.
Jis sakė, kad gal man išvis nereiktų skristi namo. Pasakiau, kad yra daiktai ir darbai, visokie tokie dalykai, dėl kurių turiu grįžti, bet jis apie tai kalbėjo labai rimtai.
Aš tada grįžau į Londoną, bet grįžusi jau labai norėjau skristi atgal pas jį. Patikėjau tuo vyru. Patikėjau, kad galų gale pavyks sukurti šeimą, gyventi, susilaukti vaikų. Tai viską dariau, kad tik kuo greičiau grįžčiau“, – pasakojo moteris.
Ji tikino, kad tas grįžimas buvo lemtingas. Nors širdyje degė meilė, tačiau būtent tuo laiku ir pasirodė pirmieji signalai apie tai, koks vyras yra iš tiesų:
„Iš Londono grįžau su visais daiktais. Tada jau truputėlį padaugėjo pavydo scenų, tokių keistumų, kaip kad turėjo būti išnuomotas butas, bet nebuvo, tai turėjome pas jo motiną prisiglausti.
Bet jis mokėjo taip pašnekėti, kad prasiblaškydavau. Po to įvykio su butu jis nusivežė mane prie jūros ir paaiškino, kad čia ramadanas, niekas nevyksta, niekas nedirba, reikia palaukti.
Tada atskrido jo draugas iš Vengrijos, irgi egiptietis, kuris ilgai gyveno Europoje. Jis atskrido su nauja drauge į kurortą. Mes atvažiavome jų aplankyti ir susipykome. Įvyko pavydo scena, kad kol jis kalbėjo telefonu aš atsakiau į padavėjo užduotą klausimą.
Jam tai buvo didžiausias skandalas, po kurio aš pasakiau, kad važiuoju namo. Nusprendžiau, kad taip negyvensiu, nesąmonė. Jis atsiprašinėjo visas tas dienas, bet aš nusipirkau bilietą.“
Nors Anna ir prisižadėjo sau išskristi, tačiau širdyje kažkas sukirbėjo. Tad visus daiktus moteris paliko pas vyrą, kad šis žinotų, jog ji grįš:
„Aš jam pasakiau, kad turiu skristi pagalvoti, nes jeigu taip bus, tai negaliu aš gyventi, juk esu europietė ir ne taip augusi. Jis man dievagojosi, kad supranta, kad egiptiečiai atsilikę, Europoje viskas kitaip.
Išskrisdama palikau visus savo daiktus, kad jam įrodyčiau, jog skrendu tik pagalvoti. Pasakiau, kad galbūt jam reiktų atskristi į Lietuvą susipažinti su mano aplinką. Jis su tuo sutiko.“
Netikėta žinia apie nėštumą
Parskridus į Lietuvą moteris ėmė keistai jaustis. Ji pajuto, kad laukiasi. Sužinojusi apie tai ji iškart griebė telefoną į rankas ir paskambino vyrui.
„Prižadėjau jam nesidaryti nėštumo testo Lietuvoje, o pasidaryti tik tada, kai atskrisiu atgal į Egiptą. Iš tiesų, kai supratau, kad esu nėščia, kitų kelių nebebuvo, kaip tik grįžti.
Maniau, kad gal viskas pasikeis, o jis irgi sakė, kad keisis. Aš jį mylėjau, juo tikėjau, bandžiau įrodyti jam, kad man kitų vyrų nereikia.
O jis irgi labai mokėjo būti geras, tuo metu dar nesirodė tikruoju veidu. Būdavo, kad atnešdavo kavą į lovą, nupirkdavo braškių su grietinėle, visaip mane lepindavo. Net kai susipykdavome jis atsiprašydavo“, – apie vyro būdo bruožus kalbėjo Anna.
Nors nėštumas ir įnešė pozityvo į jų santykius, tačiau pykčiai ne tik nesiliovė, bet ir paaštrėjo. Tuomet vyras pavydėdavo dėl menkiausio moters žvilgsnio į kitus vyrus.
„Pradžioje buvo euforija, kad pastojau, jis džiaugėsi. Bet vis tiek buvo pykčių, nesusipratimų.
Į mane Egipte praeiviai žiūrėdavo, nes aš europietė. Aš irgi turėdavau akis, tai pažiūrėdavau. Vėliau ėmiau nuleisti akis, nes nenorėjau pyktis. Pavargau nuo pykčių.
Pas mus juk nieko blogo, jeigu pasisveikini su nepažįstamu laiptinėje, jeigu atsakai į klausimą. Man sakydavo, kad apsimesčiau, kad nekalbu angliškai. Tai tokių pasitaikydavo. Sakydavau, kad negaliu kaip idiotė stovėti“, – aiškino moteris.
Kaip pavyzdį ji pateikė vieną situaciją iš jų gyvenimo, kuomet ji buvo apkaltinta nebūta neištikimybe, kai jai į pagalbą panešti krepšius pasisiūlė netoliese buvęs vyras:
„Kai buvau nėščia, kartą buvome parduotuvėje ir prisipirkome kelis maišus maisto produktų. Aš paėmiau porą maišiukų, jis dar kelis, liko keli maišai.
Jis man pasakė, kad likčiau stovėti, o jis nuneš maišus į mašiną ir ateis paimti kitų. Na, stovėjau aš ten ir išėjo iš šalia esančio odontologijos kabineto prie lauko durų vaikinukas parūkyti.
Jis pamatė stovinčią šviesiaplaukę, kalbino angliškai, paklausė, gal padėti. Aš tada nusišypsojau ir pasakiau, kad laukiu vyro.
Na, ir tuo momentu jis eidamas nuo mūsų automobilio pamatė, kad aš nusišypsojau. Tai gavau rėkti už tai, kad aš su juo flirtavau, man jis patinka, aš su visais noriu permiegoti.
Nors ir buvau nėščia, jam atrodė, kad aš per mažai jam atsidavusi. Dėl to visuomet stengdavausi parodyti, kad jis man rūpi – apsikabinti, paimti ant rankos. Bet jis ėmė sakyti, kad, pavyzdžiui, susikūprinčiau, nes turbūt ėmė prastai jaustis dėl savo ūgio ir norėjo, kad būtumėme lygūs. Atrodė, kad stengiausi, bet vis tiek neįtikdavau.“
Pirmasis sumušimas ir išprievartavimas
Poros barniai su laiku ne slopo, o dar labiau intensyvėjo. Anna su laiku pradėjo pastebėti, kad vyro įsiūtis vis didėja ir jam tampa vis sunkiau susivaldyti. Protrūkio tašku tapo jų išvyka prie jūros.
„Iškilo situacija, kad tuose poilsio namuose, kur nuvykome, jis buvo pirmą kartą. Nuvažiavus ten jam kažkas nepatiko, kad tai buvo iki galo neįrengtas projektas, nors mūsų namukui, kuriame buvome, viskas buvo gerai.
Žodžiu, jam pasirodė, kad namelius nuomojusi moteris per brangiai paėmė už tą visą reikalą. Jis jai paskambino ir ėmė rėkti ant jos. Tačiau skambutis išsijungė, nežinau ar ji, ar jis taip padarė. Tai per tą tarpą, kol ji jam atskambino, aš jo klausiau, kas vyksta, sakiau, kad viskas gerai, kad atvažiavome pabūti, o man dar labiau patiko tokie namukai.
Na, ir jam reikėjo susipykti... Tada, kadangi aš jam pasirodžiau ginanti tą moterį, jis ėmė rėkti ant manęs. Tada pirmą kartą pamačiau tą tokį pyktį, kur jis nebesusivaldo...
Jis ėmė rėkti ant manęs visa gerkle, aš pradėjau nuo jo eiti, jis pradėjo mane vytis, stumdyti. Aš tada jau bėgom. Jis mane nusivijo iki namų. Aš bandžiau užsidaryti duris. Bet tada jis mane pasigavo, nutrenkė ant tos sofos ir tada jau visokiais žodžiais ėmė mane plūsti.
Tada jis man priminė visus įvykius, kur jam pasirodė, kad buvau jam neištikima, bendravau su kitais. Aš bandžiau atsistoti ant sofos. Jis spyrė su koja į pilvą, nors buvau nėščia. Tai buvo trečias mėnuo, pats pavojingiausias... Jis sakė: „Čia dar neaišku, ar išvis mano vaikas, man nusispjauti ant jo“.
Aš, atsimenu, atsistojau. Man ėmė skaudėti pilvą, bet praslinkau. Aišku, buvau aukštesnė už jį. Aš gyniausi nuo jo spyrių. Jis mane labai supykdė, nes kai atsistojau, buvau puse galvos aukštesnė. Man tokia pirma mintis šovė į galvą ir paklausiau: „Tu čia dėl to? Tu dėl to norėjai mane pasodinti, nes jauti kompleksą, kad aš aukštesnė už tave“. Jis juk visą laiką rėkė ant manęs, kad sėdėčiau, nebandyčiau stotis. Tai turbūt aš jį pagavau labai skausmingoje vietoje. Toks jausmas buvo, kad jis nekentė manęs už tai.
Tada jis trenkė man į veidą už tai, kad aš jam taip pasakiau. Aš bėgau, jis mane pargriovė, tempė už plaukų. Kadangi bėgau į kambarį, norėjau užsidaryti duris, jis mane labai baisiai stūmė ir aš griuvau. Ten buvo miegamojo lova su aštriu kampu ir aš trenkiausi į ją... Tada atsigulus ant grindų raičiausi. O jis mane su koja stumdė ir stumdė tarsi aš būčiau apsimetinėjusi“, – su ašaromis akyse pasakojo moteris.
Vyro žiaurumas ties sumušimu nesibaigė. Anna pasakojo, kad jis turėjo tokią bjaurią savybę – po agresijos išpuolio jam prireikdavo lytinio intymumo, tad po sumušimų ji būdavo prievartaujama:
„Paskui jis mane mušė visą naktį... Ir taip ir tęsėsi mūsų visą gyvenimą kartu. Jis turėjo tokį įprotį, kad jam reikdavo kankinti žmogų iki kol jis visai išsiurbdavo jėgas. Aš jau nebegalėdavau pasikelti, man skaudėdavo, norėdavau miego, o jis tiesiog visaip šnekėdavo, kartodavo tą patį, rėkdavo spjaudydavosi, tempdavo plaukus...
Tačiau po to jam visą laiką reikdavo susitaikyti. Sakydavo, atseit, tu manęs atsiprašyk ir viskas bus gerai. Aš sakydavau, kad neturiu už ką atsiprašyti.
O valandai praėjus po muštynių jam prireikdavo sekso. Jis tada pradėdavo seksualiai prie manęs lįsti, o kai žmogus iškankintas, tai jis nieko nenori... Tada aš jį stumdavau, žviegdavau, rėkdavau, tada vėl būdavo blogai. Tuomet jis mane gąsdindavo, kad jeigu mane kur nors užkastų, tai niekas manęs nerastų ir nesužinotų, kad aš čia buvau.“
Iškart pabėgti nepavyko
Po siaubingo vizito kurorte moteris ketino bėgti nuo vyro. Tačiau susisiekus su mama, kuri buvo Lietuvoje, jai buvo užtrenktos namų durys.
„Po to baisaus sumušimo aš sugalvojau, kad išvažiuosiu. Juolab, kad jis rėkė ant manęs, kad jam nusispjauti ant „mano“ vaiko.
Dėl to grįžusi iš Kairo aš susisiekiau su Lietuva, pasakiau, kad taip nutiko ir kad grįšiu. Tačiau iki mūsų išvažiavimo mano motina buvo nusipirkusi bilietus atvykti į Egiptą praleisti Kalėdų.
Kada aš jai pasakiau, kad noriu grįžti į Lietuvą, klausiau jos, ar ji mane priims, nes nutiko taip ir taip, ji man atsakė, kad jau yra nusipirkusi bilietus, jie brangiai kainavo ir vis tiek ketina atvykti.
Tai vien tik dėl jos sugalvojau tokį planą, kad nusipirksiu bilietus į atgalinį lėktuvą grįžti kartu su ja. Aš supratau, kad man vienai bus sunkiau išvykti, nes jis sakė, kad manęs neišleis, sakė, kad aš nenuvažiuosiu iki oro uosto, jeigu jis manęs nenuveš. Na, visokie elementariausi dalykai.
Aš tada pagalvojau, gal ir gerai, kad motina atvyksta, nes kai ji bus šalia, tai jis negalės manęs sumušti. Jis juk negali mūsų abiejų neišleisti, gal čia ir gerai gaunasi. Bet, kada ji atskrido, tai viskas pasisuko tokia linkme, kad aš supratau, jog jeigu grįšiu į Lietuvą su savo motina, tai man bus dar blogiau negu, kad pasilikus su juo“, – apgailestavo Anna.
Ji pasakojo, kad motina jos niekuomet nemylėjo ir visuomet ieškodavo naudos tik sau. Dėl to ilgainiui ji suvokė, kad jokios pagalbos Lietuvoje nesulauks:
„Atskridus jai aš eilinį sykį įsitikinau, kad ji žiūrėjo tik savęs, jai nelabai rūpėjo, kad tas vyras mane kankino. Jai rūpėjo tik tai, kad neįdomiai leido laiką, ją per mažai kažkur nuveždavome ir panašiai. Ji sakė man visokių negražių dalykų, po kurių supratau, kad Egipte gal bent vaikas bus mylimas. Na, o aš, kaip aš. Tikėjausi, kad gal dar kas pasikeis...
Supratau ir tai, kad grįžusi prapulsiu, nes neturėjau pinigų, nebūčiau galėjusi nėščia dirbti ir būčiau palikta viena, nes niekas man tada nebūtų padėjęs.“.
Žinia apie neištikimybę
Siaubingus sumušimus, kankinimus ir prievartavimus Anna kentėjo iki tol, kol dukrytei sukako dveji metukai. Tuo metu ji svarstė, kad privalo taip gyventi, neturi kito pasirinkimo. Tačiau vieną dieną ji sužinojo apie vyro neištikimybę.
„Tuo metu nutiko lemtingas įvykis. Vieną dieną jis grįžęs namo davė savo telefoną dukrytei, kad ji galėtų pasižiūrėti animacinius filmukus. Čia būdavo jo būdas ją papirkti, nes jie visai nebendravo, ji prie jo neidavo. Na, ir turbūt telefonas užsigesino, tai ji atnešė jį man, kad atrakinčiau.
Aš pasiėmiau telefoną, kad pasižiūrėčiau, kas negerai. O ji turbūt netyčia paspaudė ant „Facebook“ programėlės. Jis buvo atjungtas, bet ant profilio nuotraukos matėsi vyro nuotrauka, kuris prieš kelis metus, kai apsigyvenau Egipte, man rašė ar šneku angliškai ir panašiai.
Pamenu, kad jis buvo gražus, o jo profilyje parašyta, kad gyveno Egipte. Aš klausiau savo vyro, ar kartais jo nepažinojo. Tuo laiku aš jam parodžiau tą profilį, o tada jis man sakė, kad jo nepažįsta, bet pridūrė, kad tai galbūt jo buvusi mergina, susikūrusi profilį ir bandanti man rašinėti.
Aš, aišku, patikėjau. Praėjus trims metams, kada radau žinutes, man tada tokia mintis buvo galvoje – tai čia buvo jis! Matyt tuo metu vyras mane tikrino, ar pradėsiu bendrauti su kitais ir panašiai, nes jis man buvo pasakojęs, kad jo brolis taip tikrino savo merginą.
Tada aš greitai paspaudžiau ant „Messenger“. Jis tuo momentu lygtais buvo duše ir pasinaudojau proga. Kada paspaudžiau ant programėlės pamačiau, kad rašinėta moterims. Tada labai greitai peržiūrėjau viską, pamačiau, kad susirašinėta su pažįstamu veidu. Tai buvo mergina iš Londono, su kuria eidavome į sporto salę. Jie bendravo“, – netikėtomis žiniomis dalijosi Anna.
Neilgai trukus Anna susisiekė su savo pažįstama. Ji patvirtino, kad vyras jai rašė bei siūlė susitikti. Tai buvo smūgis žemiau juostos:
„Ji jam šaltai atrašinėjo, bet žinau, kad taip nutiko, nes jos anglų kalba nebuvo pati geriausia. Tada jis jai vis kartas nuo karto parašydavo, kad jos pasiilgo, kad myli ją... Tuo poelgiu jis man labai užgavo širdį. Nesupratau, kaip jis taip galėjo pasielgti, kai šitaip dievagojosi, kad tik nevažiuočiau, kad pasikeis, verkė ant kelių.
Tai man tada buvo lūžis, aš tą dieną, pašnekėjusi su ja, pasikeičiau visus slaptažodžius. Dėl to tądien laukiau jo ir maniau, kad jis mane užmuš, nes įtars, kad čia kažkas negero. Bet jis nieko nedarė, nes turbūt norėjo apsimesti, kad nėra prisijungęs prie mano profilių. Likau nesumušta ir taip pradėjau kurti savo planą.
Tada supratau, kad reikia sekti žinutes. Galbūt dėl to jam vaidenosi, kad aš turiu kitų, nes jis pats turėjo kitų moterų. Tai nusprendžiau pasivaikščioti ant jo „Facebook“ sienos. Pažiūrėjau, kas spaudžia „patinka“ ir kas komentuoja ant jo nuotraukų. Tai buvo dvi merginos rusiškais vardais.
Pamačiau, kad po kiekvienos ir jų nuotraukomis jis pridėjęs širdučių. Nutariau joms parašyti. Tai viena neatsakė, kita atsakė maždaug po dienos ar dviejų.
Pamenu, kad pasakiau jai, jog esu jo žmona, viską papasakojau <...>. Mes susitarėme su ja susiskambinti. Žinojau, kad namie yra pasiklausymo aparatų, tai stengiausi nueiti į kampą ir aišku, kadangi kalbėjau su ja rusiškai, tai žinojau, kad jis nesupras, ką jai sakau.
Paaiškėjo, kad jie susirašinėjo, tada nustojo, nes jis jai siūlė atvykti, ji negalėjo, o jis parašė, kad tuomet vietoje jos atvyktų kažkokia jos draugė. Na, žodžiu, jie susipyko. Bet, kaip ji man pasakojo, buvo pasiruošusi vykti, leistis į nuotykį, tik tuo metu nežinojo, kam savo du vaikus palikti.“
Pavyko ištrūkti iš vyro gniaužtų
Po šių įvykių moteriai į šipulius dužo širdis. Ji nusprendė, kad laikas bėgti dabar arba niekada. Dėl to ji prisijungė į privačią lietuvių-egiptiečių grupę, kurioje užmezgė jai naudingus kontaktus.
„Kai mane priėmė į grupę, aš puoliau ieškoti merginų, kurios gyvena greta. Tada susipažinau su viena mergina ir ji man patarė įdėti įrašą į tą grupę, gal kažkas padės. Daug moterų atsiliepė, daug kas rašė asmeniškai.
Viena iš tų moterų, su kuria susisiekiau, pasakė, kad jeigu kartais mane reiktų pavežti ar apsistoti, tai, kad duočiau žinią. Man tai buvo labai svarbu. Pradėjau po truputį galvoti, ką daryti, moterys man ėmė patarinėti, kad dabar būčiau, kad viskas gerai, kad susitvarkyčiau dokumentus, susižinočiau, ko reikia, kad galėčiau vaiką išsivežti.
Be vaiko tėvo sutikimo vaiko išsivežti negalėjau. Tada gavau advokato kontaktus ir su juo bendravau. Jis mane konsultavo nemokamai, sutiko su manimi susirašinėti, kad tik vyras nesužinotų.
Po truputį ėmiau slėpti, ką rašau telefone, prie kompiuterio nieko neberašydavau, tik iš telefono. Net pradėjau prie „Facebook“ per kompiuterį neprisijungti, nes bijojau, kad jis gali kažkokiu būdu sužinoti ar dar kažkas nutikti.
Pamenu, kad būdavo dienų, kai dingdavo internetas ir jis man sakydavo: „Pamiršau sumokėti“. Praeidavo savaitė taip. Tai aš bijojau, kad mane gali palikti be interneto ir tada jau būtų buvę šakės <...>.
Tada parašiau tai merginai, kuri sakė, kad jeigu reiks pagalbos kreipčiausi <...>. Kadangi jos vyras vairavo, tai jis prižadėjo mane nuvežti į Migracijos tarnybą. Jis sakė, kad sutvarkysime viską taip, kad gaučiau vizą ten. Taip ir buvo, apgaulės būdu kelis kartus išėjau iš namų su vaiku ant rankų. Kažkurį kartą jau ir namų spyna pakeista buvo, bet išsireikalavau, kad įleistų, nes pasakiau, kad ambasada iškvies policiją“, – savo keliu išsivadavimo link dalijosi Anna.
Galų gale moteriai pavyko gauti leidimus išvykti iš šalies su dukra be vyro sutikimo. Ji turėjo veikti žaibiškai, nes viza, kuri buvo įdėta į dukrytės pasą galiojo vos porą savaičių:
„Kadangi artėjo šventės, kurių metu mėnesiui viskas Egipte sustodavo ir vyras būtų buvęs namuose, man padėjęs vyrukas pasakė, kad turiu skristi dabar. Tada mes puolėme pirkti bilietus, skubėjau.
Mūsų išėjimas iš namų su dukra buvo ilgas. Vyras nenorėjo leisti išeiti, sakė nuveš mus, tik pirmiausia nusipraus. Tačiau jam nuėjus į dušą mes pasprukome. Aš dar gerą valandą laukiau tų žmonių, kurie turėjo mane nuvežti į oro uostą.
Maniau, kad jie gal persigalvojo <...>, bet pasirodo, kad man padėję žmonės buvo patekę į spūstis ir paskutinę minutę tas vyras sugalvojo, kad kadangi mano vyras jau buvo matęs jo mašiną, tai susikeitę savąja su dėdės. Dėl to, kai atvažiavo kita mašina, nesupratau, kad mane kviečia ateiti.
Kai važiavome, tai visi dairėmės, ar nėra juodos „Toyotos“. Tai kai tik pravažiuodavo tokia mašina, tai būdavo labai baisu. Bet nuvažiavome sėkmingai.
Tuomet liko nuėjimas į lėktuvą, kuris irgi buvo dramatiškas. Dukrytė verkė, ji buvo nepratusi prie tokios aplinkos, visi žiūrėjo. Bijojau, kad mūsų nepraleis. Jis man buvo sakęs anksčiau, kad net nebandyčiau bėgti, nes visur dirba jo draugai, o oro uoste jis turi pažįstamų.
Mūsų labai ilgai neleido į lėktuvą. Kadangi mano dukrytė rėkė, prašėsi krūtinės, visi darbuotojai žiūrėjo tai į kompiuterį, tai į mus. Maniau, kad jie jau suprato, kad bandau bėgti...
Kai į lėktuvą suleidinėjo žmones, mes buvome pačios paskutinės. Tada pamačiau, kad nuo kompiuterio vienas darbuotojas atsistojo ir ėmė eiti link mūsų. Man ėmė linkti kojos, nes jau net mačiau, kaip paima iš manęs dukrą ir sėduosi į kalėjimą. O jis pasakė man: „Ponia, kadangi jūs su mažu vaiku, tai patikrinsiu jūsų dokumentus ir praeikite pirma““, – lengviau atsiduso Anna.
Siunčia patarimą visoms
Šiuo metu nuo įvykio prabėgo jau penkeri metai. Anna saugi jaučiasi vos metus laiko, nes pastaruosius kelis metus ji kasdien bijodavo, kad vyras atskris ir atims iš jos dukrą.
Tačiau po ilgo darbo su psichologe jai pavyko šiek tiek susidėlioti savo mintis. Kaip pati sakė, ji stengėsi išgyti dėl dukters, nes po traumuojančių patirčių reikėjo pagalbos tiek mamai, tiek dukrai.
„Man buvo labai sunku tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Mane motina, kaip ir nujaučiau, išgrūdo iš namų.
Buvo labai sunku. Nežinojau, ko griebtis, nes buvau dešimt metų nebuvus Lietuvoje. O buvo namai, maistas, darželis, darbas – ir visa tai reikėjo suderinti, paruošti dukrytei saugią aplinką ir ja pasirūpinti.
Aišku, tada atsirado ir draugė, kuri mus gelbėjo labai ilgai. Ji man buvo vietoje šeimos“, – dalijosi pašnekovė.
Dabar Anna jau drąsiai pasakoja savo istoriją. Ji nori padėti toms, kurios yra papuolusios į panašias situacijas ir mano, kad iš jų kelio atgal nebėra:
„Galiu pasakyti, kad tuo metu man atrodė, kad niekas manęs nesupranta, nes tų patirčių neįmanoma suprasti to nepatyrus. Man nebuvo kas padėtų iš šalies – mamos ar tėčio, dėl to reikėjo viską daryti pačiai.
Tačiau man iš pradžių labai padėjo knygos, kuriose dalijamasi panašiomis istorijomis. Aš jas skaitydavau ir verkdavau, nes su kartu su tomis moterimis viską išgyvendavau. Tada supratau, kad aš ne viena.
Dėl to parašiau knygą „Pagrobta savo noru“, nes į ją ir sudėjau visą tą, atsiprašant, šūdą. Žinojau, kad manęs artimieji nesupras, net psichologei ilgai apie tai nepasakojau.
Po knygos išleidimo susilaukiau daug šimtų žinučių. Iki šiol man moterys rašo ir dalijasi istorijomis. Aš supratau, kad labai svarbu šnekėti ir dalintis tuo. Nes kada mes šnekame, tik tada atkreipiame į save dėmesį. Kai nešnekame, niekas nežino, kas mums blogai, kaip yra iš tikrųjų.“
Vienžo- ieškojo šeicho, o gavo babuiną ir babuino išgamą sterblėje.
Tik kad šis atvejis ne pirmas, ne paskutinis, ne vienintelis, ir nė vienai kvailai mergšei pamoka netaps.
