Natūralios šių augalų buveinės nuo Rytų Alpių per Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Italiją tęsiasi iki Šiaurės Balkanų.
Kalėdų rožė, bet ne rožė
Kalėdų rožėmis vadinamiems eleborams būdingi balti arba ryškiai rožiniai žiedai. Šios gėlės gali būti ir 10 cm, ir beveik 50 cm aukščio. Visų veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Šios gėlės priklauso ne rožių genčiai, tačiau tai, kad po sniegu galima rasti pasirengusį žydėti pumpurą, kažkam buvo dingstis eleborą pavadinti Kalėdų rože.
Iš tiesų eleborai priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Tai – daugiametė žolinė 20–60 cm aukščio gėlė, kurios tamsiai žali lapai kyla iš pagrindo ilgais lapkočiais, o forma – plaštakiškai suskaldyta. Eleboras turi tvirtą ir ilgą šaknį, lapai gali būti žiemojantys, jie atrodo stori ir lyg vaškiniai, o nežiemojantys lapai ploni ir švelnūs išlieka iki rudens šalnų.
Eleborai Lietuvoje žydi gražiais, taisyklingais žalsvos, gelsvai baltos ar rausvos spalvos žiedais, susitelkusiais į kekes ar išsidėstę pavieniui. Žiedai skleidžiasi vasario–kovo mėnesiais, bet kartais pražysta ir gruodį. O vėliausiai eleborai gali žydėti net balandį ar gegužę.
Labai nuodingas
Žodis „eleboras“ (gr. helleboros) reiškia „mirtinas maistas“. Toks pavadinimas nėra atsitiktinis, nes eleboras išties labai nuodingas. Palietus šaknis ar kitas augalo dalis, būtina nusiplauti rankas. Dirbant su eleborais reikia mūvėti pirštines. Dėl naminių gyvūnų jaudintis nereikėtų, nes jie neėda nuodingų šio augalo šaknų ar lapų.
Visų veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Šios gėlės priklauso ne rožių genčiai, tačiau tai, kad po sniegu galima rasti pasirengusį žydėti pumpurą, kažkam buvo dingstis eleborą pavadinti Kalėdų rože.
Kažkada eleborai buvo naudojami kaip vaistinis augalas nerviniams sutrikimams ir psichikos ligoms gydyti. Senovėje nuodinga jų galia buvo pasitelkiama kovojant su priešais. Iš šaknų ekstrakto buvo gaminamas uostomasis tabakas ir čiaudulio milteliai, todėl šiam augalui prigijo ir vokiškas pavadinimas Schwarze Nieswurz – juodoji čiaudulio šaknis. Kadangi augalas žydi žiemą, nebijo ledo ir sniego, jis visuomet buvo laikomas vilties ir ištvermės simboliu.
Liaudyje – kitas pavadinimas
Eleboras, liaudyje dar žinomas kaip čėras – unikali gėlė, viena pirmųjų pavasarį savo žiedus parodanti dar iš po sniego. Kai kurios jų rūšys žiedais pradžiugina jau žiemą, o šiltesniuose kraštuose pražysta net ir per Kalėdas. Priežiūros nereikalaujantys eleborai gali augti pavėsyje.
Šis augalas labai nereiklus. Tik rudeniop reikia nukirpti parudavusius apatinius lapus ir žiedynus. Jie naudojami sausažiedžių augalų kompozicijoms. Rudenį eleborus pridengiame eglišakėmis, kad po atodrėkio ar nesant sniego spustelėjus šalčiams jis neapšaltų.
Dažniausiai auginami hibridai
Labai svarbu, kad augalas būtų pasodintas į trąšią, vandeniui pralaidžią dirvą. Tie, kurie pasisodina vieną eleborą, randa vietos ir antram, trečiam, nes šių gėlių veislių pasirinkimas labai didelis. Tiesa, ne visos prisitaiko prie permainingų Lietuvos orų.
Eleborų yra maždaug 25 rūšys, tačiau pas mus labiau paplitę pranašesni hibridai, kurie geriau pakelia šaltas ir drėgnas lietuviškas žiemas. „Rūšiniai“ labiau įnoringi, lėčiau auga, todėl ir rečiau auginami.
Daržininkai mieliau renkasi lengvai prižiūrimas hibridines veisles. Anksčiau jie buvo vadinami H. orientalis hibridais, nes ši rūšis išvedant veisles buvo pagrindinė. Bet pastaruoju metu kryžminimui naudojamos ir kitos rūšys, todėl kultūriniai eleborai vadinami hibridiniais (H. x hybridus).
Kadangi eleborai vegetatyviškai dauginasi lėtai ir sunkiai, grynos veislės, nors ir egzistuoja, parduodamos retai. Dažniausiai auginami sėjinukai, kurie tik pradėję žydėti išrūšiuojami pagal spalvas.
Išvesta eleborų įvairiausių spalvų žiedais: baltais, kreminiais, gelsvais, ryškiai geltonais, žaliais, rožiniais, raudonais, purpuriniais, melsvais ir net beveik juodais. Eleboro žiedai būna betaškiai, taškuoti ar su į vieną dėmę susiliejusiais taškais, taip pat labai gražios formos įvairių spalvų pilnaviduriai arba pusiau pilnaviduriai.
Kaip auginti?
Sodinant eleborus rekomenduojama į duobę įpilti perpuvusio komposto ar substrato. Taip pat reikia neužmiršti rudenį kompostu (5–7 cm storiu) apmulčiuoti augalus aplink šaknis.
Eleborai auga gana lėtai ir nemėgsta persodinimo, todėl jie į kitą vietą perkeliami labai retai. Gražiausi ir gausiai žydi tik visiškai subrendę, 5–7 metų eleborai. Tinkamiausia vieta jiems – po lapuočiais medžiais, kad vasarą pakaktų pavėsio, o žiemą – saulės.
Eleborus galima auginti ir kaip kambarinius augalus, tik sodinti reikėtų į gana didelį vazoną, laikyti vėsioje vietoje ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Patartina nusipirkti geros kokybės komposto ir sumaišyti jį su sodo žeme. Tuomet augalai gaus geriausių maisto medžiagų.
Augalams nužydėjus, galima persodinti į sodą, padėti pavėsingoje vietoje balkone ar terasoje arba namuose pastatyti ant palangės, apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Jei eleborai auginami lauke, žiemai reikia dengti ne nuo šalčio, o nuo sniego ir kaitrios pavasario saulės. Augalus galima dengti pintinėmis, dėžėmis, eglišakiais.
Eleborai pakankamai atsparūs ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais gali susirgti antraknoze ir lapuose susidaro puviniai. Augalo lapus gali apgraužti šliužai ar vabzdžiai. Pažeistus lapus reikia pašalinti.
Kaip dauginami?
Kerais dalijamas sveikas, subrendęs, bent 5 metų amžiaus augalas. Dalijimas atliekamas anksti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Keras iškasamas su visu šaknies gniužulu, stengiantis nepažeisti šaknų, ir padalijamas į dvi dalis šakute. Persodinama į šviežiai kompostuotą žemę arba į tinkamo dydžio vazoną.
Eleboro sėklos dygsta sunkiai ir joms reikalinga stratifikacija, tačiau vasarą pačios pasisėjusios sėklos jau kitą pavasarį išdygsta savaime. Eleborų sėklos labai lengvai pasklinda, todėl jų palikuonys gali būti aplinkinių tėvų hibridai.
Birželį surinktos sėklos laikomos kambario temperatūroje 3 mėnesius, o rudenį sėjamos į lysvę arba į dėžutę su drėgnu smėliu ir stratifikuojamos. Stratifikacija atliekama laikant dėžutes 2–3 mėnesius sniege (šaldytuve, termostate), o vėliau parnešamos į patalpą.
Tada sėklos pradeda dygti po 30–50 dienų. Daigeliai persodinami į vazonėlius ar daigykles, o į nuolatinę vietą – tik po 2–3 metų, nes eleborai lėtai auga. Pirmieji žiedai pasirodys po 4–5 metų ir nuo tada reikėtų stengtis daugiau jų nebepersodinti.
Eleborų rūšys
Baltažiedis eleboras (Helleborus niger L.) – labai ankstyvas. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei Kaukaziniai eleborai – apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet jie nukerpami, kad matytųsi žiedų grožis. Vėliau, kai žydėjimas eina į pabaigą, pradeda augti nauji lapai.
Kaukazinis eleboras (Helleborus orientalis Lam.) – taip pat visžalis, atsparus šalčiui, apie 40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug hibridų. Pradėdamas žydėti būna tamsiai rožinis, vėliau žiedai šviesėja, įgaudami žalsvą atspalvį.
Dvokiantis eleboras (Helleborus foetidus L.) kilęs iš Pietvakarių Europos, auga akmenuotuose šlaituose ir šviesiuose miškuose. Užauga iki 40–50 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7–10 skilčių.
Rudenį iš žemės užauga 20–30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki 80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių varpelio formos žiedų. Jie žali, kartais su purpuriniu ar rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas didelio pasitikėjimo nekelia, iš tiesų žiedai – bekvapiai. Gausiai žydi balandžio –gegužės mėnesiais 25–35 dienas.
Korsikos eleboras (Helleborus lividus subsp. corsicus (Briq.) P. Fourn) kilęs iš Korsikos ir Sardinijos salų. Tai visžaliai eleborai, užaugantys iki 60 cm. Ši rūšis pati stambiausia, seni kerai suželia iki 1 m pločio.
Lapai dideli, pilkšvai žali, pavasarį žydi stambokais gelsvai žalsvais žiedais, kurių viduriukas tamsesnis už pakraščius. Dažniau auginamas kompaktiškesnis Korsikos eleborų ir H. lividus (kilęs iš Maljorkos) hibridas – H. x sternii. Augalai užauga tik iki 50 cm aukščio ir yra ištvermingi žiemą, puošnūs. Lapai melsvai žali, panašūs į H. lividus.
Rausvažiedis eleboras (Helleborus purpurascens Waldst. el Kit.) kilęs iš Pietvakarių Europos, labiausiai paplitę Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Užauga 20–40 cm aukščio. Skroteliniai lapai tamsiai žali, nežiemojantys. Balandžio–gegužės mėnesiais 20–30 dienų puošiasi lelijiniais su žalsvu atspalviu, 4 cm skersmens žiedais, kurie baigę žydėti pažaliuoja.
Žaliasis eleboras (Helleborus viridis L.) paplitęs Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiedai ryškiai žalios arba gelsvai žalios spalvos, iki 7 cm skersmens. Stiebas šakotas, lapuota tik viršūnė. Pamatiniai lapai ilgakočiai, pirštiški, su 7 pailgai lancetiškais, dantytais nežiemojančiais lapeliais.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
