Tą akimirką, kai viesulas nusiaubė jos sodybą, Rasos nebuvo namie – ji buvo išvykusi pas krikšto tėvą, kuris gyvena už 500 metrų nuo Rasos sodybos, suleisti jam vaistų. Gamtos stichija atėjo netikėtai ir per kelias akimirkas sugriovė viską, kas jai priklausė.
„Buvau už 500 metrų nuo savo vienkiemio pas krikšto tėtį, kai prasidėjo uraganas. Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Bet tik tada, kai grįžau namo, supratau, kokią žalą padarė viesulas“, – prisimena Rasa.
„Pavėsinė buvo išversta, o 5 tonų vandens bačka buvo pakilusi į orą ir nunešta tolyn. Tai, ką mačiau, buvo neįtikėtina. Stogai jau gulėjo ant žemės, namas ir tvartas buvo be langų, viskas buvo sugriuvę ir išnešta.“
Pasidalino išgyvenimais
Rasa pasakoja, kad kelias į namus buvo užblokuotas medžiais, kurie buvo išrauti su šaknimis ir gulėjo kelyje. Ji turėjo važiuoti per laukus, nes nebuvo kito kelio.
„Atvykus specialiam automobiliui, mačiau, kaip jis pakėlė didžiulę liepą su visomis šaknimis ir paguldė ant šono. Tai buvo baisus vaizdas“, – išgyvenimais dalijasi moteris.
Nelaimė neapsiribojo tik vienu viesulu. Po dviejų dienų atėjo antra banga, su dar didesne liūtimi.
„Mes su seniūnaičiu uždengėme namą plėvele, bet po antros bangos viskas buvo nuplėšta. Didžiulė liūtis užliejo visus namus, viskas buvo šlapia.
Aš likau be nieko. Žiauriausi vaizdai, kuriuos anksčiau mačiau tik per televizorių, staiga tapo mano gyvenimo realybe. Lietuvoje tokių dalykų nebūdavo, o dabar, kai iškirsti miškai nebesulaiko vėjų, audros siaubia namus“, – liūdnai pasakoja Rasa.
Skaudžiausia, kad šiuo metu Rasa kovoja su itin sunkia liga – 4 stadijos plaučių vėžiu. Vos prieš dvi dienas ji buvo grįžusi iš chemoterapijos Vilniuje, o vos sugrįžusi į namus, ji patyrė dar vieną šoką. Jos sveikata trapi, bet dabar ji turi rūpintis ne tik savo liga, bet ir šia nelaime. Rasa teigia, jog audra psichologiškai labai ją paveikė.
Prašo pagalbos
Nepaisant visko, Rasa šioje situacijoje nesijaučia visiškai viena. Jos draugai ir šeima kreipėsi į socialinius tinklus, ieškodami pagalbos.
„Draugai parašė į „Facebook“ apie mano ligą ir prašė pagalbos. Žmonės aukojo tiek, kiek galėjo – po du, po tris eurus. Šie pinigai man tikrai labai padėjo“, – sako Rasa.
Kurį laiką Rasa gyveno laikinuose namuose – vagonėlyje, kurį atvežė jos draugai, o šiuo metu jau persikėlė atgal į savo namą, mat į pagalbą atskubėjo ir seniūnas.
„Seniūnas padėjo. Jis atvežė nemokamą stogą namui ir suorganizavo jo uždengimą. Atėjo ir vietos bendruomenė – Raudonojo Kryžiaus mergaitės padėjo surinkti šiferio gabalus“, – pasakoja ji.
Nors valstybė prisidėjo minimaliomis lėšomis, Rasa nesijaučia pamiršta. Taip pat moteris bando tvarkyti sodybą ir pati, kiek leidžia sveikata.
„Kasdien stengiuosi kiek galiu, nors ir sveikatos trūksta. Kol dar saulė nepakilusi, ryte ar vakare, kai jau vėsu, tvarkausi. Kažkiek padeda ir kaimynas, atvažiuoja su savo pagalba“, – su dėkingumu kalba ji.
Nors Rasa išgyvena itin sunkų laikotarpį, tačiau stengiasi išlikti stipri, nors audros sugriovė ne tik jos namus, bet ir įprastą gyvenimą. Moteris kalba, jog tokių dalykų Lietuvoje nebūdavo, tačiau dabar tai yra mūsų naujoji realybė. Ji mano, kad kai buvo iškirsti miškai, nebeliko jėgos, kuri galėtų sustabdyti audras, todėl dabar visas smūgis tenka namams.
Norintys ir galintys prisidėti prie paramos Rasai, gali tai padaryti:
LT157180000231733209
Rasa Jurgutavičienė
