Gydytojai gi skuba įspėti, kad perdegimo sindromas ypač pavojingas tuo, kad dažnas jau jį turintis žmogus to net nepripažįsta. Nuo ko priklauso mūsų atsparumas ir kaip atpažinti perdegimo sindromą?
Gydytojas neurochirurgas, neuromokslininkas doc. dr. Kęstutis Skauminas teigė, kad mokslas jau kurį laiką tyrinėja, kodėl skiriasi žmonių atsparumas stresui.
„Mokslas patyrė tam tikrą minties evoliuciją, atsakinėdamas į šį klausimą. Viena teorijų teigia, kad galbūt tai lemia mūsų prigimtinės savybės, genetika. Yra žmonių, kurie dėl tam tikros genų raiškos yra labiau jautrūs išoriniams dirgikliams. (...)
Tad tokie žmonės labiau reaguoja į tą patį dirgiklį nei kiti. Yra genai, kurie nulemia, kiek turime laimės hormono – serotonino. Tokie žmonės, kurie turi labiau išreikštą šį geną, yra labiau pozityvūs arba optimistiškiau žiūri į tam tikras situacijas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ vardyti priežastis pradėjo „Eglės sanatorijos“ medicinos vadovas.
Kita teorija, jo aiškinimu, nurodo, kad labai svarbu yra tai, ką mes patyrėme kūdikystėje: „Jei tada ir ankstyvoje vaikystėje patyrėme tai, kas vadinama tėvų meile ir šiluma, galime užaugti atsparesni stresui. Taip pat dar yra daug aplinkos veiksnių žmogui formuojantis, bręstant jo socialinėms, emocinėms kompetencijoms.“
Atsparumo stresui galima išmokti
Gydytojas kartu pridūrė, kad yra ir džiugi žinia – atsparumo stresui galima ir išmokti.
„Kaip tą padaryti? Tai – jau tam tikras sąmoningumo klausimas. Yra visas sąrašas asmeninių savybių, kurias ugdant ir stiprinant galima tapti atsparesniu stresui – pradedant nuo savivertės, gebėjimo elgtis lanksčiai, gebėjimo išlaikyti tikslo ar prasmės pojūtį.
Taip yra, kad kasdienybė, darbai, rutina mus įtraukia taip, kad tikrai kasdien nemąstome, koks yra mūsų gyvenimo tikslas. Bet svarbu neprarasti to pojūčio ir žmonės, kurie sąmoningai sau kiekvieną dieną primena, ką jie daro, kodėl daro, kokia to prasmė, pasirodo, tampa atsparesni“, – dėstė K. Skauminas.
„Lėtinis stresas žaloja ne tik fiziškai, bet veikia ir santykius, socialinį gyvenimą, emocinę sveikatą. Žmogus pradeda jausti tai, ką vadiname emociniu pervargimu. Iš pradžių atrodytų, kad tai tavęs neliečia, tik kiti gali pervargti ir perdegti, bet ilgainiui žmogus pradeda jausti, kad turi kažko atsisakyti.“
Pasak jo, kaip bebūtų keista, gebėjimas palaikyti kitus sunkiose situacijose, taip pat mumyse formuoja gebėjimą atsispirti stresui:
„Padeda ir tokie dalykai kaip proaktyvus elgesys, gebėjimas reguliuoti emocijas, būti realistu ir tuo pačiu metu pozityviu žmogumi, kai kiekvienoje situacijoje matai realybę tokia, kokia ji yra, bet sąmoningai ieškai pozityvių išeičių. Taigi žmonės, kurie dirba su tokiomis savybėmis, ilgainiui patys tampa atsparesni stresui.“
Stresas stresui nelygus
Yra žinoma, kad stresas gali būti trumpalaikis arba ilgalaikis. Pasak K. Skaumino, mokslinėje literatūroje jie dar pavadinami eustresu ir distresu.
„Eustresas – tai yra gerasis stresas, be kurio mes šiuolaikinėje socialinėje aplinkoje ir gyvojoje gamtoje neišgyventume. Tai yra tam tikros būtinos organizmo reakcijos tam, kad sustotų kraujavimas, raumenys gelbėjantis nuo pavojaus įsitemptų, kad sureaguotume tinkamai į infekciją.
Tačiau jei šios reakcijos, kurios kuriamos centrinės nervų sistemos ir yra skirtos mobilizuoti visus energijos resursus iš visų organų sistemų, užtrunka ilgiau kaip 60 minučių, tai gali turėti jau neigiamų pasekmių sveikatai“, – konstatavo gydytojas.
Jo pastebėjimu, pavyzdžiui, trumpai stimuliuojant imuninę sistemą ji gali sustiprėti, bet jei šitai pavirsta į nuolatinį vadinamą lėtinį stresą, tai veikia neigiamai tiek imuninę sistemą, tiek kitų organų funkcijas.
„Lėtinis stresas – tai negebėjimas hormoninei pusiausvyrai sugrįžti į normos lygmenį. Nuolat padidintas visiems žinomo streso hormono kortizolio kiekis lemia tai, kad mums pradeda vystytis tam tikros lėtinės ligos, atsiranda tam tikros būklės kaip nerimas, depresija, miego sutrikimai, obsesinis kompulsinis sindromas, perdegimo sindromas.
Lėtinis stresas žaloja ne tik fiziškai, bet veikia ir santykius, socialinį gyvenimą, emocinę sveikatą. Žmogus pradeda jausti tai, ką vadiname emociniu pervargimu. Iš pradžių atrodytų, kad tai tavęs neliečia, tik kiti gali pervargti ir perdegti, bet ilgainiui žmogus pradeda jausti, kad turi kažko atsisakyti, jog atlaikytų tempą ar santykį, ligą, tada pasireiškia emocinis pervargimas“, – kalbėjo K. Skauminas.
Jo aiškinimu, žmogaus nervų sistema sukurta žmones išsaugoti gyvus, tad kai ji pajunta, kad prieita riba, smegenys imasi tam tikrų išlikimo strategijų:
„Tai reiškia, mes nebegalime sukaupti dėmesio, jaučiame ne tik emocinį nuovargį, bet ir atitolimą nuo situacijos, kartais kiti mumyse gali pastebėti ciniškumo apraiškų, stengiamės net rimtose situacijose juokauti, kai tai nei tinkama, nei derama. Tai yra savisaugos priemonė, nes žmogus jaučia, kad jo resursų stiklinaitė jau yra arti dugno ir tada jis save mėgina visais įmanomais būdais apsaugoti.“
Kaip atpažinti perdegimo sindromą?
Pasak pašnekovo, perdegimo sindromas yra dažna problema šiuolaikiniame pasaulyje. Nors bet kokiame darbe įprasta patirti labiau įtemptų dienų ar pavargti, pailsėjus savaitgalį žmogui jėgos turėtų sugrįžti. Tuo metu jau perdegus situacija taip lengvai nesugrąžinama.
„Kai kalbame apie perdegimo sindromą, kalbame apie žmogaus reakciją į darbą, ne į santykius šeimoje, kitus aspektus, bet žmogaus reakciją į darbą. Visi su tuo susiduriame, kad darbe būna kažkokių įtemptų momentų, bet jie praeina, ateina savaitgalis, žmogus pailsi, išeina atostogų. Perdegimo sindromas atsiranda, kai tam tikri aspektai darbe mus veikia nuolat, jų neigiamas poveikis pradeda kauptis ir tai užsitęsia. Tai yra tolygu lėtiniam stresui ir atsiranda tam tikros pasekmės“, – kalbėjo K. Skauminas.
Gydytojo aiškinimu, perdegti galima dėl įvairių priežasčių – ir asmeninių, ir vadinamų tarpasmeninių, ir organizacijos veiksnių: „Kaip bebūtų gaila, labiau perdegti linkę jauni asmenys, kurie dar neturi tam tikros profesinės patirties. Bet yra ir tam tikri gyvenimo būdo aspektai, požiūris į darbą, aišku, ir darbovietės požiūris į darbuotoją.“
Vis tik nors darbovietė dažniausiai turi savo lūkesčius darbuotojui, perdegimas prasideda tada, kai darbuotojas pats nori parodyti, kaip gerai ir daug jis sugeba dirbti.
„Taip pradeda painioti, kad dirbti gerai nereiškia dirbti daugiau. Pirmas laiptelis yra, kai pradedame dirbti po darbo valandų, nešti darbą į namus, dirbti savaitgaliais, tada atsiranda situacija, kai žmogui tenka kažko atsisakyti. Dažniausiai jis atsisako asmeninių dalykų – įpročių, hobio, savo pomėgių, po to mažiau dėmesio tenka šeimai, savo poreikiams. Tai gimdo vidinį konfliktą ir tai nėra gerai, nors sąmoningai to nesupranti. Ir tas vidinis konfliktas ima sekinti, eikvoti mūsų energiją“, – konstatavo specialistas.
Paklaustas, kas padėtų atpažinti perdegimo sindromą, gydytojas nurodė, kad tokį žmogų apima tartum nuolatinis emocinio išsekimo jausmas, tam tikras elgesys, kurį pradeda pastebėti ir kiti.
„Lydi profesinio neefektyvumo jausmas, kad nesi geras darbuotojas, negerai kažką atlieki, nesuspėji ir t.t. Jei žmogus į tai nekreips dėmesio, prasidės fiziniai simptomai, pradės trikti sveikata. Dažniausiai viskas prasideda nuo miego sutrikimų, gali būti padidintas kraujospūdis, gali būti tam tikros nerimo, depresijos apraiškos, gali sutrikti virškinimas, be priežasties atsirasti galvos skausmų ir t.t. Čia jau yra paskutinis organizmo perspėjimas“, – vardijo K. Skauminas.
Kas padės išsikapstyti iš perdegimo?
Deja, kaip ir perdegimas neateina per dieną, taip ir išsikapstyti iš tokios būklės žmogui prireikia ilgai.
„Nepaguosiu tų, kurie galvoja, kad be jų pasaulis sustos – neužteks savaitgalio, popietės, jei žmogus jau yra perdegęs. Pirmas vaistas yra sustoti, tai reiškia ištraukti save iš aplinkos, kurioje žmogus perdegė. Kitaip sakant, būtinos atostogos, nieko neveikimas, tai turi mažiausiai trukti 3–4 savaites.
Tik po to tiek laiko žmogaus sąmonė ir kūnas pradeda įsileisti kažkokią pagalbą. Tiek savaičių reikia „išjungti“ save iš komunikacijos, procesų, buvimo darbe ir kardinaliai pakeisti aplinką.
Jei perdegėte didmiestyje, važiuokite gamtą, jei pasitaiko taip, kad perdegėte gamtoje, važiuokite į mietą. Svarbiausia kardinaliai pakeisti aplinką, bet gerai būtų, kad aplinka būtų raminanti“, – patarė K. Skauminas.
Pasak jo, jei žmogus dar geba mėgautis kažkokiais savo hobiais, dar yra neperdegęs, turi resursų džiaugtis gyvenimu:
„Perdegimas reiškia, kad niekas nedžiugina, jau negalvoji, kas tau būtų linksma, smagu, niekam neturi nei noro, nei jėgų. Tai ir yra nieko neveikimas, savęs sustabdymas, ilsėjimasis. Tada ilgainiui grįš normalesnis miegas, normalizuotis streso hormonų lygis, mažiau persekios įkyrios ar neramios mintys, pagerės nuotaika, tada gali pradėti užsiimti kažkokiu sąmoningu procesu, kuris tave sugrąžins į sveikatą.“
Nepripažįsta, kad jau yra perdegęs
Gydytojo pastebėjimu, viena iš problemų yra ta, kad žmogus ne tik nesuvokia, kuriame iš vadinamųjų 12 žingsnelių yra nužygiavęs iki perdegimo sindromo, bet dažniausiai tai neigia.
„Ir kai kokiame ir labai didelių profesionalų kolektyve psichologai atlieka tyrimą įvertinant, kiek darbuotojų yra perdegę, dažniausia tokių yra daugiau kaip 25 proc. Tarp pedagogų ir medikų šie skaičiai dar didesnis ir siekia beveik 50 proc. Bet iš tų perdegusių labai didelis procentas nesutinka, kad jie perdegę, nepripažįsta to“, – realybę konstatavo jis.
Paklaustas, kaip būtų galima užkirsti kelią perdegimui, K. Skauminas pabrėžė, jog svarbiausia atpažinti pirmuosius signalus, kad gresia perdegimas.
„Jei žmogus save sugautų pirmuosiuose žingsniuose perdegimo link, pirmas veiksmas būtų išlaikyti darbo ir poilsio balansą. Mūsų gyvenimą būtų galima suskirstyti, kaip sako psichologai, į tris segmentus: 8 val. skirtos darbui, 8 val. – miegui ir 8 val. – privačiam gyvenimui.
Jei neišeina išlaikyti tokios proporcijos, prasideda kažko aukojimas. Jei kažką jau yra prireikę paaukoti – ar savaitgalį, ar šeimos šventę, ar kokį savo hobį, dar galima save sugrąžinti ir kitą kartą to nedaryti – planuotis darbus taip, kad liktų laiko ir gyvenimui.
Be abejo, kai perdegimas pasiekia elgesio pokyčius, labai sunku save pamatyti iš šalies. Bet yra nustatyta, kad bendravimas su artimaisiais, savo mylimais žmonėmis arba tais, kurių nuomonė mums rūpi, ženkliai padeda. Taigi kalbėkimės su žmonėmis, kurie gali išklausyti, rūpinasi jumis. Yra ir išorinė pagalba – psichologų, draugų, kažkokios sanatorinio gydymo ar gydymo ligoninėje priemonės“, – patarė gydytojas.
