Tą popietę piloto Jono Miklovio valdomas dvivietis parasparnis kils ir leisis daugybę kartų, o juo skridusių žmonių vertinimai bus vienareikšmiški: „Nuostabu! Noriu dar kartą! Taip trumpai...“
Skrydis parasparniu
„Pirmą kartą parasparnį išmėginau prieš kelerius metus, – pasakoja S. Sinkevičius, – ir nuo to laiko niekaip negalėjau jo pamiršti. Labai norėjau, kad tą jausmą pajustų ir kiti neregiai, kuo daugiau draugų. Štai šitaip čia ir atsiradome. Pilotas J. Miklovis sutiko paskraidinti visus norinčius.“
J. Miklovis papasakojo, kad parasparniai esti dviejų rūšių – su varikliu ir be. Tądien aklieji kilo bevarikliu, į orą pakeliamu ant automobilio įtaisytu specialiu keltuvu. Penkis, daugiausia dešimt metrų pabėgėji plynu lauku ir pajunti, kaip kojos atsiplėšia nuo žemės, o tada jau laimingo skrydžio! Bevarikliai parasparniai paprastai pakyla į 300–400 m aukštį, o tada jau kaip pasiseks pagauti oro srovę... Patyrę pilotai gali nuskristi po šimtą ar kelis šimtus kilometrų.
Suprantama, aklieji nei skridimo greičio, nei trasos ilgio rekordų nemušė, bet pajuto ne tik ką reiškia kilti ir leistis. Pilotas darė „kalnelius“, guldė parasparnį „ant šono“, prisiminė ir prieš trisdešimt metų populiarią tuometės „Dainų dainelės“ laureatės Vaidos Genytės dainą „Sparnuotosios sūpynės“. Pasirodo, skraidymo aparatas tikrai gali virsti sparnuotomis sūpynėmis...
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Nerami prigimtis
Pasiskraidymo parasparniu sumanytojas S. Sinkevičius didžiąją gyvenimo dalį praleido reginčiųjų pasaulyje. Regėjimas pradėjo sparčiai blogėti šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų. „Dirbau, gyvenau aktyvų gyvenimą, vairavau, kol vieną dieną sėdęs prie vairo aiškiai supratau, kad keliu pavojų ir sau, ir kitiems. Grįžau namo, padėjau raktelius ir nuo to laiko nebevairavau“, – pasakoja Sigitas.
Regėjimas sparčiai prastėjo, teko mokytis gyventi be jo. Apie tas dienas Sigitas nelinkęs daug kalbėti, nors pernelyg neslepia: „Gulėjau nuo ryto iki vakaro ant sofos nieko neveikdamas ir nenorėdamas apie nieką galvoti, kol vieną dieną savęs paklausiau: kas tave žiūrės, kai visai nusistekensi? Atsikėliau, nuėjau į virtuvę, užsikaičiau arbatos, tada savarankiškai nuėjau į parduotuvę. Po to karto į parduotuvę pradėjau vaikščioti dažnai, vaikščiojimo spindulys didėjo.“
Po metų kitų Sigitą jau buvo galima sutikti vilniečių aklųjų susibūrimuose, kultūros renginiuose. Toliau – masažo kursai Vilniuje, tolesnės specialybės studijos Elektrėnų profesinio rengimo centre. Šiandien S. Sinkevičius yra patyręs masažuotojas, tačiau darbas – tik viena jo neramios prigimties pusė, antra – naujos veiklos sritys ir su jomis ateinančios patirtys, įvairūs, dažnai ekstremalūs potyriai. Sigitas – vienas pirmųjų Lietuvos neregių, šokusių su parašiutu ir patyrusių laisvojo kritimo būseną. Šiandien tokių neregių yra mažiausiai šeši ar septyni. Aistra skraidyti Sigitą nuvedė ir į realių skrydžių simuliatorių, kuriame treniruojasi būsimi lakūnai. Čia jis atliko mokomąjį skrydį lėktuvu „Boeing 747“.
Skrydis parasparniu vaizdo medžiaga:
Išsipildė svajonė
Prieš dvejus metus išsipildė dar viena Sigito svajonė – vėl sėsti prie automobilio vairo. Suprantama, vairavo ne vienas, o su patyrusiu instruktoriumi, žinomu lenktynininku, daugkartiniu ralio aplink Lietuvą čempionu Henriku Kazakausku.
„Svajonė dar kartą pavairuoti nedavė ramybės ir netekus regėjimo. Supratau, kad nei įprastame kelyje, nei greitkelyje, nekeldamas pavojaus sau ir aplinkiniams, to padaryti negalėsiu. Reikia ieškoti uždaros vairavimo aikštelės ar kokio apleisto aerodromo“, – pasakoja Sigitas. Daugelis vairavimo instruktorių Sigito norą vėl sėsti prie automobilio vairo sutiko skeptiškai, o kai kurie ir atvirai priešiškai. „Tu nematai, tau šito nereikia“, – sakė jie. Vis dėlto vienintelis H. Kazakauskas Sigito norą suprato. Buvo rasta ir uždara aikštelė – lenktynininkų ir automobilių gerbėjų pamėgtas Kačerginės Nemuno žiedas.
Praėjusių metų vasarą S. Sinkevičius dalyvavo prieštaringų nuomonių sulaukusiame pirmajame tokio pobūdžio televizijos realybės šou „Tamsoje“, o grįžęs iš jo paskutinėmis vasaros dienomis dar suspėjo išmėginti šuolį su virve nuo aukščiausio Lietuvoje Baltosios rožės tilto Alytuje.
Yra žmonių, nuoširdžiai nesuprantančių, kam akliesiems reikia visokių panašių „triukų“ ir aštrių pojūčių. Aklieji, kaip ir regintieji, skirtingi – vieni be šių pojūčių negali gyventi, kitiems jie buvę nebuvę. Patys ekstremalių pojūčių mėgėjai dažniausiai nemano esą išskirtiniai ar kitokie. Jie tiesiog negali gyventi nejusdami skrydžio laisvės ar švilpiančio pro ausis vėjo. Ekstremalūs pojūčiai nėra tikslas pats sau – jie atskleidžia kitą kasdienybės pusę, kiek kitaip sudėlioja prioritetus, kas šiame gyvenime svarbu, o kas – ne taip svarbu ar visai nereikšminga. Taip pat ir akliesiems.
Skrydis parasparniu vaizdo medžiaga:
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
