Nors niekada nesinori tikėti, jog ateis laikas atsisveikinti su savo augintiniu, yra požymių, kad jo gyvenimo dienos yra suskaičiuotos.
Augintinių gedėjimo konsultantė Kirsty Godsell per pastarąjį dešimtmetį padėjo šimtams šeimininkų išgyventi sielvartą ir mano, kad augintinio netektis gali būti tokia pat skausminga, kaip ir žmogaus. Tačiau galima kai ką padaryti, kad netektis būtų lengviau pakeliama.
Siekia padėti gedintiems augintinių
K. Godsell kartu su keturiais veterinarijos ekspertais įkūrė Augintinių netekties asociaciją (APBC) bei sudarė specialistų konsultantų katalogą, siekdami padėti gedintiems augintinių savininkams visoje šalyje.
Tai pirmoji tokio pobūdžio asociacija Jungtinėje Karalystėje, pasiryžusi išsklaidyti visuomenėje gajų augintinio netekties gedėjimo tabu, rašo mirror.co.uk.
Konsultantė mano, kad dėl augintinio netekties nepriimta viešai sielvartauti, deja, kai kuriems šeimininkams prireikia net specialistų pagalbos.
„Nemanau, kad visuomenė apskritai rimtai žiūri į sielvartą netekus augintinių, – sakė ji laikraščiui „The Mirror“. – Tai neabejotinai vis dar tabu. Jei žmonės dar nėra patyrę augintinio netekties, jie nesupranta ir neturi emocinių išteklių, kad galėtų su tuo susitaikyti.“
Šie ženklai išduoda, kad jūsų augintinis yra arti mirties: štai, kas jums padės
Šeimininkams, kurie nujaučia, kad jų augintinio gyvenimas artėja į pabaigą, K. Godsell rekomenduoja vertinti kasdienę savo augintinio veiklą balais nuo 1 iki 10.
Taigi, jei jis labai mėgo maistą, o dabar praranda apetitą? Jei augintinis nebesimėgauja maistu, vadinasi, įvertiname tai mažesniu balu.
„Įvertinkite augintinio įprastines kasdienes veiklas, pvz. norą eiti pasivaikščioti, žaisti, lankytis pas artimus šeimos narius ir pan., – sakė ji. – Per keletą savaičių ar mėnesių pastebėsite, kaip šie balai mažėja. Kartais žmonėms reikia apčiuopiamų įrodymų, kad jų augintinių būklė blogėja, prieš konsultuojantis su veterinarijos gydytoju apie jų gyvenimo kokybę.“
Pasak K. Godsell, jei pažįstate savo augintinį ir jis yra jūsų šeimos dalis, tikrai pastebėsite, kad jis nebesidžiaugia gyvenimu ir kasdienės užduotys jam tampa per sunkios. Galbūt jiems skauda arba jie daugiau miega. Ji siūlo pasikalbėti su specialistu, kuris jums tikrai niekada nemeluos.
Svarbu išsaugoti atminimą
Mirus augintiniui jums gali būti svarbu išsaugoti jo atminimą.
„Patarčiau įsirėminti augintinio nuotrauką ar pasodinti medį jo atminimui, – rekomendavo ji. – Rožės turi įvairiausių pavadinimų ir tikriausiai rasite tokį patį ar panašų į savo augintinio vardą. Daugelis mano klientų mėgsta savo šuns dubenėlį paversti sukulentų vazonu.“
Ji įspėja augintinių savininkus nepamiršti ir jaunesnių šeimos narių, kurie lygiai taip pat sielvartauja dėl jo netekties. „Žmonės dažnai mano, kad paaugliai žino, kaip susidoroti su sielvartu, – sakė ji. – Vaikams nuo penkerių iki dešimties metų amžiaus bei paaugliams sunku susidoroti su numylėtinio netektimi, tad raginu augintinių savininkus į konsultacijas įtraukti visą šeimą, nes paaugliai gali labai gerai slėpti savo sielvartą.“
APBC siūlo susitikimus su konsultantais akis į akį, vaizdo ar telefono skambučiais arba tiesiog pasivaikštant kartu – pavyzdžiui, Kirsty su savo klientais dažnai vaikšto gamtoje.
„Kai kurie žmonės geriau susidoroja su sielvartu, o kitiems reikia šiek tiek patarimų, ypač jei jų augintiniai buvo neatsiejama jų gyvenimo dalis, pavyzdžiui, buvo gyvūnai pagalbininkai, arba jie patyrė traumuojančią augintinio netektį“, – pridūrė K. Godsell.
