Ji papasakojo apie šios srities studijas, darbo specifiką ir problemas, su kuriomis susiduria ne vienas išplėstinės praktikos slaugytojas.
Sužavėjo skubioji medicina
Prieš kelerius metus baigėte magistro studijas Vilniaus universitete ir įgijote išplėstinės praktikos slaugytojo specialybę. Papasakokite apie šias studijas, kokių papildomų teorinių ir praktinių įgūdžių įgavote?
Pradėkime nuo to, kad baigusi mokyklą pasirinkau slaugos bakalauro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), kurios truko ketverius metus. Iš karto po to įstojau į išplėstinės praktikos slaugos magistro studijas Vilniaus universitete (VU). Baigusi studijas įgijau sveikatos mokslų magistro laipsnį ir išplėstinės praktikos slaugytojo kvalifikaciją.
Išplėstinės praktikos slaugos studijos yra skirtos gilintis į slaugos mokslą ir skatinti slaugytojo savarankiškumą. Studijos paremtos amerikietišku išplėstinės praktikos slaugos modeliu, kuris atveria platesnes galimybes slaugytojui su pacientu dirbti savarankiškai pagal nustatytas kompetencijų ribas. Tai reiškia, kad studijuodama gavau naujausiais mokslo tyrimais ir praktika pagrįstų žinių, plačiau gilinausi į žmogaus anatomiją, klinikinę farmakologiją, genetiką, klinikinius laboratorinius tyrimus tam, kad turėčiau platesnį supratimą apie žmogaus organų sistemų veiklą. Po teorinės studijų dalies atlikome praktiką, mano atveju – skubios pagalbos skyriuje ir greitosios medicinos pagalbos stotyje.
Magistro studijos taip pat suteikė galimybę gilintis į dar siauresnę išplėstinės praktikos slaugos specializaciją. Kurią ir kodėl jūs pasirinkote?
Išplėstinės praktikos slaugą pradėjau studijuoti 2020 metais, tuo metu buvo galima rinktis vieną iš trijų specializacijų: anestezijos ir intensyviosios terapijos, pirminės sveikatos priežiūros arba skubiosios medicinos pagalbos išplėstinės praktikos slaugą.
Dar bakalauro studijų metais gavau tikrai labai daug praktikos ir slaugos namuose, ir įvairių profilių skyriuose ligoninėse: terapinio, chirurginio, operacinio, reanimacinio ir kt. O prieš pat pirmą pandemijos bangą turėjau galimybę atlikti praktiką priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, kuri labai sužavėjo. Nuo tada žinojau, jog ateityje savo karjerą noriu sieti su skubiosios medicinos šaka.
Skubioji medicina sužavėjo, nes tai yra pirmoji grandis, kurioje susiduriame su pacientu, kuriam pablogėjo sveikata ar ištiko ūminė būklė. Kiekvienas šioje srityje dirbantis specialistas turi būti pasiruošęs įvairaus sudėtingumo situacijoms, todėl norint pacientui suteikti geriausią pagalbą visada privalo būti budrus, išlaikyti šaltą protą ir situaciją vertinti kritiškai. Galimybė dirbti su neeilinėmis, ekstrinėmis situacijomis, kuriose turi panaudoti įgytą praktiką ir žinias, labiausiai paskatino pasirinkti šią sritį.
Kaip vertinate magistrantūros studijas?
Studijuodami gilinomės į pagrindines kritines klinikines būkles ir traumatologiją. Taip pat aiškinomės, kaip galime padėti pacientui, kuris kreipiasi į priėmimo skyrių turėdamas daug nusiskundimų – kaip įvertinti ir atrinkti, kuris nusiskundimas tuo metu yra svarbiausias ir kiek mes jam galime padėti savo savarankiškumo ir kompetencijos ribose. Be to, daug dėmesio buvo skiriama ugdyti lyderio ir mentoriaus savybes.
Studijos buvo tikrai labai įdomios ir suteikė naujų žinių, paremtų moksliniais tyrimais ir praktiniais įrodymais. Vienintelis minusas, bet tai aplinkybės, kurių universitetas niekaip negalėjo pakeisti, – mano studijų metais buvo pandemija ir karantinas, todėl per praktiką ne visada galėjome būti šalia gydytojo ir stebėti jo darbą. Visa kita buvo puiku, kiekvienas iš mūsų turėjome tikrai gerus mentorius tiek RVUL, tiek kitose gydymo įstaigose. Žinoma, norėjosi šiek tiek daugiau laiko, nes ne kiekvieną dieną galime susidurti į įvairiomis situacijomis praktiškai, iš kurių galėtume mokytis ir vėliau įgytas žinias pritaikyti praktiškai.
Kaip atrodo savarankiška slaugytojo konsultacija?
Išplėstinės praktikos slaugytojas gali su pacientu dirbti savarankiškai. Paaiškinkite plačiau, ką tai reiškia praktiškai?
Pagal išplėstinės praktikos slaugos medicinos normą, yra bendrosios ir kiekvienai šakai priskirtos kompetencijos. Kadangi skubiosios medicinos šaka yra ganėtinai plati, mes turime galimybę savarankiškai suteikti pagalbą pacientams, kuriems pasireiškė įvairūs simptomai, pavyzdžiui, esant karščiavimui dėl įvairių ligų; esant sąmonės sutrikimams dėl hipo / hiperglikemijos, alkoholio vartojimo ar apsinuodijimo kitomis medžiagomis; teikti pagalbą esant organizmo intoksikacijai maistu; valdyti dėl patirtų traumų sukeliamus skausmus ar kraujavimą; esant epileptinei būklei ir daug kitų.
Pagal nustatytas kompetencijas galime savarankiškai atlikti analgezijos ir sedacijos procedūras, infuzoterapijos ir kraujo komponentų lašinimo paskyrimą, interpretuoti gautų laboratorinių tyrimų rezultatus, atlikti galūnių bei stuburo imobilizacijas, užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą panaudojant laringinę kaukę, viršgerklines priemones ir kt. Taigi kompetencija yra išties plati.
Kokias kliūtis pastebite sveikatos apsaugos sistemoje, trukdančias pilnai pritaikyti išplėstinės praktikos slaugos įgūdžius darbe?
Manau, kad šiuo metu dėl įvairių priežasčių išplėstinės praktikos slauga visoje šalyje dar nepakankamai išvystyta – sukurta per mažai darbo vietų šiai specialybei, neparuošti pareigybių aprašai ir kt. Visgi labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje galėsime peržiūrėti pareigas ir apsvarstyti, ką aš galiu duoti Skubios pagalbos skyriui kaip išplėstinės praktikos slaugytoja. Galimybių yra įvairių – galėtume priimti būtinosios medicinos pagalbos 4 kategorijos pacientus, traumas patyrusius pacientus ir taip sumažinti gydytojų krūvį, galbūt koncentruotis į administracinį darbą ir padėti organizuoti priėmimo darbo valdymą, prisidėti prie mokslinių tyrimų ar komunikacijos su kitais ligoninės skyriais ir įstaigomis ir kt.
Šiuo metu esate vienintelė išplėstinės praktikos slaugytoja RVUL Skubios pagalbos skyriuje. Ar matote perspektyvas plačiau realizuoti savo kompetencijas?
Tam mums reikia daugiau išplėstinės praktikos slaugos specialistų. Todėl labai norėčiau paskatinti išplėstinės praktikos slaugytojus ateiti dirbti į RVUL. Slauga yra komandinis darbas, todėl kartu galėtume siekti pokyčio. Kol skyriuje yra tik vienas specialistas, tol yra ganėtinai sunku organizuoti darbą. Taip pat, reikia pelnyti tiek gydytojų, tiek pacientų pasitikėjimą. Tačiau atsiradus daugiau išplėstinės praktikos slaugytojų, manau, procesai ir darbo organizavimas būtų peržiūrėti ir vyktų žymiai sklandžiau bei paprasčiau.
Kalbant šalies mastu, ar daug studentų renkasi išplėstinės praktikos slaugos studijas?
Mūsų skubiosios medicinos pagalbos specializacijos grupėje buvo 9 žmonės, bet negalėčiau pasakyti, kad mūsų – išplėstinės praktikos slaugytojų – yra mažai. Atvirkščiai, kiekvienais metais studijas baigia vis daugiau specialistų. Pirmąsias laidas maždaug nuo 2015 m. paruošė LSMU, vėliau specialistus ruošti pradėjo VU ir Klaipėdos universitetas. Tačiau, kaip minėjau, kuriamos pirmosios specializuotos darbo vietos, todėl ir atrodo, kad šių specialistų nėra ar jie kažkur „dingsta“. Dažniausiai jie dirba kaip bendrosios praktikos slaugytojai ir laukia tiek teisinės bazės korekcijų, tiek pačių sveikatos priežiūros įstaigų susidomėjimo jais. Didėjantis išplėstinės praktikos slaugytojų skaičius paskatintų ir pagreitintų slaugytojų persiskirstymą įstaigoje, darbo apimtis ir pobūdį.
Liūdina pašiepiantys komentarai
Ar visuomenė žino ir supranta, kad yra skirtingos slaugytojų kategorijos, o joms priskiriamos kompetencijos gali ženkliai skirtis?
Tai gan opus klausimas. Manau, kad visuomenė vis dar gan susiskirsčiusi į senesnio ir naujesnio mąstymo kartas. Pavyzdžiui, kai įstojau į šias studijas, artimoje aplinkoje buvo nepatenkintų vyresnio amžiaus žmonių, kurie sakė, kad tik keisiu sauskelnes ir prižiūrėsiu vyresnio amžiaus pacientus. Stengiausi jiems paaiškinti, kad slaugytojas gali būti savarankiškas specialistas ir rūpintis visų paciento slaugos poreikių užtikrinimu.
Manau, kad žinių apie slaugytojų specializacijas ir išplėstinės praktikos slaugytojų atsiradimą dar tikrai trūksta. O juk šalia bendrosios praktikos slaugytojos yra ir skubiosios medicinos, ir psichikos sveikatos, ir intensyviosios terapijos slaugytojas, ir kt. Mažai kas įsivaizduoja, kad pabaigus studijas ir toliau savo kvalifikaciją turime nuolat tobulinti seminaruose, mokymuose, praktiniuose užsiėmimuose.
Kalbant apie išplėstinės praktikos slaugą, informacijos trūksta bene labiausiai. Straipsnių antraštėse dažnai parašoma, kad plečiamos slaugytojų darbo kompetencijos, tačiau retai kada paaiškinama, kad ne visi slaugytojai gali perimti dalį darbo iš gydytojų ir padėti sumažinti jiems tenkantį krūvį bei sutrumpinti pacientų laukimo eiles – tai daro būtent išplėstinės praktikos slaugytojai, turintys platesnį ir gilesnį žinių bagažą konkrečioje medicinos srityje.
Ką pakeistų platesnis visuomenės informavimas?
Kartais būna liūdna skaityti pašiepiančius komentarus apie išplėstinės praktikos slaugytojus – neva, dėl jų pas gydytojus visai nebus įmanoma patekti. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas slaugos specialistas yra kompetentingas savo srityje ir gali pasirūpinti pacientu. Lygiai taip pat ir išplėstinės praktikos slaugytojas baigia mokslus ir įgyja reikiamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų padėti gydytojui – perimtų iš jo dalį pacientų. Visa tai reikalauja laiko, resursų ir motyvacijos, todėl pacientams prieš reaguojant neigiamai, derėtų prisiminti, kad esame kvalifikuoti specialistai, pasiruošę kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą.
Be to, pasaulinė praktika rodo, kad slaugytos vaidmuo sveikatos priežiūros sektoriuje ateityje tik augs, ir Lietuva nebus išimtis, todėl neturėtų būti kalbama apie sveikatos paslaugų suprastėjimą. Tikiuosi, kad jau netrukus atsiras abipusis pasitikėjimas. Be to, būtų puiku, jei sulauktume grįžtamojo ryšio apie mūsų darbą, apie suteiktą paslaugą – tai padėtų ir mums tobulėti. Mums reikia ir komandos palaikymo, nes kartais jaučiamės, kad esame „nematomi“ specialistai, nors esame motyvuoti ir norime prisidėti kuriant teigiamus pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje.
