Ne veltui sakoma, kad nežinia, už kurio kampo tyko nelaimė – nė vienas atsibudęs ryte nežinome, ar ši diena mums nebus paskutinė, nepateksime į situaciją, kai gyvybė pakibs ant plauko.
Savo valią, kad nenori būti gaivinamas, gali išreikšti kiekvienas, tačiau, ko gero, sutiktumėte nedaug žmonių, priėmusių tokį sprendimą. Vis tik 34-erių Ieva – viena jų.
Svarstymus paskatino gyvenimo aplinkybės
Mirtį ir su gyvybe nesuderinamas būkles ji matė iš arti – teko reanimacijoje matyti nesąmoningus pacientus, kurių gyvybę palaiko tik aparatai, stebėti pomirtinį žmogaus tyrimą. Mintis žengti tokį žingsnį paskatino ir artimo draugo netektis.
„Tąkart patį pirmą kartą suvokiau žmogaus gyvybės ir sąmonės priklausymą vieną nuo kito. Mes vieną dieną susirašinėjome, kitą dieną staiga sustojo jo širdis. Jeigu jį visgi būtų atgaivinę, jis tebūtų likęs slaugomas ligonis ir to žmogaus, kurį pažinojau jame, nebebūtų“, – prisiminė pašnekovė.
Nors ir svarstė, priimti sprendimą delsė. Sunkiai susirgus mamai, visos patirtys padėjo susidėlioti taškus ant i:
„Visi šie dalykai privedė prie sprendimo, kad aš nenoriu savo dienų pabaigti apkarstyta laideliais, bet kokia kaina bandant palaikyti mano gyvybę. Noriu išeiti tada, kada ateis laikas – lengvai ir paprastai.“
I.Markevičiūtė yra išreiškusi norą būti organų donore, jį papildė nesutikimas pradėti gaivinimą. Nors duomenys, kiek tokių asmenų yra, nerenkami ir neviešinami, pašnekovė svarsto, kad jų, greičiausiai, visai nedaug. Koją kone labiausiai kiša vyraujantys stereotipai ir įvairūs įsivaizdavimai – juos teko išklausyti ir Ievai.
„Klišės man labai juokingos. Sulaukiau pasakymų, kad, neva, įsivaizduok: eisi gatve, tave partrenks greitoji, pamatys tatuiruotę ir nebegaivins, nors gal būtų atgaivinę.
Taip pat dažniau vyresni žmonės sako, kad tik slėpk tatuiruotę, nes dabar seks tave, kad galėtų paimti organus. Žmonių ir visuomenės neapsišvietimas yra labai didžiulis ir donorystės, ir negaivinimo tema“, – pastebi ji.
Į diskusijas, ar tikrai nori priimti tokį sprendimą, moteris nesileidžia – tai yra jos apsisprendimas, ką daryti su savo kūnu. Savo valią ji įtvirtino notariškai.
„Procesas yra labai paprastas – aš asmeniškai kreipiausi į mano rajoną aptarnaujantį notarą su prašymu mano išreikštą valią patvirtinti notariškai, nes paprastas lapas ar tatuiruotė neturi juridinės galios“, – apie valios įteisinimą papasakojo I. Markevičiūtė.
Sprendimą įamžino ant kūno
Kiekvieną dieną apie šį sprendimą priima ir ant krūtinės ištatuiruotas užrašas „Do not resuscitate, Donation +“. Ji juridinės galios neturi, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau Ieva tikisi, kad ją pamatę medikai imsis atitinkamų veiksmų:
„Jei netikėtai nutikus nelaimei aplink tave nėra žmonių, galinčių kokybiškai suteikti pirmąją pagalbą, po auksinėmis laikomų penkių minučių smegenyse gali įvykti negrįžtami pažeidimai, bet atvykusi profesionalų komanda vis tiek tave gaivins, nes niekas tuo metu neieškos lapo su notaro patvirtinimu.
Tatuiruotę pasidariau tikėdamasi, kad atvykęs medikas, pamatęs ją, galbūt susimąstys, kad yra pasirašytas nesutikimas. Tai mano viltis, kad taip tokiu atveju nutiks ir bus paklausta, kur yra nesutikimas.“
Be to, kaip sako pašnekovė, jei gyvybę palaikytų tik aparatai, artimiesiems būtų lengviau priimti sprendimą juos atjungti – dėl to būtina juos informuoti apie tokį sprendimą.
„Matydama savo tatuiruotę kiekvienąkart džiaugiuosi savo sprendimu ir tikiuosi, kad tokioje situacijoje, kai ateis pabaiga, mano valia bus įvykdyta, nes tik tiek tenoriu tokioje situacijoje“, – priduria.
Ieva nenorėtų savo dienų leisti slaugoma ir nieko negalinti padaryti pati – verčiau oriai išeitų, o brangiausiems žmonėms liktų patys gražiausi prisiminimai. Juk svarbiausia ne materialūs dalykai, o žmogiškas ryšys:
„Stengiuosi kiekvieną dieną būti tuo žmogumi, kuris yra šalia, kai jo reikia, kad paskutinę minutę žinočiau – padariau viską.
Kiekvienas, kuris gimė, tas ir išeis, todėl reikia stengtis kiekvieną savo dieną padaryti kuo gražesnę, būti kuo geresniu ir artimesniu žmogumi kitiems, kad jie kritiniu momentu prisimintų ne fizinį kūną, o žmogų, kuris buvo.“
Daugelį mintys apie mirtį baugina
Tokį I. Markevičiūtės sprendimą kiti vertino skirtingai – vieni didžiavosi, kiti sakė, kad gaivintų ją bet kokiu atveju. Ir tai, anot pašnekovės, labai normali reakcija, nes suvokti, kad bet kurią dieną galime netekti artimo žmogaus, yra be galo sunku.
„Artimiesiems, tiems, kurie mus myli ir saugo, priimti netekties faktą labai sunku. Jiems tokie sprendimai atrodo kraštutiniai ir, greičiausiai, nereikalingi. Bet tai yra mano pasirinkimas. Galiu rinktis laisva valia ir pasirinkau tai“, – tvirtai sako Ieva.
Jai nekelia nuostabos faktas, kad savo artimame žmonių rate yra vienintelė, pasirašiusi tokį nesutikimą. Toks sprendimas reikalauja laiko, apmąstymų, nes sprendimas paveikia ne vien sprendimą priėmusį asmens, bet ir aplinkinius. Ir mintis, kad vieną dieną mūsų nebebus, protu sunkiai suvokiama:
„Patys pabandykite įsivaizduoti, kad staiga jūsų nebėra – toks suvokimas neįmanomas. Be to, apima nežinomybė, kas bus po to. Vieni mato šviesą tunelio gale, kiti susitinka artimuosius, treti mato dar kažką kito.
Kas nemato mirties labai dažnai, ji yra bauginanti. Kai kurie bijo mirusiojo kūno, kiti – priešmirtinės agonijos, kuri niekada to nemačiusiam atrodo labai jautriai ir skausmingai. Bet tai tiesiog vyksta.“
Paklausta, kas, jos manymu, paskatintų daugiau žmonių pasirašyti nesutikimą būti gaivinamiems, pašnekovė svarsto – trūksta švietimo ir supratimo, susitaikymo su mintimi, kad bet kurią dieną kūną gali apnikti būklė, nesuderinama su gyvybe:
„Kas susidūrė su slaugomais ligoniais ir ilgai juos slaugė, dažniausiai pradeda suprasti, kad tai sudėtinga ir pačiam žmogui, ir jį slaugančiam artimajam. Galbūt žmonės nė nepagalvoja, kad vieną dieną tokia būklė gali ištikti ir juos. Mes linkę bėgti, gyventi, nesustoti ir nepagalvoti.“
Kas rašoma įstatymuose?
Lietuvos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo trečio skirsnio 10 straipsnio 1 punkto 2 dalyje nurodoma, kad leidžiama nepradėti gaivinimo, jei asmuo yra išreiškęs nesutikimą:
„2) jeigu pacientas yra pareiškęs rašytinį nesutikimą, kad pacientas būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo, dėl kurio nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų, buvusių iki kritinės būklės, požymiais ir tvarka. Rašytinio paciento nesutikimo, kad būtų gaivinamas, pareiškimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras“
To paties įstatymo 11 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad leidžiama nutraukti gaivinimą, jei išreikštas raštiškas nesutikimas:
„3) išaiškėjus, jog pacientas yra pareiškęs rašytinį nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo, dėl kurio nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų, buvusių iki kritinės būklės, požymiais ir tvarka“.