Priklausomybė nuo azartinių lošimų dažnu atveju gali būti iškart nepastebima. Į lošimą įsitraukęs žmogus nėra linkęs pripažinti, kad susidūrė su šiuo sunkumu ir taip ši priklausomybė vis gilėja, kol galiausiai asmuo nukrenta į gilią duobę, iš kurios labai sunku išlipti.
Apie tai, kokie ženklai rodo, kad asmuo yra priklausomas nuo azartinių lošimų bei kaip tokiam žmogui padėti, papasakojo psichologė Elžbieta Malūnavičienė.
Nesėkmingas bandymas nebelošti
Pasak psichologės, tai yra problema, kurią žmogus dažnai stengiasi nuslėpti ar minimizuoti, dėl to kartais ne iš karto galima atpažinti, kad tai jau yra priklausomybė.
„Priklausomas žmogus dažnai yra linkęs nesidalinti apie savo pralaimėjimus ar juos neigti, todėl, ypač aplinkiniai, to gali ir nepastebėti, jei tai dar nėra įsisenėjusi problema“, – teigia E. Malūnavičienė.
Tačiau žiūrint iš psichikos sveikatos srities, yra tam tikri požymiai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį ir jei jų yra pakankamai, tada būtų galima diagnozuoti probleminį, liguistą lošimą.
Psichologė aiškina, kad vienas iš dalykų, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys, yra, kad lošiant vis didėja statymai.
„Sumos, kurias žmogus stato, kas kartą vis didėja, taip pat daugėja ir išlaidos žaidžiant. Statydamas vis didesnes sumas, asmuo siekia gauti susijaudinimą. Būtent dėl to tie statymai didėja. Tai lyg didėtų jo apetitas“, – pasakoja pašnekovė.
Taip pat labai tikėtina, kad žmogus kažkuriuo laikotarpiu gali bandyti nebelošti ar apriboti savo elgesį, nes jau supranta, kad azartinių žaidimų lošimas tampa problema. Tačiau bandymas nebelošti būna nesėkmingas, nes asmuo vis atkrenta ir vėl grįžta prie savo įprastinio elgesio.
Padidėjęs nerimas bei stresas
Psichologė pasakoja, kad nustojus lošti gali padidėti nerimas ar dirglumas ir tai taip pat yra požymis, kad žmogus gali būti priklausomas nuo lošimų. Nerimas kyla dėl to, nes nebūna pasiektas susijaudinimas.
„Nuolatinis susirūpinimas, galvojant apie lošimus, apie tai, kiek praeityje jau yra pralošęs. Asmuo taip pat nuolatos stebi ir domisi viskuo, kas susiję su azartiniais lošimais, jis tiesiog visada mintyse būna toje temoje, planuoja, kokie bus tolimesni statymai, iš kur gauti pinigų“, – vardija pašnekovė.
Taip pat gali kilti ir tokios emocijos kaip bejėgiškumas, kaltės jausmas, depresinės mintys ir gali būti nuolatos jaučiamas stresas.
Bandymas atsilošti, po to, kai jau prarado pinigus, taip pat yra ženklas, kad žmogus gali būti priklausomas. Žmogus, siekdamas susigrąžinti praloštus pinigus, didina statymus, jam sunku priimti tą faktą, kad jau pralaimėjo.
Melas artimiesiems
„Taip pat atsiranda ir daug melo artimiesiems ar draugams apie praloštas sumas ar įsitraukimo mastą. Nors artimieji ir žino, kad žmogus lošia, tačiau žaidėjas bando minimizuoti šią problemą, bando parodyti, kad jis vis dar šios situacijos valdovas ir todėl labai dažnai asmuo lieka vienas su šia problema net ir tuo atveju jei priklausomybę pripažįsta“, – aiškina Elžbieta Malūnavičienė.
Ji paaiškina, kad gali būti sunku apie šią problemą kalbėti su artimaisiais ir garsiai pripažinti sau ir kitiems, kad jam reikia pagalbos.
„Priklausomybė nuo azartinių lošimų skiriasi nuo priklausomybių nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio, tačiau jai, kaip ir kitoms priklausomybėms, būdinga tai, kad jos užima labai daug vietos gyvenime.
Atrodo, kad ta priklausomybė išstumia visas kitas veiklas, galbūt netgi pomėgius. Taip pat visi įsipareigojimai būna nustumti į antrą planą ir žmogus pasirenka ne darbus, ne mokslus, ne laisvalaikį, o visada grįžta į savo veiklą, nuo kurios yra priklausomas“, – pasakoja psichologė.
Tokie yra pagrindiniai požymiai, kuriuos pastebėjus jau reikėtų susirūpinti. Šie požymiai nebūtinai turi eiti visi kartu, tačiau jei pastebimi bent keturi iš jų ir jie tęsiasi ilgesnį laiką, apie 12 mėnesių, tada tai jau gali būti nuolatinė priklausomybė, sako psichologė.
Pagalba iš artimųjų
Jei jau pastebite, kad jūsų artimąjį kankina priklausomybė, psichologė pataria pradėti nuo atviro pokalbio.
„Jokiu būdu negalima pradėti pokalbio su kritika, nes tikėtina, kad ir pats žmogus save jau kritikuoja, todėl kritikos reikėtų vengti. Reikia prie žmogaus prieiti su supratingumu, atvirumu, paaiškinti, kaip jus tai veikia, paaiškinti, kad jums neramu“, – pataria E. Malūnavičienė.
Pradėjus šnekėti su žmogumi, reikia įvardyti, kad norite padėti ir galbūt pats asmuo įvardins, kokios pagalbos jam šiuo metu reikia, o jei jis to nežino, galite išeičių paieškoti kartu.
„Pagalba kovojant su priklausomybe gali būti pokalbis su specialistu: psichologu, psichiatru ar psichoterapeutu. Taip pat galima apsilankyti anoniminių lošėjų susitikime, kur žmonės, turintys tą pačią problemą, kartu ieško sprendimų ir dalinasi savo patirtimi. Tada priklausomas žmogus nesijaučia vienas su savo problema“, – aiškina psichologė.
Artimiesiems svarbu suvokti, kad priklausomybė yra psichikos sutrikimas ir kad laukia ilgas gydymosi procesas. Tam, kad žmogus pasveiktų, neužtenka tik turėti daug valios. Priklausomybė išsivysto per ilgą laiką, todėl per vieną dieną jos išgydyti neįmanoma.
Pašnekovė taip pat primena, kad svarbu ribas apsibrėžti ir artimiesiems, pasikonsultuoti su specialistais, nes kartais žmonės nori būti gelbėtojais ir viską padaryti už žmogų, kuris yra priklausomas. Psichologė priduria, kad niekada nereikia pamiršti savęs, todėl svarbu apsaugoti save ir emociškai, ir finansiškai.
Beje, jo tėvas prieš porą dešimtmečių irgi su panašiom istorijom buvo pagarsėjęs, irgi kaltę suvertė kažkokiam pieškai, kurį pasodino...
