Patyrę keliautojai tvirtina – Pattaya nėra Tailandas, ar bent jau ne visa šalis. Tikrasis tajų gyvenimas net iš tolo neprimena naktinių turistų linksmybių Pattaya regione. Tą patį galima pasakyti ir apie Indoneziją, kurią daugelis sutapatina su triukšmo ir naktinio gyvenimo kupinu Baliu.
Kas yra „tikroji“ Indonezija? Tylios, kalnuose pasimetusios Javos gyvenvietės? Tikriausiai taip, tačiau ją galima rasti ir didžiausiame šalies metropolyje Džakartoje. Mieste, kuris jumyse sužadins gausybę prieštaringų jausmų – nuo susižavėjimo iki siaubo.
Atvykę čia, į modernų oro uostą bei viešbučio kambarį su oro kondicionieriumi, mes vis dar nematome tos ieškomosios Indonezijos. Jos nėra ir už autobuso lango šmėkščiojančiuose miesto vaizduose. Jos nematyti ir registratūroje dirbančios mergaitės plačioje šypsenoje, net prašmatniose suvenyrų parduotuvėse bei restoranuose „brangesniajame“ Džakartos verslo rajone.
Indonezija yra darbininkų rajonai, su savo nesuskaičiuojamomis mečetėmis. Tai - gatvėse matomi žmonės, kuriuos verta pažinti geriau. Tai – kiniečių kvartalas bei turgus Glodakas ( tiksliau pasakius ne kvartalas o visas miestas). Tai – Taman Fatah miesto centre, vadinamame Puss. Tai – Sukarno rūmai Bogore. Galiausiai, tai portugalų pastatytos bažnyčia bei rotušė, dabar paverstos muziejais. Pamatę visą tai, suprasite, kokia sudėtinga buvo šios šalies istorija ir kokia įvairovė slypi jos viduje.
Indonezija, kitaip nei Tailandas, buvo užkariauta daugiau nei sykį. Iš europiečių čia didžiausią žymę paliko olandai; iš Azijos – arabai ir kinai. Čia „užmaišyta“ ir sprogstamoji Rytų Azijos islamizmo tradicija.
Būdami čia, nuolatos lyginate. Džakartoje nuolat iškyla vienavertus patogaus ir budistinio Bankoko, kita vertus, induistų salos Balio prisiminimai. Abiejuose miestuose gyventojai atrodo kur kas laisvesni ir labiau atsipalaidavę nei Džakartos musulmonai. Nekaltiname jų prietaringumu ir primityvumu – kitokios religijos, kitoki papročiai, tačiau aišku tai, jog Indonezijos sostinės gyventojai gerokai skiriasi nuo baliečių ir tajų, net nekalbant apie Kambodžos khmerus.
Nors įspūdžius Indonezijoje sunku pavadinti „maloniais“, buvo tikrai įdomu. Įdomu stebėti žmones tokiais pažįstamais veido bruožais ( po ilgų kelionių Azijoje jie ne tik nebestebino, bet ir jautėmės supanašėję), tačiau besimeldžiančius ir besielgiančius kitaip nei budistai ar induistai. Buvo keista lankytis suvenyrų parduotuvėse, kur viskas, ką randi yra kažkas kito nei tikėjaisi. Buvo keista ragauti vietinių patiekalų, primenančių keistą tajų bei indų virtuvės mišinį. Vėlgi – kultūrų ir skonių mišinys.
Tačiau labiausiai nustebino tai, ko nepamatėme Bankoke – purvini Džakartos priemiesčiai. Ne, tai net ne purvas, tai skurdas pačia gryniausia savo forma. Ir visa tai tik per kelis žingsnius nuo madingiausių Džakartos rajonų. Kontrastų miestas? Ką dar galima pasakyti išvydus po šiferio lakštais įsikūrusią šeimą su trimis vaikais.
Tiesa, tą pamatyti nelengva – turistų į tokius rajonus niekas neveža ( nors vietiniai ir neatrodo nusiteikę prieš sočius, švarius ir laimingus keliautojus), tad juos stebėti belieka pro autobuso langą.
Džakarta – milžiniška. Statistikai teigia, jog čia gyvena 10 mln. žmonių, tačiau pridėjus priemiesčius jų padaugėja iki 23 milijonų.
Ką reikėtų išvysti? Neskaitant šimtų šventyklų bei muziejų daugelis turistų lankosi Ragunano zoologijos sode – tikrame gamtos mylėtojų rojuje. Greta jo – milžiniškas ( didžiausias planetoje) botanikos sodas, įsikūręs Bogoro priemiestyje.
Džakarta palieka dvejonę ir tikėjimą, jog čia reikėtų grįžti tam, jog bent truputėli geriau perprastį šią kultūrų ir kontrastų įvairovę.
