Kelionės tikslas – Turkija. Šios šalies kaip įmanydamas vengiau, nes iš draugų pasakojimų buvau susidaręs įspūdį, jog ten viskas sukurta turistams. Vis dėlto praėjusį mėnesį susiviliojau galimybe nuvykti į Atatiurko gimtinę.
Gyvenimo kontrastai
Gerą įspūdį paliko šios šalies klimatas, tačiau kitaip ir būti negalėjo, nes lėktuvui pakėlus sparnus Vilniuje temperatūra tebuvo 10 laipsnių šilumos, o Stambulą nušvietusi saulė orą jau buvo įkaitinusi iki 28 laipsnių. Taigi, iš rudeninių batų teko šokti į basutes, o megztinį keisti į marškinėlius trumpomis rankovėmis, tiesa, moterims šioje šalyje geriau puoštis kukliau: vilkėti ilgesnius sijonus ir apskritai rinktis kuo daugiau kūną dengiančius drabužius. Tokių drabužių svarbą moterys įvertins bevaikštinėdamos mieste: sulauks mažiau jas akimis ryjančių vyrų žvilgsnių, o įeidamos į mečetes neturės lūkuriuoti eilėje, kol atsiras laisva skara.
Tiesa, turkų požiūris liberalėja ir musulmonų šventovėse tenka pamatyti turistų bei vietinių, kuriuos prižiūrėtojai į mečetes įleidžia, rodos, tik ką iš paplūdimio grįžusius.
Tačiau visada lankydamasis svečioje šalyje stengiuosi paisyti jos įstatymų ir papročių. Juk nesmagu būtų, jei į krikščionių bažnyčią eitume galvas papuošę kepurėmis ar į svečius sugužėtų svečiai purvinais batais. Taigi Stambulas... Tik šiame mieste, įsikūrusiame ant septynių kalvų, galima per mažiau nei dešimt minučių iš Europos nukeliauti į Aziją ar iš didinga ramybe alsuojančios Sofi jos katedros ir Mėlynosios mečetės skvero persikelti ten, kur visą parą verda gyvenimas ir negirdėti iš minaretų maldai kviečiančių muedzinų balsų, t. y. į Taksimo skverą.
Kulniuodamas (tiksliau, irdamasis kartu su minia) Stikline vadinama gatve Galatos bokšto link, iš įvairių klubų girdėjau sklindančią trankią muziką, kuri netrukus pradėjo varginti. Šalia klubų įėjimų būriavosi ir vietiniai, ir turistai. Čia išvydau dar vieną Stambulo kontrastą: išsipusčiusias ir klubuose šėlti pasiruošusias merginas, prasilenkiančias su konservatyvesnėmis, kurių galvas dengia skaros, arba tomis, kurios vaikšto apsigobusios čadromis. Nejučia pradėjau jas lyginti. Prisipažinsiu, kad rudos ar juodos akys, matomos pro čadros plyšį, intriguoja kur kas labiau nei puošnios suknelės išryškinami moteriški privalumai. Gal uždraustas vaisius visuomet saldesnis?
Skonių įvairovė
Stambule netrūko vaisių ir saldumynų. Kiekvienoje didesnėje žmonių susibūrimo vietoje atsiranda turkas, stumiantis vaisių prikrautą vežimaitį. Čia pat galima nusipirkti supjaustytą arbūzo ar meliono riekelę, atsigaivinti šviežiai spaustomis apelsinų ar granatų sultimis, tačiau nepulkite iškart mokėti tiek, kiek prašo prekybininkas. Neretai už supjaustyto arbūzo ar meliono riekelę prašoma sumokėti penkias turkiškas liras (7,5 lito), nors kilogramas arbūzo turguje tekainuoja 0,8 liros (apie 1,2 Lt). Tad derėtis ne tik verta, bet ir būtina!
Be abejo, visur galima pasivaišinti kebabais – nacionaliniu turkų patiekalu. Turkai, kaip ir kiti musulmonai, nevalgo kiaulienos, todėl visi kebabai siūlomi su vištiena arba jautiena. Verta paminėti ir kokorec – kebabą gurmanams. Jis patiekiamas pitoje (turkiškoje duonoje) arba paprasčiausioje bandelėje, o svarbiausia sudedamoji dalis – ant žarijų kepta ėriuko mėsa, apvyniota žarnomis. Pasakysiu diplomatiškai – skonis savotiškas... Toks jis ir dar vieno patiekalo – iskembe sriubos, verdamos iš vištos žarnokų su pienu. Tikriausiai šiuos patiekalus gali valgyti tik patys turkai.
Jei netyčia teko paragauti šių „delikatesų“, skrandžio maištą visuomet numalšins bahlava arba turkiški ledai dondurma, kurių pardavėjai, beruošdami juos, surengs tikrą šou. Stambulas įsikūręs abipus Bosforo sąsiaurio, tad natūralu, kad krantinėse ir netoliese esančiose kavinėse galima paragauti įvairių jūros gėrybių. Vietiniai būriuojasi prie midijas gatvėse pardavinėjančių prekiautojų, kurias čia pat, apšlakstę šviežių citrinų sultimis, ir suvalgo. Atverkite piniginę Oficialiais duomenimis, Turkijos sostinėje gyvena apie 16 mln. žmonių, tačiau, vietinių teigimu, gyventojų skaičius kur kas didesnis – apie 20 mln. Miesto centre ar senamiestyje – Sultanahmet rajone – didžiulio gyventojų skaičiaus nesijaučia. Atrodo, kad turistų, lankančių VI amžiuje pastatytą Sofi jos katedrą, Mėlynąją mečetę, vienintelę turinčią šešis minaretus ar Topkapio rūmus, kurie daugiau kaip 400 metų buvo sultono rezidencija, yra daugiau nei vietinių gyventojų. Nusprendę aplankyti šiuos paminklus turite būti pasiruošę kaip reikiant pakratyti piniginę, nes apsilankymas Sofi jos katedroje ir Topkapio rūmuose kainuos 75 Lt (50 lirų), o jei norėsite pamatyti ir sultonų rezidencijoje esantį haremą – vieną įdomiausių ir puošniausių rūmų dalių, turėsite atseikėti dar 20 lirų (30 Lt). Brangiausias lankytinas objektas Stambule – Dolmabahce rūmai, kuriuose garbingus svečius priimdavo ir turkų tautos didvyris Mustafa Kemalas Atatiurkas. Šiuos puošnius rokoko, baroko ir neoklasicizmo stiliaus rūmus, esančius Bešiktašo rajone ir puikiai matomus plaukiant laivui Bosforo sąsiauriu, lanko daugybė vietinių ir turistų, nors įėjimas į juos kainuoja 60 Lt! Už tokią kainą jau galima dviem asmenims susirasti gana padorią nakvynės vietą. Jei norite šiek tiek sutaupyti, verta nusipirkti muziejų lankytojo kortelę, kainuojančią 75 liras (apie 110 litų), su kuria be papildomo mokesčio per 72 valandas galėsite aplankyti... penkis muziejus. Skamba šiek tiek juokingai, juolab kad ši kortelė galioja Sofi jos katedroje, Topkapio rūmuose ir hareme (taigi, tai – jau 75 liros) ir Islamo meno ir archeologijos muziejuose. Bet vis dėlto sutaupysite sočiai vakarienei.
Apskritai kainos Stambule privertė žagtelėti. Kelionė metro, tramvajumi ar funikulieriumi, kurie yra sujungti į vieną sistemą, kainuoja 4,5 lito, persikėlimas laivu iš vieno kranto į kitą įkainotas tokia pat suma. Tačiau nuostaba dingo tada, kai degalinėje žvilgtelėjau į degalų kainas. 95-os markės benzinas Turkijoje kainuoja 6,5–7 Lt, dyzelinas – 6–6,5 Lt. Nejučia pamaniau, kad Lietuvoje galėsiu pasidžiaugti mažesnėmis kainomis...
Šnektelėjus su vienu vietiniu apie rekordines aukštumas siekiančias degalų kainas, paaiškėjo, kad jie pabrango pašlijus Turkijos ir Irano santykiams bei padidėjus akcizams. Bet jei Stambule nesiruošiate nuomotis automobilio ar pernelyg domėtis istoriniu paveldu, galite tiesiog klaidžioti siauromis gatvelėmis, kurių kiekviena pakvips savaip: verdama turkiška arbata, kepamu kebabu, šviežiais vaisiais ar ką tik sąsiauryje pagauta žuvimi.
M. Eidukonis
