Kai uzsilenkt tai visi gudrus.o tu pabandyk priseklt.jeigu ir pavyktu tai ka ten papasakosi smegenelem vistiek atia kaip skeltanagiu ciurkom nuo uralo.pultum visus kaip zombis pragaru dvokdamas.zodziu orku taptum

Galiu visus nuraminti- tikrai visi sužinosime. Anksčiau ar vėliau. Būtinai.

Tikiu,kad miršta tik mūsų fizinis kūnas.Dar turime ir sielą kuri yra nemirtinga.Tad stenkimės gyvenime nuveikti kažką gero,kad po to nereiktų keikti likimo.

Romanas iš žurnalisto dirbančio iš namu

Visų geriausia ištirti ir patirti reikia važiuoti į karo zona, kol yra proga,o ne spėlioti

vienas pilietis pasakojo kaip nesenai buvo atsidures kur visur balta ir gražu , hronologija tokia - smogė infarktas , skubiai koronografija ir stentavimas , po keliu val. išmestas iš ligoninės vėl krito , vėl infarktas , gaivinant buvo sulaužyti šonkauliai , kai kurie ilindo i plaučius . Paaiškėjo kad stentas skersai stovi ir neišeina jo pataisyti . likimas maždaug aiškus , o kol kas Dievulis piliečio nepriglaudžia nors tu ka . Tai ir prisižiuri visokiu dalyku .

Tai atskleidė, kad paciento gyvenimas iš tiesų galėjo „prabėgti prieš akis“.
Aš nieko prieš būčiau , jei ir mano smegenys tokiu būdu tirtu , tačiau bijau , kad po mirties nepademonstruotu viešai užfiksuotą smegenyse "dokumentini filmą" , nes našlė žmona pamačiusi "mano gyvenimo filmuką" - mane iš mirusiu prikeltu ir aš nuo jos nukentėčiau.

Straipsnis perspausdinamas gal nioliktą kartą. Tik kitu pavadinimu. Matomai žurnalistiką studijavo nuo pirmos klasės nuotoliniu būdu.

Rasau ka pats patyriau... stovejau ant žemės, norėjau ištraukti elektros saugiklį iš įvado dėžės 380 v. Nepatikrinau ar išjungta... subangavo akyse, trumpam tikrai negyvas. Atsibudau gulintis ant žemės... dvi dienas visi raumenys virpejo...

Galiu pasakyti tik vieną, niekas nieko nežino ir niekada nesužinos to nepatyre. O interpretuoti, ar kaip ten sako, grįžo iš komos ir papasakojo, tai kiek fantazijos, kiek realybė, niekas ir neįrodys. Asmeniškai teko matyti, kaip mylimas žmogus mirė, ir kaip jį bandai dar judinti, kelti, bet mačiau tik ašaras akyse, kažkokią reakciją. Man tai įstrigo visam laikui, gali pasakoti nepasakojas, žinau, kad niekas nepatikės, todėl, kad mes per maži esam tokiams dalykams. Todėl net neverta spėlioti, diskutuoti ir spekuliuoti tokiomis temomis. Gyvenkime čia, ir nelyskime ten kur ne mūsų...