Net ir tada, kai sunkiu bei skurdžiu pokario laikotarpiu ji suprato, kad neišgalės mokytis Vilniaus pedagoginiame institute, D. Gofmanienė neprarado vilties – rado išeitį ir pabaigė Kauno pedagoginę dvimetę mokyklą, ruošusią pradinių klasių mokytojus.
Vėliau baigė Klaipėdoje organizuotus dalykinius kursus, norintiems dėstyti vyresnėse klasėse, ir taip tapo matematikos mokytoja.
Visada svajojo tapti pedagoge
Savo prisiminimuose ji rašė: „Baigus vidurinę, labai norėjau studijuoti Pedagoginiame institute ir tapti mokytoja, bet supratau, kad tėtis po visų apiplėšimų neturės iš ko mane leisti mokytis į Vilnių.
Abi su seseria teturėjome tada vieną švarką. Jei ji eidavo sekmadienį į bažnyčią, aš privalėjau būti namie. Jei aš eidavau juo apsivilkusi į mokyklą, ji buvo priversta būti namuose, nes neturėjo, kuo apsirengti. O kaip pasidalinsi, jei aš būsiu Vilniuje, o ji Pavytėje?
Tada nusprendžiau – nevažiuosiu ten, stosiu į Kauno pedagoginę mokyklą, o ją baigusi studijuosiu neakivaizdiniu būdu, kas tada buvo įprasta“.
Po mokslų baigimo D. Gofmanienė buvo paskirta mokytojauti Kėdainių rajono Stasinės aštuonmetėje mokykloje, kurioje išdirbo net 28 metus, kol pablogėjus sūnaus sveikatai, buvo priversta palikti darbą ir išeiti į stažinę pensiją.
Tiksliuosius mokslus – matematiką, braižybą, geometriją – dėsčiusi pedagogė turėjo ir meniškos prigimties.
Ji taip pat mokė piešimo, jai buvo patikėti mokyklos apipavidalinimo darbai, puošė stendus, prie kurių, kaip ji pati sako prisiminimuose, sėdėdavo „iki antros trečios valandos nakties. Dažnai tekdavo miegoti vos po tris–keturias valandas, bet jaunystė pakeldavo viską“.
Kaime tik patys geriausi ir šilčiausi atsiliepimai apie Mokytoją
D. Gofmanienės kaimynė Jūratė prisimena, jog ji buvo Mokytoja iš didžiosios raidės. Kaime ją labai visi mylėjo ir gerbė, nes niekam nėra pasakiusi blogo žodžio, nuskriaudusi ar atsisakiusi padėti. Savo ruožtu kaimo žmonės, jei reikėjo, jos šeimai taip pat visada padėjo.
„Visi ją kaime, nuo mažiausio iki vyriausio, visada vadindavo Mokytoja ir aš taip pat. Padėjau, globojau iki pat paskutinės dienos. Kai palaidojau savo mamytę prieš trejus metus, ji man tapo kaip mama, – dalijasi Jūratė.
– Jos pačios gyvenimas buvęs labai sunkus – gyveno namelyje be jokių patogumų, be to, turėjo cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų, kuriuo ypatingai kruopščiai rūpinosi daugiau nei penkiasdešimt metų. Nors gydytojai prognozavo, kad sūnus ilgiausiai gyvens 25 metus, bet išgyveno daugiau nei 50.“
Staigiai ir netikėtai neteko vyro
Galiausiai, kaip sako Jūratė, jai pačiai sveikata sušlubavo – reikėjo daryti kelio sąnario operaciją, tai sūnų atidavė į slaugą, nes neturėjo kitos išeities. Bet po savaitės buvimo slaugos ligoninėje, Virgutis išėjo Anapilin.
Vyro Mokytoja neteko taip pat labai staigiai (dar sūnui gyvam esant), jai buvo šokas, nes jis visą gyvenimą buvo sveikas, niekuo nesirgo, neturėjo net ligos istorijos, o mirė per savaitę nuo paprasčiausio apendicito.
Skubėjo į pagalbą kiekvienam, kuriam jos reikėjo
Grįždama mintimis į prisiminimus, Jūratė dalijasi gražiai ir draugiškai su Mokytoja nugyventų metų akimirkomis.
„Mes su ja taip ir draugavom, nes gyvenom viena priešais kitą. Nors ji dar ir su mano tėvukais draugavo. Mano močiutė sirgo onkologine liga, mama pasakojo, kad bet kokiu paros metu, naktis ar diena, žiūrėk, ir atbėgdavo, jei reikėdavo kokios pagalbos, – pasakoja Jūratė. – Ji padėjo mano tėvukams, aš jaučiau pareigą padėti Mokytojai, ja pasirūpinti.
Kiekvieną dieną mes su ja bendraudavome. Iki pat mirties ji buvo labai šviesaus proto, domėjosi politika. Paskutiniu kartu, kai buvome susitikusios, sakė, kad norėtų sulaukti rinkimų, įdomu jai buvo, ką išrinks.“
Mokytoja nieko nesmerkė ir nekaltino
Nors Jūratė nebuvo oficiali Mokytojos globėja, tačiau ši visada iš draugiškumo ją pristatydavo kaip savo globėją. Anot jos, nepaisant D. Gofmanienės amžiaus, ji buvo labai stipri, vaikščiojo pati, labai daug skaitė, namuose turėjo daug knygų. Nebuvo metų, kada ji neaugintų gėlių.
„Visada, kai važiuodavau į miestą, prašydavo, kad nupirkčiau bent kelis vazonus gėlių. Ji labai mylėjo gėles. Turėjo savo daržiuką, nors pati savo namuose auginu daržoves ir jų duodavau, bet ji norėjo turėti savo daržą, kokių salotų pasisėdavo.
Jai visada reikėjo kokios nors veiklos. Namai buvo labai išpuoselėti, sutvarkyti“, – šiltų žodžių globotai Mokytojai negailėjo Jūratė ir čia pat su šypsena pasakoja dar vieną iš daugelio prisiminimų:
„Kai buvo stipresnės sveikatos, tai koks bulviakasis kaime ar dar kažkas – be jos nė vienas kiemas neapsieidavo. Visiems eidavo padėti, visus užjausdavo“.
Klasės draugai ir aplinkiniai buvo tokie pat ypatingi, kaip ir ji pati
Jūratė stebėdamasi pasakoja, kad D. Gofmanienė ne vienintelė tokia ilgaamžė: „Jos net klasiokai ir auklėtoja dar gyvi! Bet į laidotuves jau niekas nebeatvyko, o ir auklėtojai jau daugiau nei šimtas metų.
Ji daug man pasakojo apie savo klasiokus. Pasirodo, jos klasės draugas buvo poetas Robertas Keturakis. Jie bendravo kartu, jis jai yra atsiuntęs eilėraščių knygų.
Taip pat ji labai draugavo su a. a. lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danute Muzikevičiene. Jų abiejų mamytės taip pat draugavo ir pokariu mirė panašiu laiku. Abi liko našlaitės dar būdamos paauglės, gal 13–14 metų. Sunkiai pergyveno karą, bet visą gyvenimą abi šiltai bendravo“.
Pati D. Gofmanienė savo prisiminimuose taip pat pažymėjo, jog ją su klasės draugais siejo ypatingai draugiški ryšiai.
„<…> Ar jaučiu būtinybę susitikti su klasiokais, kurie dar esame čia, išsibarstę po Lietuvą? Žinoma, taip. Deja, dabar tai jau tik miglota svajonė. Palaidojusi vyrą, likau viena su savo neįgaliu sūneliu, kuriam esu kasdien, kas valandą reikalinga. Todėl ištrūkti iš namų ilgesniam laikui negaliu.
Bet labai noriu apie jus visus žinoti viską ir labai norėčiau sulaukti ir pavartyti bei paskaityti jūsų ruošiamą jau išleistą leidinį. Žinoma, jei tai leis Dievas, nesustabdydamas amžiams mano nesveikos širdies“, – apie tokias savo svajones ir norus 2006 metų gegužės 30-ąją rašė Mokytoja.
Paskutinis susitikimas su Mokytoja tarsi atsisveikinimas…
Tai, jog ji buvo tikra Stasinės kaimo šviesuolė, ją visi labai gerbė ir mylėjo, pasak Jūratės, įrodo ir tai, kad į laidotuves susirinko daug žmonių, buvusių auklėtinių, nors giminių likę jau nedaug.
„Mes abi pirmadienį dar buvome mieste, apsipirkome, o trečiadienį atvažiavusi į darbą skambinėjau Mokytojai, bet ji nekėlė ragelio, – prisimena Jūratė. – Privažiavau prie jos namų ir labai negera širdy pasidarė: virtuvėje buvo užtrauktos užuolaidos, o Mokytoja visada vos saulutei tekant jas atitraukdavo.
Apėjau visus langus, beldžiau, skambinau į duris, bet niekas man neatsiliepė. Parbėgau namo, pasiėmiau raktus, atsidariau duris ir radau ją lovoje miegančią, tik jau amžinu miegu. Ramu širdyje yra tik dėl to, kad ji išėjo be kančios“.
Dabar, kai oras geras, Jūratė pripažįsta – išėjus į kiemą, taip ir krypsta akys į Mokytojos langus, vis norisi vakare juose pamatyti degantį žiburėlį… O dabar širdyje taip tuščia, kažko trūksta. Aišku, laikas eina, laikas gydo: „Mokytojos atminimas ilgai išliks mūsų širdyse!“.
Autorius: Rasa Jakubauskienė
