Ravime ir tręšiame
Pradžiūvusi dirva drėkinama kuo giliau, kad vandenį galėtų paimti ir giliau esančios šaknys. Mažesnius medelius bei krūmus pravartu laistyti ir paraugintomis srutomis. Jos prieš laistymą atskiedžiamos 5–7 kartus, o neturint jų į 10 1 vandens dedama 30–50 g karbamido ar 50 g amonio salietros. Aplink vaismedį (krūmelį) sodo šakėmis iškasamas negilus griovelis ir į jį supilamos minėtos trąšos. Paskui, trąšoms susigėrus, dirva sulyginama.
Dabar vis dažniau vaismedžiai azoto trąšomis tręšiami pro lapus. Bet tai daroma, kai medeliai blogai auga arba norima sunaikinti bedygstančias rauplių sporas.
Vaismedžiai nupurškiami 0,3 proc. karbamido tirpalu (30g karbamido – 10 l vandens), kol dar jauni jų lapeliai, ir taip apsaugomi nuo rauplių. Šiomis trąšomis vaismedžius reikėtų purkšti praėjus 20 val. po lietaus. Vėliau, lapams stambėjant, tirpalo koncentracija didinama iki 0,4–0,5 proc. (40–50 g karbamido 10 1 vandens). Pirmą kartą purškiama po vaismedžių žydėjimo. Tuo metu į trąšų tirpalą galima įdėti truputėlį boro rūgšties (vienam arui sodo apie 6 g). Toks boro rūgšties kiekis visiškai kompensuoja boro trūkumą.
Valkčiu sergantys agrastai nupurškiami 0,5 proc. kalcinuotos sodos tirpalu, pridėjus ūkiško muilo.
Šį mėnesį sodo augalams jau gali pakenkti ir įvairių vabzdžių lervos. Jų atsiradus, sodo augalų viršūnėlėse lapai susisuka, ant jų atsiranda pilkšvų ar rausvų dėmių. Naikinant kenkėjus patariama vartoti priemones, kurios vienu metu gali naikinti ir lapus graužiančius vikšrus, ir jų sultis čiulpiančias erkes bei amarus, taip pat stabdyti grybelinių ligų vystymąsi.
Jei pradeda vysti jaunos aviečių atžalos, vadinasi, jas pažeidė avietinių muselių lervos. Reikėtų tokias atžalas išpjauti iki pat žemės ir sudeginti. Šį mėnesį vaismedžiai masiškai numeta vaisių užuomazgas – tai natūralus biologinis procesas. Pirmiausia nukrinta neišsivysčiusios, kenkėjų pažeistosios, todėl reikėtų jų nepalikti sode, o surinkti ir sunaikinti.
Baigiame sėti
Baigiamos sėti visos daržovės. Rugiams ir paprastiesiems erškėčiams pradėjus žydėti, sodinami visų šilumą mėgstančių daržovių daigai. Per pirmąjį dešimtadienį pasodinami vidutinio vėlyvumo kopūstai. Mėnesio pradžioje dar galima sėti ir burokėlius, morkas bei ridikus laikymui žiemą, žiedinius kopūstus antrajam derliui.
Vos tik pasirodžius pirmiesiems daigeliams, dirvos paviršius papurenamas, kad suirtų po laistymo ar tiesiog po lietaus susidariusi kieta dirvos pluta, stabdanti daržovių dygimą. Be to, iškėlus į žemės paviršių balsvus piktžolių „siūlelius“, jų maždaug 80 proc. žūsta.
Daigams paaugus reikėtų juos retinti, nes to nepadarius derlius ne itin džiugins.
Morkų daigus pirmą kartą patariama praretinti kas 2–3 cm, burokėlių, griežčių, ridikų, ropių – kas 5 cm (vėliau – kas 10 cm), salotų – ne rečiau nei kas 10 cm.
Ankstyvieji gūžiniai ir žiediniai kopūstai formuoja gūžes ir galvutes, todėl jiems reikia daug vandens ir maisto medžiagų. Galima juos palaistyti trąšų tirpalu (10 1 vandens dėti po 30 g amonio salietros ir kalio chlorido bei 80 g superfosfato). Toks tirpalas tinka ir burokėliams bei pomidorams. Agurkinėms ir kitoms daržovėms trąšų kiekis mažinamas perpus. Pradėjusios formuotis žiedinių kopūstų galvutės uždengiamos prilenkiant ir įlaužiant lapus.
Patariama reguliariai išskabyti (išlaužyti) šoninius agurkų ir pomidorų ūglius. Tai daroma, kol jie neišaugo ilgesni nei 3–5 cm (išskabius 20–30 cm šoninius ūglius, 1 kv. m užaugs 3 kg mažiau agurkų ir pomidorų). Agurkų šoninius ūglius, skirtingai nei pomidorų, rekomenduojama ne visai nuskabyti, o tik nugnybti jų galus. Pomidorai rišami prie kuoliukų antrą kartą.
Vėdiname šiltnamius
Šiltadaržiuose auginamos daržovės vėdinamos, laistomos, papildomai tręšiamos. Inspektų langus, net šiltnamių stiklus galima nubalinti kalkėmis, nukris temperatūra.
Pomidorai laistomi rečiau, bet gausiai, geriausiai iki pietų. Palaikoma 15–30 C temperatūra. Agurkai mažiau vėdinami, jie geriau auga drėgnesniame ir šiltesniame ore. Geriausiai juos laistyti apie pietus. Nepamirškime, kad daugumos veislių agurkus ir jų hibridus apdulkina bitės. Šiltadaržio daržovės laistomos panašios arba šiek tiek silpnesnės koncentracijos kaip lauko daržovės mineralinių trąšų tirpalu.
Vijoklinėms pupelėms ir žirniams padaromos vytelių ar nestorų kartelių atramos. Pradėję formuoti ropeles svogūnai nelaistomi. Kai vešlūs daržovių lapai uždengia visą dirvos paviršių, jos daugiau nepurenamos.
Bulvės kaupiamos 2–3 kartus. Paskutinį kartą – prieš bulvienojams uždengiant tarpueilius. Apkaupiami pomidorai, agurkai, kopūstai. Tos daržovės, kurios pavasarį buvo nepatręštos mineralinėmis trąšomis ir auga ne per derlingoje dirvoje, papildomai tręšiamos mineralinėmis trąšomis.
Apžiūrimi braškių kereliai, nuskabomi kereliams dauginti netinkami ūsai. Braškės dauginamos tik iš derlingų ir sveikų kerų ūsų. Jie pažymimi kuoliukais ir leidžiama iš jų augti ūsams, kad susidarytų rozetės. Numatoma vieta naujam braškynui, iš anksto ruošiama dirva.
Visos daržo augalinės liekanos kompostuojamos su durpėmis, mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Komposto krūva kas mėnesį perkasama. Jei turima, į ją įpilama srutų, pagreitinančių augalinių atliekų skaidymą. Žiūrėkite, kad komposto krūva neapaugtų piktžolėmis.
Kovojant su daržovių kenkėjais, augalai tręšiami amonio trąšomis, jei reikia – nupurškiami būtinomis priemonėmis.
Jei lauke augantys kopūstai pradėjo vysti, jų lapai gelsti, vertėtų atkreipti dėmesį į šių daržovių šaknis, ant jų tikriausiai pastebėsite balsvus kopūstinių muselių kiminukus.
Jei pradeda garbanotis darže auginamų morkų lapai, tai požymis, kad šias daržoves pažeidė lapų blakutės.
Darbai gėlyne
Kai pranyksta vėlyvųjų šalnų pavojus, gėlynuose patariama sodinti vienmečių gėlių (serenčių, sprigių, kvapiojo tabako, petunijų, begonijų, nasturtų, zinijų, salvijų ir kitų) daigus. Jie sodinami apniukusią dieną ar vakare, o vėliau dar kelias dienas pasodintos gėlės pritemdomos nuo kaitrių tiesioginių saulės spindulių.
Šį mėnesį baigia žydėti dauguma svogūninių gėlių, jos gėlynuose pakeičiamos vienmetėmis gėlėmis, baigiančios žydėti dvimetės gėlės (našlaitės, neužmirštuolės) pakeičiamos vasarinėmis.
Antrojo birželio mėnesio dešimtadienio pradžioje patariama gėlynuose sodinti jurginus ir įšaknydintus chrizantemų auginius, gumbines begonijas. Jurginams iškaskite 30 × 30 cm dydžio duobutes, į jas priberkite su medžio pelenais ir superfosfatu sumaišyto komposto. Juos reikia sodinti taip, kad šaknys žemėje būtų 4–6 cm gylyje. Įsišaknijusius jurginų auginius patariama sodinti 8–10 cm gylyje.
Mėnesio pabaigoje sėjamos saulutės, trispalvės našlaitės, neužmirštuolės, šiurpiniai gvazdikai, rusmenės, katilėliai, šimtažiedžiai ir kt. Jų daigai iki rudens paaugs ir tiks pakeisti gėlynams. Katilėliai, našlaitės sėjamos birželio pabaigoje į lysves arba į inspektus. Tankiai sudygę daigai vėliau išpikuojami. Daigai į nuolatinę vietą sodinami rugsėjo mėnesį 15–20 cm, o katilėliai ir gvazdikai – 15-25 cm atstumu.
Patiems galima pasidauginti auginiais retesnių dekoratyvinių krūmų. Dauginti galima lysvėse, uždengtose polietileno plėvele, arba inspektuose. Lysvėse ir inspektuose derlingos žemės sluoksnis užpilamas švaraus upės smėlio 3 cm sluoksniu.
Geriau tinka rupus smėlis. Substratas sudrėkinamas ir sodinami paruošti auginiai. Jie pjaunami 10–15 cm ilgio (atsižvelgiant į augalo rūšį). Sodinama 2 cm gyliu. Pasodinti auginiai nupurškiami ir pridengiami polietileno plėvele. Dauguma auginių įsišaknija po 2–3 savaičių. Pirmaisiais metais jie paliekami žiemai dauginimo lysvėje. Sodinami tik pavasarį.
Pirmoje birželio mėnesio pusėje rekomenduojama patręšti gėlynų augalus (20–30 g mineralinių trąšų 1 kv.m), palaistyti gėles natrio ir fosforo trąšomis, organinių trąšų tirpalais.
Šį mėnesį papildomai tręšiami kardeliai: iš pradžių amonio salietra (40 g 1 kv. m), o užaugus 4–5 lapams – kalio salietra arba kalio druska (40 g 1 kv. m). Pradėjus ryškėti žiedpumpuriams, tręšiama kalio ir fosforo trąšomis (30–40 g 1 kv.m).
Rožės gausiau žydės, jei nuo birželio mėnesio jos kas 10 dienų bus tręšiamos kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu (10 g 10 l vandens). Galima tręšti ir karvių mėšlo tirpalu (1:10).
Chrizantemas žydėjimo pradžioje patariama kas 10 dienų pakaitomis tręšti kompleksinių trąšų ir karvių mėšlo tirpalais. Vegetacijos metu šioms gėlėms reikia ypač daug drėgmės.
Birželio pabaigoje ankstyvosios tulpės, hiacintai, krokai, snieguolės, puškinijos, sniegžydrės iškasami tik tuomet, jei norima jų daugiau pasidauginti. Šiaip šios gėlės gali augti neiškastos vienoje vietoje: žydrės, snieguolės 5–7 metus, kitos – 3–4 metus. Norint, kad užaugtų stambesni žiedai, prieš pat žydėjimą nugnybiami šoniniai ir mažiau išsivystę bijūnų žiedpumpuriai.
Vazonuose lauke auginamų augalų dirvos paviršius nuolat papurenamas (jei jų nepersodinote, nors pakeiskite viršutinį 1–2 cm storio sluoksnį nauja derlinga žeme).
Bijūnai gausiau žydės, jei bus laistomi bent kartą per savaitę. Ypač naudinga laistyti formuojantis žiedpumpuriams, žydėjimo metu ir po žydėjimo, kai bijūnai pradeda kaupti jėgas kitų metų žydėjimui. Dažnai skundžiamasi, kad bijūnai sukrauna žiedpumpurius, bet nežydi, dalis ūglių pajuoduoja, po kiek laiko nuvysta.
Sergančias augalo dalis patartina tuojau pat pašalinti, augalus nupurkšti 0,3 proc. fundazolo tirpalu. Liga labiau plinta drėgną ir šiltą pavasarį bei vasarą. Sergančius bijūnus pravartu palaistyti bent du kartus (su savaitės pertrauka) kalio permanganato tirpalu. Bijūnų nereikia pertręšti azoto trąšomis.
