Janė Balaišienė šį pavasarį atšventė garbingą 90 metų jubiliejų. Prieš kelerius metus vyro netekusi moteris gyvena viena. „Vaikai sukūrė savo šeimas, sūnus apsistojo Kaune, dukra – Širvintose. Atvažiuoja, aplanko, padeda, bet jie turi savo gyvenimus“, – pasakoja 4 anūkais ir 9 proanūkiais besidžiaugianti moteris. Ji neslepia, kad likus vienai gyventi sunkiau, bet nesijaučia palikta likimo valiai. Daug padeda neįgaliųjų draugija, socialinių paslaugų centras. „Kiekvieną antradienį sulaukiu Danutės su sriuba, tris kartus per savaitę aplanko Nijolė, padeda namus susitvarkyti, kitais reikalais pasirūpinti. Ko daugiau bereikia. Svarbiausia, kad tik sveikata visai neapleistų, į patalą nepaguldytų. Daktarai nustatė širdies anginą, ir stuburas operuotas“, – pasakoja moteris.
90-ies sulaukusi Janė džiaugiasi, kad beveik prieš porą dešimtmečių (2001-aisiais) Kauno klinikų medikai, atlikę sunkią stuburo operaciją, ją vėl pastatė ant kojų. „Buvo paralyžiuota dešinioji koja. Anykščių daktarai išrašė siuntimą į Kauną. Važiavau tik į konsultaciją, operacijai visai nesiruošiau. Bet daktaras pasakė, kad nereikia jos atidėlioti, nes be jos tikrai niekas nepagerės. Dar bandžiau sakyti, kad operacijai nesiruošiau, bet vaikai įtikino, kad reikia. Per ilgus ligoninės koridorius nešte nunešė iki palatos“, – prisiminimais dalijasi J. Balaišienė. Kai po beveik poros mėnesį (mėnesį gydėsi ligoninėje, antra tiek – reabilitacijoje Elektrėnuose) sugrįžo į Anykščius ir pasirodė ją gydžiusiai neurologei, ši net aiktelėjo: „Jūs pati atėjote?“ Medikė neslėpė nesitikėjusi, kad Janė kada nors galės savarankiškai judėti, mat jos paralyžiuotoje kojoje nebuvo jokios gyvybės.
J. Balaišienė patenkinta, kad po operacijos, remdamasi alkūniniais ramentais, gali judėti. Tiesa, kur nors išsiruošusi ilgesniam laikui, moteris sėda į neįgaliojo vežimėlį. Ir labai džiaugiasi, kad Anykščiuose tiek daug jai pagelbėti pasiruošusių žmonių. Visai neseniai neįgaliųjų draugija padėjo, kad būtų pritaikyti jos namai: „Iš šulinio į namą buvo įvestas vanduo, įrengtas dušas, tualetas. Per visą gyvenimą tokių patogumų neturėjom...“
Sunkią negalią turintiems žmonėms – ne tik karšta sriuba
Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aldona Šerėnienė sako, kad pagrindinis jau tris dešimtmečius veikiančios organizacijos tikslas visada buvo ir yra visapusiškai padėti negalią turintiems žmonėms. „Nuolat ieškom būdų ir galimybių, kaip dar galėtume palengvinti jų gyvenimą“, – mintimis dalijasi A. Šerėnienė. Todėl kai prieš šešerius metus gerą daržovių derlių užauginęs ūkininkas iš Traupio pasiūlė jomis pasidalinti su neįgaliaisiais, pirmininkė iškart sumojo – iš jų galės virti sriubą ir ja aprūpinti sunkią negalią turinčius žmones.
Netrukus atsirado ir daugiau geranoriškų ūkininkų, o kai prie šios iniciatyvos prisijungė „Norfos mažmena“, viskas taip įsibėgėjo, kad Danutės Gindrėnienės verdamame sriubos puode kunkuliuoja ne tik daržovės, bet ir gerokai sotesnis viralas. Moteris pasakoja, kad šiuo metu sriubą nuneša ar nuveža 15 sunkiai vaikštančių, savarankiškai savimi pasirūpinti negalinčių žmonių.
Draugijos pirmininkė džiaugiasi, kad bendradarbiavimas su „Norfos mažmena“ nesibaigė tik sriubos pagardinimui skirtais produktais. „Jau 6 metai, kaip tris kartus per savaitę vežamės maisto produktų iš Ukmergės „Norfos“ parduotuvių ir 5 kartus – iš esančių Anykščiuose, – pasakoja A. Šerėnienė. – Jų atiduodami produktai – ne pasibaigusio galiojimo termino, o reikalavimų prekinei išvaizdai neatitinkantys, gali būti pažeistos jų pakuotės. Tik nedidelę dalį šių produktų panaudojame sriubai virti, kitus atiduodame žmonėms. Maisto produktų per mėnesį pas mus ateina apie 200 žmonių. Ir ne tik neįgaliųjų – padedame ir kitiems socialiai remtiniems anykštėnams. Šią programą remia ir padeda įgyvendinti ir savivaldybė.“
Daugybe įvairių veiklų garsėjančiai neįgaliųjų draugijai nuo šių metų patikėta ir dar viena didelė atsakomybė – Anykščiuose nebelikus Raudojo Kryžiaus draugijos skyriaus, neįgaliųjų organizacija perėmė ir jo vykdytas funkcijas – vienišų žmonių lankymą, paramą techninės pagalbos priemonėmis, drabužiais, Europos skiriamų maisto produktų išdalinimą. Pasak A. Šerėnienės, jau ateinantį pirmadienį Anykščius turi pasiekti apie 13 tonų maisto produktų, kuriuos reikės išdalinti beveik 3000 rajone gyvenančių žmonių. Tai bus tikrai didelis iššūkis.
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
Dirba ranka rankon
„Viena neįgaliųjų draugija nepajėgtų pasirūpinti visais pagalbos reikalingais žmonėmis“, – neslepia 18 metų apie 700 neįgaliųjų vienijančiai organizacijai vadovaujanti A. Šerėnienė ir priduria, kad daugeliu darbų dalijasi su socialinių paslaugų centru. Šio centro direktorės Jolantos Pleškienės teigimu, neįgaliųjų draugijos ir socialinių paslaugų centro bendradarbiavimas – natūralus ir savaime suprantamas dalykas.
„Rajone gyvena nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikia daugiau ir įvairesnių paslaugų. Tam, kad kuo greičiau jas galėtume suteikti, ir pradėjome bendradarbiauti, – pasakoja J. Pleškienė. – Nors tiek draugija, tiek mes turime savo funkcijas ir įsipareigojimus, prireikus pirmiausia žiūrime ne formalių dalykų, o darome viską, kad čia ir dabar padėtume žmogui. Pavyzdžiui, mūsų centras teikia transporto organizavimo paslaugą, bet būna skubių atvejų, kai žmogui jos reikia, o mūsų autobusiukas užsakytas arba išvažiavęs. Tada skambinu į neįgaliųjų draugiją ir klausiu pirmininkės, Panašiai sprendžiami rūpesčiai ir dėl neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis. „Neįgalieji mums pateikia dokumentus, tačiau ne visada reikiamą priemonę galime skirti iš karto, kartais tenka palaukti ir savaitę, ir mėnesį. Ir tokiais atvejais dažnai kreipiamės į draugiją – ji turi tokių priemonių rezervą, ir jeigu tik tuo metu turi tai, ko reikia, paskolina, kad žmogus iš karto galėtų ja pasinaudoti, – pasakoja J. Pleškienė. – Ir dėl pagalbos į namus draugiškai sutariame, kad kol tvarkomi dokumentai žmogus neliktų be paramos. Juk ir vieni, ir kiti dirbame dėl anykštėnų ir jų labui.“
Turi galimybę pasirinkti
Neįgaliųjų draugijos teikiamą pagalbą į namus papildo socialinių paslaugų centro paslaugos. Pasak J. Pleškienės, šiuo metu savivaldybė yra priėmusi 187 sprendimus dėl paslaugų į namus. Šias paslaugas gaunančių žmonių skaičius šiek tiek svyruoja, nes būna, kad žmogus iškeliauja amžinybėn ar vaikai išsiveža. Kartais, susilpnėjus sveikatai, poreikis pervertinamas ir vietoj pagalbos į namus skiriama dienos socialinė globa asmens namuose. Vidutiniškai apie 170 anykštėnų gauna pagalbos į namus ir 58 – dienos socialinės globos namuose paslaugas.
„Pradedame teikti ir asmeninio asistento paslaugas, – pasakoja J. Pleškienė. – Kol kas turime tik 4 ja besinaudojančius neįgaliuosius, bet neabejoju, kad pamatę, kokia tai puiki galimybė tapti savarankišku žmogumi, šia paslauga pasinaudos ne mažiau kaip 8 projekte numatyti žmonės.“ Socialinių paslaugų centro direktorės teigimu, visiems naujiems dalykams reikia laiko – išbandyti, įvertinti, apsispręsti. Tuo vadovaujantis porai neįgaliųjų, kuriems skirtas asmeninis asistentas, mėnesiui tik sustabdytos, bet nenutrauktos pagalbos į namus paslaugos.
Ir A. Šerėnienė, ir J. Pleškienė įsitikinusios, kad socialinėje srityje dirbančių žmonių atsakomybė – savo pavyzdžiu rodyti, koks turi būti požiūris į silpnesnį visuomenės narį, ugdyti tradiciją juo deramai rūpintis. Ir ragina nepamiršti labai svarbios tiesos – duodantis visuomet gauna daugiau.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
