Po II pasaulinio karo Libijos žemes pasidalijo Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. 1951 m. gruodžio 24 d. šalis paskelbė nepriklausomybę. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas. Į valdžią atėjo Muamaras al Gaddafi s. Jo vardo turistams nepatariama ištarti garsiai. Saulius Antanaitis kelionei ruošėsi itin atsakingai. Libijos vizomis, kas be ko, buvo pasirūpinta iš anksto, bet keliautojams pasienyje vis dėlto teko laukti ir pasinervinti. Svarbu, kad pasas būtų „švarus“ – čia negali būti Izraelio vizos. „Jei turi šią žymą, įvažiuoti į šalį nėra jokio šanso“, – patikina S.Antanaitis. Negana to, lagamine negali būti jokio daiktelio ar kremuko, pagaminto Izraelyje ir, žinoma, nė kąsnelio kiaulienos dešros ar lietuvių taip mėgstamų lašinukų... Dieta ir abstinencija. Libija – šalis, kurioje negalima vartoti alkoholio!
Svarbūs skaičiai
Taigi po Libiją keliausi blaivus. Ir jokio alkoholio net geriausiame viešbutyje nenusipirksi. „Ką ten pamatėme? Tai, ką protu sunku šiandien suvokti, – pasakoja keliautojas. – Šūkius ir transparantus vietoj mūsų akiai įprastų reklamų gatvėse... Visuose plakatuose užrašytas skaičius 39. Ką jis reiškia? Tai, kad Libijos prezidentas Moammaras al Gaddafi s Libiją sėkmingai valdo jau 39 metus. Kitais metais šis skaičius jau bus 40 ir t.t.“
Žalia, žalia, žalia...
Stebėtina, tačiau grįžusiųjų iš Afrikos įspūdis buvo kitoks nei tikėjausi išgirsti. „Man Libija asocijuojasi su žalia spalva: valstybės vėliava – žalia, šalies sostinės Tripolio pagrindinė aikštė – Žalioji aikštė, transparantų spalva – žalia, pagrindinė M. al Gaddafi o knyga „Kaip reikia dorai gyventi“ yra žaliais viršeliais...“ – „žalumynus“ vardija S. Antanaitis. Juk lietuvių pasai taip pat žali... „Jei būčiau turėjęs senąjį, žaliais viršeliais, o ne naują – tamsiai raudoną, Libijoje būtų buvę mažiau problemų“, – daro išvadą keliautojas. Grįžtame prie žaliosios Afrikos. Klausausi pasakojimo, kiek Tripolyje prisodinta medžių, gėlių, kaip libiai rūpinasi augalais, laisto. Tačiau Libija – juk dykuma?.. „Taip, bet M. al Gaddafi o pagrindinis tikslas yra Afriką – Libiją paversti žaliąja oaze, – tikina S. Antanaitis. – Afrikos žemyną esi įpratęs matyti smėlėtą, o Libija tikrai yra žalia.“
Vogė traukiniais
Per okupaciją italai pasiglemžė nemažai Libijos turtų. Pajūryje iki šiol driekiasi surūdiję geležinkelio bėgiai. Kam? „Prieš kelerius metus skaičiau, kad Italijoje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje laikraščiuose buvo spausdinami skelbimai: parduodami originalūs namai iš Leptis Magna, – pasakoja S. Antanaitis. – Italai nutiesė tuos geležinkelio bėgius ir kiek spėjo, tiek architektūros vertybių plukdė į Italiją – galėjai nusipirkti originalų romėno namą iš Leptis Magna. Pasak libių, iš šalies buvo išgabenta per 100 namų. Tam ir buvo reikalingi bėgiai palei jūrą... O kas likę – įspūdinga ir autentiška. Tačiau, manau, reikia dar 100 metų, norint Leptis Magna atkasti ir restauruoti, nes nežinia, kokių klodų dar slypi po smėliu... Tai didžiausia „akmenų“ saugykla. Nors teigiama, kad Kartagina svarbesnė, Leptis Magna – didžiausias istorijos muziejus po atviru dangumi.“
Moterų dalia
Šiais laikais Libijoje gausu kokybiškų ir originalių itališkų prekių. Jos kainuoja 30–40 proc. mažiau nei Italijoje, nes M. al Gaddafi s apmoka dalį prekių kainos. Kokių yra prekių? „Libijoje apsipirkti džiugu tik vyrams, nes moterims nieko nereikia, – juokiasi verslininkas. – Pačios prašmatniausios parduotuvės, kurios yra Romoje, Milane, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose, yra ir Libijoje, tik kainos perpus mažesnės. O moteriškų drabužių pasiūla kur kas skurdesnė nei vyrų. Moterys niekur neina ir nieko neperka. Jos net neturi tokio daikto kaip pasas ir įrašomos į vyro pasą...“
Didysis Jis
Tunise gyvenanti ir puikiai išmananti arabiškų šalių kultūrą lietuvė gidė Eglė įspėjo neminėti Moammaro al Gaddafi o vardo ir pavardės. „Geriau sakykite „jis“ arba „vadas“, – patarė. „Kai kirtome sieną, mus pasitiko vietos „turizmo“ fi rmos atstovai, o iš tiesų tai buvo saugumiečiai, kurie kelionės metu nesitraukė nė per žingsnį“, – pasakoja S.Antanaitis.
Priminė sovietmetį
Libijoje nėra ir tarptautinio tinklo viešbučių – visi priklauso vietos profsąjungoms. Juose užsieniečių tik vienas kitas. Tačiau viešbučiuose poilsiauja libiai – M. al Gaddafi o nurodymu profsąjungos apmoka viešbučius, kad čia iš kitų šalies regionų, tarkime, iš kalnų atvykę gyventojai galėtų ilsėtis su šeimomis nemokamai. „Kaip sovietų laikais mes važiuodavome į sanatorijas ar poilsio namus, – šypteli pašnekovas. – Jei esi užsienietis, moki daug, tačiau visas pelnas atitenka ne viešbučiui, o profsąjungoms – valstybei.“ S.Antanaitis prisipažįsta smalsavęs, kiek uždirba vietos gyventojai, tačiau sužinoti nepavyko: „Mūsų gidas pasakė, kad jo naujas automobilis (regis, mersedesas) kainavo apie 12 tūkst. eurų ir jis turėjęs taupyti net pusę metų...“ 12 litrų benzino Libijoje įsigysi už 1eurą, o ekspreso kava net prabangiausiame restorane nekainuoja nė lito.
Vaisingumas garantuotas
Prie turgaus įkurtas atskiras paviljonas, kur parduodami įvairūs gyviai specialiai burtams, apeigoms, vaistams. Pavyzdžiui, ežys saulėje džiovinamas 41 dieną, sumalamas ir kiekvienas save gerbiantis libis prieš miegą išgeria šių miltelių. Tai jų viagra, cialis ir afrodiziakas kartu sudėjus... Plastiko buteliuose parduodamos kobros. Jos turi mirti iš bado natūralia mirtimi, tada užpilamos tyru Libijos vandeniu iš kalnų, palaikomos 21 d. Tą užpilą geria moterys, kurios negali susilaukti vaikų. Anot vietinių, 100 proc. garantija, kad taip pasigydžiusi moteris susilauks palikuonio.
Vaikai ant kaklo
Beje, palikuoniai Libijoje „registruojami“ taip pat neįprastai. „Moterys ant kaklo nešioja originalius papuošalus – vedybų sutartį, kuri įkišama į specialų cilindro formos futliarą, – intriguoja pašnekovas. – Jei moteris neturi vaikų, ji vaikšto tik su tuo cilindru. Jei susilaukė vaikelio, prie cilindro prikabinamas dzindziliukas – vienas vaikelis, jei gimsta antras – du dzindziliukai ir t.t. Kai sužinojau, ką tai reiškia, nejučiom pradėjau skaičiuoti, kiek kuri turi vaikų. Beje, kai kurie dzindziliukai būna trumpesni, vadinasi, vaikelis mirė... Tačiau tuos pakabučius viešai demonstruoja tik labai jau civilizuotos moterys, nes visos vaikšto apsigobusios.“
Naktį su tamsiais akiniais
Anot keliautojo, įdomiausi renginiai Libijoje vyksta naktį miesto Žaliojoje aikštėje. „Stebėjomės, kaip jie linksminasi be alkoholio ir vyrai vyrams dovanoja gėlių, – pasakoja keliautojas. – Vyrai su vyrais vaikšto apsikabinę – tai normalu, nes jie yra geri bičiuliai. Tripolis šventiškai apšviestas būna kas naktį – kaip pas mus per Kalėdas. Ten gyvena laimingi žmonės – šypsosi, sveikinasi, kalbina. Tačiau net Libijoje jaučiama krizė – nors aikštė apšviesta tiek, kad net naktį reikia saulės akinių, šiemet kas trečia elektros lemputė nedega... (Juokiasi.) Vietiniai sako: „Ar jūs nežinote, kad pasaulyje krinta naftos kainos?“ Jie taupo.“
