Gali pasirodyti, jog iš tolo stebime nepažįstamos planetos relfeją. Visgi šis vaizdo įrašas ne iš NASA archyvų. Pro mikroskopą matome, kaip gimsta ir dauginasi pelėsis. Prieš 650 milijonų metų susiformavusios grybų karalystės atstovų rūšių pasaulyje egzistuoja daugiau nei bet kokių kitų gyvių ar augalų ir net bakterijų.
Mokslininkams daugelis jų tikra mistika, mat vos aptikus neigiamas rūšies savybes, pasirodo ir teigiamos. Tad šių grybų vertinti vienareikšmiškai nederėtų. Štai ir gurmanai visame pasaulyje jau šimtmečius mėgaujasi pelėsiniais sūriais, vytinta mėsa su pelėsio luobele. Tuo metu Lietuvoje, ypač vyresni žmonės į tokius kulinarinius gaminius dar žiūri atsargiai.
Dažnam pelėsis ir ant duonos, ir ant sūrio atrodo ne itin delikačiai. O ir pats lietuviškasis pelėsio pavadinimas kilęs nuo tamsių namų kertelių, kuriose gyvena pelės.
Išties natūraliai ant gendančių maisto produktų susidarantys pelėsiai nuo kulinarijoje naudojamų skiriasi. Pirmiausia tuo, jog sūriuose ar dešrose esantis pelėsis yra kuriamas laboratorijos sąlygomis, jame nėra toksinų, pavojingų žmogaus sveikatai. Ir štai dietologai konstatuoja, kad prancūzų tauta rečiausiai miršta nuo kraujotakos ir širdies ligų būtent dėl dažno tokių produktų vartojimo. Jie pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, puikiai tarpsta skrandyje.
Azijoje tam tikros terpės pelėsiai taip pat populiarūs. Jais apkrečiami net sojų padažai, įgaunantys ypatingą kvapą bei skonį. Visgi jei pastebėjote, jog šaldytuve laikomas įprastas sūris pasidengė žaliomis dėmelėmis – toks pelėsis ne jūsų draugas. Šis sūris laukinis – kupinas mitotoksinų. Tinkamoje terpėje, drėgmėje pelėsis gali apnikti ir duoną, uogas, kitus produktus.
Visgi ragauti pelėsio užpultų produktų nederėtų. Iki šiol pastebėję kelias dėmeles ant duonos riekės tautiečiai tiesiog užkrėstą plotą apipjaustydavo, mokslininkai sako, jog tai nepadės.
Ir jei vienam žmogui paragavus sugedusio produkto nieko nenutiks ar tiesiog suskaus pilvą, kitiems gi pelėsių grybeliai gali sukelti alergiją ir net plaučių ligas, astmą. Organizme išsiskiriantys toksinai taip pat pakenkia imuninei bei nervų sistemoms, o blogiausių atveju sukelia net vėžį.
Štai Viduramžiais pelėsiai net sukeldavo masinius apsinuodijimus. Tačiau istorija rodo, jog pasitelkus mokslą, pelėsiai gali tapti ir tikrais herojais. Štai 20 amžiaus pradžioje Aleksandras Flemingas atrado, jog pelėsiuose esanti medžiaga antibiotikas gali išgydyti įvairius užkrėtimus. Tiesa, tokiems antibiotikams, kaip penicilinas išgauti jau reikia laboratorijose augintų pelėsių. Šiuo metu egzistuoja net 400 rūšių antibiotikų.
Beje, pelėsiai maitinasi ne tik žmonių maisto produktais, bet ir sintetika, mūru. Ir nors kartu jie į orą išskiria kitiems augalams naudingas medžiagas, jei štai toks juodas pelėsis yra jūsų vonioje ar kitoje patalpoje, gali pakenkti kvėpavimo takams, sukelti plaučių infekciją.
Tokie niekadėjai iš pradžių gali atrodyti nekalti balti pūkeliai ant grindų ar lubų, tačiau augdami jie prasigriaužia kiaurai sienas it termitai. Ir auga pelėsis žaibiškai, ypač ant medienos. Todėl namuose svarbu palaikyti tvarką ir valyti drėgnas ertmes, palaikyti tinkamą temperatūrą, patalpas vėdinti, o apgadintus daiktus išmesti.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
