Atsako vaistininkė Audronė Ziemelytė.
Dažniausiai utėlės įsikuria galvos plaukuose už ausų, kaklo srityje ties plaukų augimo linija. Utėlės erzina, kelia niežulį, tačiau jos nėra pavojingos ir neplatina jokių ligų, tik sukelia didelį diskomfortą.
Daugelio manymu, utėlėtumas, arba pedikuliozė, yra prastos higienos požymis, tačiau tai netiesa, nes utėlėms reikalingas kraujas ir joms nesvarbu, ar aplinkoje, kurioje jos apsigyvena, yra švaru ar nešvaru.
Utėlės – mažyčiai, sezamo sėklos dydžio vabzdžiai, kurie gyvena žmonių plaukuose ir maitinasi krauju. Be maisto gali išgyventi 1–2 dienas. Šie parazitai maitindamiesi krauju gali išgyventi iki 40 dienų ir padėti net 300 kiaušinėlių.
Kiaušinėliai, vadinami glindomis, yra apvalūs, gelsvos, baltos spalvos, paprastai lengvai susilieja su plauko spalva, todėl kartais sunku juos pastebėti.
Galvos utėlės perduodamos tiesioginio kontakto būdu – iš galvos į galvą. Dėl šios priežasties jomis dažniausiai užsikrečiama šeimoje arba tarp vaikų, kurie artimai bendrauja ar žaidžia darželiuose, mokyklose.
Utėlės gali plisti nuo vieno žmogaus prie kito per šalikus, šukas, plaukų aksesuarus, ausines, pagalves, lovą, apmušalus ar rankšluosčius. Į mūsų namus utėlės gali atkeliauti ir per drabužius, kuriuos laikome pakabinę šalia kitų žmonių rūbų. Skrybėlės, kepurės ar kaklaskarės, pakabintos ant to paties kabliuko arba laikomos toje pačioje mokyklos spintelėje, gali taip pat tapti utėlių perdavimo šaltiniu.
Niežėjimas – pagrindinis požymis, kad jūsų plaukuose apsigyveno utėlės. Tiesa, niežėjimą pajusite ne iš karto. Kol galvos oda taps jautri utėlių seilėms ir pradės niežėti, gali praeiti gana daug laiko – pirmą kartą užsikrėtus, net nuo 2 iki 6 savaičių.
Pirmiausia niežėjimas atsiranda už ausų, kaklo srityje ir ties smilkiniais – vietose, kuriose utėlės mėgsta įsikurti. Taigi, pajutus diskomfortą šiose srityse, reikėtų pasitikrinti – kruopščiai apžiūrėti galvos odą ir plaukus.
Jei jūsų vaikas turi utėlių, pastebėsite mažus, rudus labai greitai judančius vabzdžius arba glindas, kurios atrodys lyg būtų priklijuotos prie plaukų.
Esant pedikuliozės protrūkiui ugdymo įstaigoje, rekomenduojama vaiko plaukus šukuoti tankiomis šukomis ir stebėti, ar neatsirado glindų ar utėlių. Jų pastebėjus, naudoti gydomąsias priemones, kurios būna dvejopo poveikio.
Vienos, cheminės sudėties, veikia kaip insekticidai ir nužudo parazitus, kitos turi mechaninį poveikį, tai yra juos apgaubia, užkemša kvėpavimo takus ir uždusina, išdžiovina. Šios priemonės, turinčios eterinių aliejų ar dimetikono, mažiau dirgina galvos odą, joms vabzdžiai neįgyja atsparumo, tai kartais būdinga insekticidams.
Panaudoję pedikuliozei gydyti skirtą priemonę, būtinai palaikykite ją tiek, kiek reikalauja gamintojas. Laikas gali labai skirtis – nuo 15 minučių iki 1 valandos. Tada kruopščiai iššukuokite plaukus tankiomis šukomis ir išplaukite galvą.
Praktikoje gana dažnai pasitaiko atvejų, kad viena ar kita priemonė nepadeda. Tuomet pakartotiniam gydymui rekomenduojama rinktis kitokios sudėties produktą. Gydymas, atsižvelgiant į utėlės vystymosi ciklą, įprastai kartojamas po 7–14 dienų.
Per tiek laiko iš glindų išsirita jaunos utėlės – nimfos. Visą tą laiką reikėtų stebėti plaukus ir juos šukuoti tankiomis šukomis. Tiesa, yra ir specialių šukų, kurios skleidžia silpną elektros srovę, tačiau mes jos nejaučiame, o utėles ir glindas ji nužudo. Šios šukos naudojamos 3 kartus per dieną apie minutę laiko, jos skirtos ir prevencijai, ir gydymui.
Paprastai, naudojantis jomis, nebereikia naudoti kitų priemonių. Taip pat atsiminkite, kad niežėjimas, kurį sukelia galvos utėlės, gali tęstis kelias savaites net ir jas išnaikinus.
Naikinant utėles, reikėtų švarinti ne tik galvą, bet ir namų tekstilę. Būtina išskalbti patalynę, rankšluosčius, rūbus, vaikų žaislus karštame vandenyje (ne mažesnės nei 60 laipsnių temperatūros, dar geriau – 95 laipsnių). Daiktus, kurių negalite skalbti, izoliuokite plastiko maišelyje porai savaičių, nes parazitai nesimaitindami žūsta iš bado. Šukas, plaukų priemones, aksesuarus pamirkykite acto tirpale.
Apie įsikūrusius parazitus reikėtų pranešti artimiesiems ir žmonėms, su kuriais jūs ar vaikas neseniai kontaktavote – kad pasitikrintų, ar šie nelaukiami svečiai neaplankė ir jų.
