Ne kiekvienas ryžtųsi padėti ir iš gatvės traukti visiškai nuo gyvenimo atitrūkusius žmones, juos vėl socializuoti ir mokyti pradmenų. Tačiau Olga įsitikinusi – tai jos pašaukimas, o nepalūžti ir eiti į priekį jai padeda Dievas.
Sunkiai sirgo
Kad save atrastų, Olgai reikėjo daug kelio nueiti. Moters gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, aštuoniolikos išėjusi iš namų sunkiai kabinosi į gyvenimą, nuo nelaimingos meilės išsivystė baimė vyrams, o galiausiai susirgo depresija ir epilepsija.
„Paauglystėje buvau labai maištinga, maištavau prieš tėvus ir visus aplinkinius. Viską dariau atvirkščiai nei man buvo sakoma. Tik sulaukusi aštuoniolikos išėjau iš namų ir pradėjau gyventi su vaikinu“, – apie save pasakojo moteris.
Savarankiškas gyvenimas nepriminė taip svajotos pasakos, Olgos tuometinis vaikinas dažnai išgerinėdavo ir prieš merginą naudodavo psichologinį smurtą: „Jaučiausi sugniuždyta, be vietos, skubėjau gyventi, tačiau galiausiai susirgau depresija.“
Šešerius metus moteris gyveno depresijoje, o vėliau susirgo epilepsija: „Gėriau stiprius vaistus, gyvenau nelengvą laikotarpį, turėjau daug kompleksų, nepasitikėjau savimi, bijodavau kalbėti, kaip asmenybė buvau sugniuždyta.“
Būtent tada, kai ji buvo palaužta, į jos gyvenimą atėjo Marijus, išsivadavęs iš narkotikų liūno, švarus, blaiviai gyvenantis ir tikintis Dievu.
Olga prisimena, kad pažintis su Marijumi įvyko dar paauglystėje, kai šis vartojo narkotikus: „Jis mėgdavo pas mane ateiti ir prašydavo, kad su juo kalbėčiau, nes taip jam būdavo lengviau. Stengiausi jį palaikyti, prašiau, kad važiuotų į reabilitaciją, buvau jam draugė.“
Tuomet Olga dar nežinojo, kad Marijus bus jos būsimas vyras: „Išsikrausčiau į kitą miestą, Marijus pasiryžo gydytis, tada mūsų keliai ir išsiskyrė. Po šešerių metų netikėtai susitikome, jis mane sužavėjo savo vidine ramybe, su juo pabendravusi pati nurimdavau.“
Susitikusi su Marijumi Olga turėjo didžiulę baimę vyrams, nepasitikėjo jais, o ir pati nesijautė tvirtai: „Bijojau kažką pradėti, nekenčiau vyrų, visuomet pasirinkdavau neteisingus sprendimus, nenorėjau ir vėl to kartoti.
Tačiau su Marijumi viskas buvo kitaip, buvo ramu. Pirmą kartą gyvenime būdama su vyru jaučiausi reikalinga, vertinama, pagaliau galėjau jaustis moterimi.“
Atrado Dievą
Marijus jau buvo pradėjęs kurti bendruomenę ir padėti žmonėms, juos reabilitavo: „Pradžioje su juo važinėdavome į ką tik duris atvėrusios reabilitacijos centrą, rūpindavausi žmonėmis, traukdavome juos iš visokių landynių. Mokydavau juos iš naujo pažinti gyvenimą, kirpdavau, prausdavau, mokiau dantis valytis ir net kaip šakute naudotis.“
Tą laikotarpį greta jos buvęs Marijus jau buvo tikintis žmogus ir pasakojo Olgai, kad Dievas gali padėti išlaisvinti iš problemų: „Aš buvau skeptikė, niekuo netikėjau, nesupratau apie ką jis kalba.
Marijus pasiūlė pabandyti ir paprašyti Dievo išgydyti epilepsiją. Pamenu, paprašiau Dievo įrodyti, kad jis egzistuoja ir išgydyti mano ligą.“
Po kelių mėnesių nuvykusi į eilinę apžiūrą epileptologijos centre, moteris buvo priblokšta, medikai neberado jokių ligos židinių: „Viskas susitvarkė, buvau sveika, gydytojai nesuprato, kaip taip įvyko, tačiau aš supratau, kad man padėjo Dievas. Nuo tos dienos praėjo šešeri metai, aš negeriu jokių vaistų, man nebereikia antidepresantų.“
Galiausiai Olga ir Marijus susituokė, pragyvenę santuokoje metus bandė susilaukti vaikelio, tačiau gydytojai sakė, kad moteris neturi pakankamai moteriškų hormonų ir negalės turėti vaikų: „Buvo labai skaudu, atrodė neteisinga, nes dariau tiek daug gero, padėjau žmonėms, o pati negalėjau patirti didžiausio džiaugsmo.
Pykau ant viso pasaulio, tačiau Marijus neleido man nuleisti rankų ir patarė dar daugiau melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Po dviejų mėnesių aš pastojau, gydytojai vėl gūžčiojo pečiais ir buvo nustebę, nesuprato, kaip taip atsitiko, viskas išsisprendė.“
Tai visiškai įtikino Olgą tikėti Dievu, ji pasišventė Jėzui Kristui ir pažadėjo sau, kad padės ir darys gerą likimo nuskriaustiems žmonėms.
Sunki pradžia
„Kai susituokėme su vyru, nieko neturėjome, viena šeima išvažiavo į Norvegiją ir paliko mums namą. Jie norėjo, kad tas namas darytų gerą kitiems žmonėms, todėl įsteigėme jame reabilitacijos centrą ir patys ten apsigyvenome“, – apie sunkaus kelio pradžią pasakojo moteris.
Kad išmaitintų žmones, Olga pradėjo dirbti kepykloje, kepė sausainius, tortus, sunkiai lenkė nugarą: „Tada dar niekas mums nepadėjo ir nerėmė, dirbau tam, kad išlaikyčiau su mumis gyvenančius žmones.
Mano vyras nuolatos su tais žmonėmis dirbo, juos konsultavo, padėdavo tą sunkią akimirką. Buvo nelengvas laikotarpis, tai buvo mano kaina Dievui.“
Atsidavusi žmonėms Olga neretai ir nudegdavo: „Ko tik nebūdavo, tie, kuriems padėdavome, mus apvogdavo, išnešdavo mūsų daiktus, drabužius, patalynę. Pastatydavai žmogų ant kojų, padėdavai jam, o jis nusispjaudavo į visas pastangas ir dar apvogdavo, apšmeiždavo.“
„Pamenu, tiek verkdavau, man buvo taip sudėtinga ir sunku. Vieną kartą palūžau, nusprendžiau viską mesti, tačiau Marijus mane sustabdė. Jis padėjo suprasti, kad jei dėl vieno žmogaus aš uždarysiu duris, negalėsiu padėti tūkstančiams“, – pripažino Olga.
Reikėjo labai daug išmokti ir pačiai, kaip bendrauti, kaip laikyti atstumą: „O kiek būdavo atvejų, kai padedi žmogui išbristi iš narkotikų liūno, tačiau jie palūžta, pabėga, pradeda vėl vartoti, o galiausiai numiršta.
Tada artimieji skambina mums ir kaltina, kad per mus jų dukra ar sūnus mirė. Laikui bėgant išmokome suprasti, kad tai yra žmonių skausmas ir jie savo širdgėlą išlieja mums.“
Tačiau moteris prisimena ir gražias akimirkas: „Nuostabus jausmas, kai vėl pradėję gyventi žmonės sukuria šeimas, atkuria santykius su artimaisiais, gimdo vaikus. Tai užgožia visą negatyvą ir motyvuoja eiti į priekį.“
Moteris prisimena, kai pradžioje niekas jos ir vyro nesuprato: „Mano mama sakydavo, kad aš išprotėjau, kad turiu mylėti ir save, tačiau mes turėjome savo viziją ir žinojome, dėl ko tai darome. Buvo nelengva, bet nepasidavėme žmonių įtakai.“
Šiandien Olga ir Marijus atidarė 3 reabilitacijos centrus narkomanams ir alkoholikams, gailestingumo namus, kuriuose glaudžia benamius ir padedame jiems atsistoti ant kojų: „Dabar aplinkiniai mus gerbia, o mano mama pripažino, kad turi labai daug ko iš mūsų pasimokyti.
Šiuo metu kuriame moterų krizių centrą, esame pastoriai „New Generation“ bažnyčioje. Pradedu moterų tarnavimą, turime pačią geriausią, perspektyviausią komandą! Esame atviri naujiems iššūkiams ir tikime, kad viskas bus gerai!“
Olgos tikslas gyvenime – po savęs palikti kažką neįkainojamą, ko būtų negalima nusipirkti už jokius pinigus. Visą tai, ką pasiekė su vyru, jai neša didžiausią džiaugsmą. Nauji gyvenimai, sukurtos šeimos – tai moteriai yra neįkainojama.
