Kalbėdamos laidai „60 Minutes Australia“, kuri pirmą kartą buvo parodyta 2011 m., bet neseniai vėl pasirodė socialiniuose tinkluose, moterys paaiškino, kaip po to, kai herpes virusas užpuolė jų smegenis ir sukėlė virusinį encefalitą, išsitrynė didelė dalis jų atminties.
Neprisimena net svarbiausių gyvenimo etapų
2010 m. Nicole su vyru ir dviem dukromis dvi su puse savaitės slidinėjo Europoje, kai užsikrėtė virusu. Jai išsivystė virusinis encefalitas – smegenų uždegimas, herpes simplex virusas tiesiogiai užpuolė jos smegenų audinį.
Jos atminties praradimas yra smegenų pažeidimo, kurį sukėlė virusas, pažeidęs nervines ląsteles, pasekmė.
Dabar ji pasikliauja savo vyru Bradu, kuris užpildo dideles jos atminties spragas. Ji neprisimena, kaip ištekėjo, gimdė, nieko apie augančius savo vaikus.
Dviejų vaikų motina paaiškino, kad neprisimena, kaip gimė jos vaikai: „Žinau, kad turiu vaikų, ir galiu juos įsivaizduoti, bet, vėlgi, negaliu įsivaizduoti įvykio dienos“.
Nicole atskleidė, kad norėtų sugrįžti į tą laikmetį, kai buvo tokia, kokia buvo, ir sakė, kad jei galėtų susigrąžinti kokius nors prisiminimus, tai būtų jos vaikų gyvenimo etapai.
Jautėsi „nepriklausanti“ savo šeimai
Claire Robertson, kuri 27 metus dirbo slaugytoja Nacionalinėje sveikatos apsaugos tarnyboje (NHS), prisipažino, kad jautėsi „išstumta“ iš savo gyvenimo ir neturėjo „jokio priklausymo jam jausmo“.
Moteris iš Londono patyrė tokį patį atminties praradimą kaip ir Nicole, kai būdama 43-ejų ji paniro į komą po ją ištikusių į gripą panašių simptomų.
2004 m. ji atsibudo ligoninėje, apsupta savo vyro ir keturių vaikų, tačiau nė vieno iš jų neatpažino.
Apibūdindama akimirką, kai atsibudo, ji sakė „60 Minutes Australia“: „Visiška sumaištis, nežinojau, kur esu, kas esu. Galėjau dirbti ir būti slaugytoja, mama, drauge, dukra ir žmona, visus šiuos dalykus dariau su džiaugsmu, ir visa tai, ką praradau, bet koks realybės jausmas apie save buvo siaubingas“.
Apibūdindama išėjimą iš ligoninės po šešių savaičių ir grįžimą namo, ji sakė, kad tai buvo tarsi „avarinis nusileidimas į kažkieno kito gyvenimą“.
Kalbėdama su „The Guardian“ ji sakė: „Aš nejaučiau priklausymo šiai šeimai, kuri, kaip man buvo pasakyta, buvo mano. Prisimenu, kad jaučiausi visiškai atskirta nuo šios grupės žmonių, kurie atrodė tokie intensyvūs ir pasitikintys savimi. Nežinojau, kaip atrodo mūsų namai, todėl negalėjau rasti kelio. Man net reikėjo padėti nueiti į reikiamus kambarius“.
„Ypač prisimenu, kad nenorėjau dėvėti jokių drabužių, kurie, kaip man buvo pasakyta, priklausė man. Tiesiog neigiau, kad jie yra mano“, – pridūrė moteris.
Su savimi nešiojasi kamerą ir kaupia prisiminimus
Savo vyrą Edą, su kuriuo ji praleido net 20 santuokos metų, Claire prisiminė tik pagal ryklio danties vėrinį, kurį jis nešiojo ant kaklo, ir laikė knygą, kurioje buvo surašyti visi jos draugai ir aprašyta, iš kur ji juos pažįsta, tam atvejui, jei jie paskambintų.
Keturių vaikų mama ant kaklo nešiojo nedidelę kamerą, vadinamąją „sence cam“ (angl. „jausmų kamerą“), kurioje buvo užfiksuotos jos dienos akimirkos, kurias ji kiekvieną vakarą žiūrėdavo namuose.
Claire teigė, kad šis prietaisas padėjo jai atskleisti dienos prisiminimus, kurie, pasak jos, jai „labai padėjo“.
Kalbėdama laidoje „60 minučių Australijoje“ ji sakė: „Dabar galiu įsivaizduoti dienas ir įvykius, kuriuos nuveikiau ir kuriuos vėl ir vėl mačiau per „sense cam“ kompiuterį. Stiprus jausmas yra saugumo jausmas, jie yra mano, mano prisiminimai yra mano, jie priklauso man, ir aš juos turiu“.
Claire sakė, kad jos būklė, atrodo, gerėja, nes ji pamažu pradeda daugiau prisiminti ir vėl turi „priklausymo jausmą“ savo šeimai.
