Psichologė nurodo, kad obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS) yra nerimo spektro sutrikimas. Jį patiriantys žmonės jaučia padidėjusį nerimą, tačiau tuo pat metu juos aplanko įkyrios mintys, gali būti įkyrūs vaizdiniai, impulsai ir abejonės.
Dažniausiai šis sutrikimas apima įkyrias mintis, obsesijas ir pasikartojančius veiksmus, kompulsijas. Išskiriamos pagrindinės keturios obsesijų grupės: atsakomybė už žalą ir klaidas („aš sukelsiu gaisrą namuose; o kas jeigu aš numečiau tabletę, o vaikas ją suvalgė“); užsikrėtimas mikrobais, virusais, apsinuodijimas („aš užsikrėsiu mikrobais nuo durų rankenos; o jeigu aš paspaudžiau ranką žmogui, kuris nenusiplovė rankų po tualeto“); tvarka ir simetrija (daiktai ant mano stalo turi būti sudėlioti tiksliai pagal tam tikrą tvarką“); įkyrios mintys, kurios susijusios su smurtu, seksu, religija („aš sužalosiu arba nužudysiu man brangų žmogų; aš prarasiu kontrolę ir padarysiu ką nors baisaus“).
Kompulsijos skirstomos į tikrinimo (pvz., langų, kranų, durų tikrinimas po kelis kartus ir tam tikra tvarka); neužsikrėtimo (pvz., plauti rankas pagal tam tikrą ritualą; praustis po dušu kiekvieną kartą, kai nueini į tualetą); įprastinių veiksmų kartojimo (pvz., kelis kartus įjungti ir išjungti šviesą; kelis kartus užrakinti ir atrakinti namus); simetrijos, skaičių (pvz., išdėlioti drabužius tam tikra tvarka; pirkti tam tikrą skaičių vaisių ar daržovių).
Tačiau gali būti tik įkyrios mintys be kompulsijų arba atvirkščiai.
„Žmogui ateina į galvą vienokia ar kitokia mintis. Pavyzdžiui, mano rankos yra purvinos, todėl aš užsikrėsiu kokia nors nepagydoma liga arba aš galiu sužeisti ir padaryti žalą kitam žmogui. Ta mintis yra tokia stipri, kad žmogus tą mintį priima kaip tiesą. Tokių įkyrių minčių gali būti labai įvairių.
Yra padaryti tyrimai, kad žmonių, išgyvenančių OKS ir neturinčių šių simptomų, minčių turinys nesiskiria. Tai reiškia, kad tiek man, tiek jums ar kitiems žmonėms gali ateiti į galvą lygiai tokia pati mintis. Tik mums ji atėjo ir praėjo, nesukėlė per daug jausmų. O žmonėms, išgyvenantiems OKS, ši mintis sukels stiprų nerimo jausmą. Atlikus kompulsiją, nerimas kuriam laikui nukrenta.“, – aiškina psichoterapeutė.
Kaip pasiduodama obsesijoms?
Karolis sutiko pasakoti savo OKS patirtį. Jo OKS pasižymi tikrinimais – jis tikrina objektus po kelias valandas per parą: viryklę, kranus, duris, langus, piniginę ir raktus:
„Mano obsesijos yra mintys kaip, pavyzdžiui: ar tikrai išjungiau viryklę? Ar užsukau kraną? Ar tikrai užrakinau duris? Ar tikrai uždariau langą? Šiandien naudojausi banko kortele – ar tikrai ta kortelė piniginėje? Įvariau automobilį į garažą – ar tikrai uždariau garažo vartus ir taip galėčiau vardinti iki begalybės...
Tos mintys ypač sustiprėja, kai reikia eiti miegoti. Tada man prasideda tos siaubingą nerimą keliančios obsesijos – ar užrakinau, ar išjungiau, ar uždariau. Tada baimės ir nerimo vedamas aš einu ir atlikinėju kompulsijas – tikrinu ar išjungiau viryklę, ar užsukau vandens čiaupą, ar užrakinau lauko duris, ar banko kortelės piniginėje...“.
Pasak jo, tai nėra tiesiog paprastas nuėjimas patikrinti ar viskas tikrai padaryta.
„Tikrinimas neduoda nusiraminimo. Aš patikrinęs viryklę ir jau parėjęs į miegamąjį vėl turiu tą pačią obsesiją – BET AR AŠ TIKRAI GERAI PATIKRINAU AR IŠJUNGIAU VIRYKLĘ? Ir vėl tas pats – einu į virtuvę ir tikrinu, akimis žiūriu į viryklės jungtukus, kol pajusiu, jog tikrai viryklė išjungta. Tie tikrinimai nevyksta po viena karta.
Aš eidamas kažką tikrinti, turiu tikrinti po lyginį skaičių, nes jei patikrinsiu nelyginį kartą, reikės eiti ir tikrinti vėl. Pavyzdžiui, jei tikrinu ar čiaupas už suktas, turiu tai tikrinti 4, 6, 8, 10 ar 12 kartų, kai vienas kartas reiškia krano atsukimą ir užsukimą.
Ir nors jau grįžus į miegamąjį po daugybės kartų tikrinimų suprasdamas, kad jau tikrai tikrinau viryklė, aš vis tiek nepajėgiu atsispirti minčiai „ar tikrai išjungei viryklę?“, – pasakoja Karolis.
Pasak vaikino, kiekvienas pasidavimas obsesijai tik dar labiau gramzdina į OKS ir vis daugiau kartų reikia pakartoti tą veiksmą, kuris nerimą bent šiek tiek nuslopintų.
„Šis sutrikimas yra pragaras žemėje. Obsesinis sutrikimas tave supainioja visiškai. Jis tave įtikina, kad melas yra tiesa, o tiesa yra melas. Pradedi savimi nebepasitikėti, visiškai nebeatsakai už savo veiksmus, pradedi abejoti savo gabumais ir pajėgumais...“, – savo patirtimi dalijasi Karolis.
Gali būti išgydoma
Pasak psichoterapeutės D. Gaidukevičienės, OKS yra išgydoma, jeigu kreipiamasi pas specialistus ir skiriamos pastangos.
„Žmonėms atrodo, kad tai yra visam gyvenimui ir teks dėl to kankintis, tačiau tai yra lygiai taip pat išgydoma, kaip ir plaučių uždegimas ar angina“, – tvirtina D. Gaidukevičienė.
OKS patiriantis žmogus galvoje atsirandančią įkyrią mintį priima kaip tiesą:
„Žmogus tarsi jaučia atsakomybę kažką padaryti, kaip minėtas pavyzdys, jeigu jam atrodo, kad jis dėl purvinų rankų užsikrės nepagydoma liga, jis nubėgs jų nusiplauti ir tai padarius nerimas sumažės. Atrodo jau viskas tvarkoje, bet viskas ties tuo nesibaigia.
Iš pradžių gal ir užteks nusiplauti rankas vieną kartą, bet paskui reikės ir trijų, keturių ar net keliolika kartų. Kartais tie ritualai, kurie sumažina nerimą, užtrunka tiek, kad prireikia ir 30 minučių, ir daugiau, todėl vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo diagnozuojamas OKS tai yra laikas, kurį žmogus praleidžia sukdamasis obsesijų ir kompulsijų rate. Jeigu tam žmogus skiria daugiau nei valandą – tai tikėtina, kad obsesinis kompulsinis sutrikimas yra pasiekęs klinikinį lygį“, – sako psichologė.
Psichoterapeutė nurodo, kad su OKS negimstama, tačiau kažkokie šio sutrikimo požymiai gali pasireikšti ir vaikystėje. Pavyzdžiui, vaikas dažniau plauna rankas nei to reikia ar tikrina langus, duris. D. Gaidukevičienė sako, kad jos praktikoje buvo ir žmonių, kurių tėvai turėjo OKS, todėl ir jie patys tarsi išmoko atkartoti kompulsijas iš tėvų.
Svarbu jaustis saugiai
„Nuo to, kaip greitai gali išsirutulioti OKS priklauso nuo žmogaus gyvenimo aplinkybių ir nuo santykių, kuriuose jis gyvena. Praktikoje labai dažnai susiduriu su tuo, kad pradėjus dirbti su žmogumi mes pamažu tvarkomės – OKS mažėja ir rimsta, bet įvyksta kažkoks įvykis.
Pavyzdžiui, viena studentė per karantiną grįžo į Lietuvą, jos OKS mažėjo, o baigus karantinavimuisi grįžo jos mama ir jos susipyko. Jų konfliktas buvo labai aršus ir gilus. Ką aš matau? Atėjus merginai pastebėjau, kad mūsų pasiekto rezultato nebeliko – OKS grįžo į pradinę padėtį.
Aš dirbu ir su žmonėmis, kurie gyvena su tais, kurie turi OKS, kad jie žinotų, kaip neskatinti šio sutrikimo, o leisti žmogui sveikti. Pirmas dalykas, ką gali padaryti aplinkiniai – suteikti maksimaliai emociškai saugią aplinką namuose. Pavyzdžiui, mums juk būtų sunku pasveikti nuo plaučių uždegimo, jeigu gyventume namuose, kuriuose atviri langai, kai lauke 10 laipsnių šalčio“, – pavyzdį pateikia psichologė.
Todėl psichoterapeutė nurodo, kad nuo OKS neįmanoma pasveikti, jeigu gyvenate toksiškoje aplinkoje, kurioje vyksta nuolatiniai stiprūs konfliktai.
„Jeigu pažiūrėsime, kas slypi po OKS, rasime neatlieptą saugaus prisirišimo poreikį. Žmogus psichologiškai, emociškai jaučiasi nesaugiai. Pavyzdžiui, žmogus bijo, kad šalia gyvena nepastovios nuotaikos žmogus – tai jis linksmas, tai jis mėto daiktus, jis gali mane įžeisti, mane pažeminti. Todėl labai svarbu, kad aplinkiniai žmonės – mama, tėtis, žmona, vyras – suteiktų saugumo jausmą.
Vieniems žmonėms būna taip, kad pasirodo OKS požymiai, tačiau žmogus pakeičia elgesį, pradeda jaustis saugesnis ir OKS išnyksta, praeina. Tačiau vėliau vėl atsiradus kažkokiam trigeriui gyvenime, vėl pasirodo OKS. Kaip ir su sloga – mums nukrenta imunitetas, susergame sloga, išsigydome“, – sako ji.
Kreipiasi vis dažniau
D. Gaidukevičienė nuolat sulaukia klausimų iš žmonių, turinčių OKS: „Ar aš pasveiksiu?“. Atsakymas – taip. Bet yra keletas „bet“ – niekas negali garantuoti, kad gyvenime nutikus sukrėtimui OKS neatsinaujins.
„Tačiau žmogus jau žinos, kaip su tuo tvarkytis“, – šypteli psichologė.
Tad iš dalies galima sakyti, kad OKS kartais yra tarsi organizmo apsauginė reakcija ir bandymas tvarkytis su nerimu.
Pasak psichoterapeutės, šiandien viena iš efektyviausių gydymo priemonių yra kognityvinė ir elgesio psichoterapija. Pagrindiniai metodai, dirbant pagal kognityvinę ir elgesio psichoterapiją: psichoedukacija; metakognicijų kvestionavimas (t.y. nuomonės apie savo mintis ir elgesį kvestionavimas); ekspozicija su atsako prevencija, kuri gali būti reali arba atliekama vaizduotėje; trauminių situacijų perdirbimas vaikystėje ir kiti. Kartais reikalingas medikamentinis gydymas, tai sprendžia gydytojas - psichiatras.
Iš visos žmonijos populiacijos 0,71% turi šį sutrikimą, kiek iš jų kreipiasi pagalbos nežinia.
„Pas mane atėję žmonės kartais ateina ir patys pasako, kad jiems OKS, o kartais tai sužino tik atsidūrę mano kabinete. Tačiau, jeigu anksčiau kreiptis į psichologą ar psichiatrą buvo labai didelė stigma, dabar to nebėra. Daugybė jaunų žmonių kreipiasi pagalbos ir neturėdami jokių sutrikimų ar ligų, o tiesiog bandydami suvokti savo jausmus ar veiksmus“, – džiaugiasi psichologė.
Kai gąsdina savo paties mintys
Naujienų portalui tv3.lt keletas žmonių sutiko papasakoti, ką reiškia gyventi su OKS, ir kaip šis sutrikimas pasireiškia jų gyvenime.
Audriaus iš Kauno OKS pasireiškia visiškai kitaip nei prieš tai pasakojo Karolis. Jį nuolat kamuoja mintys, kad ką nors sužalos.
„Aš, tiesą sakant, pirmąkart apsilankiau pas gydytoją dėl bipolinio sutrikimo, tačiau laikui bėgant man buvo nustatytas ir OKS. Tačiau simptomai mane kamavo jau nuo pat mažens!
Man OKS pasireiškia kitaip negu kitiems žmonėms, dažniausiai mes esame įpratę manyti jog OKS tai pastovus rankų plovimas, švara ir panašiai, tačiau man pasireiškia tuo, kad turiu įvairių baimių ir iš niekur nieko atsirandančių idėjų, kurios dažniausiai susijusios su kažkieno sužalojimu.
Dažnai apie tai nešneku su kitais žmonėmis, nes retas, kuris supranta ir negalvoja, kad tu psichas ar panašiai“, – apmaudžiai sako Audrius ir priduria, kad jo obsesijas dažnai iššaukia aštrūs objektai, peiliai ašmenys, bet mintis gali išprovokuoti ir paprasčiausia adata ar kopėčios.
„Dažniausiai, kas nutinka, dėl šių „provokatorių“ – šauna mintis į galvą, kad aš tą adatą įsismeigiu į ranką ar į kitą žmogų. Kad netyčia kažką papjausiu... Tai nėra lengva, ypač, kai vyksta nuolat. Kai buvau maždaug 13 metų ar panašaus amžiaus žiūrėdavau labai daug dokumentikų apie žudikus, nes labai bijodavau tapti tokiu pats, ieškodavau, kas priverčia žmogų žudyti, nes iš tiesų labai labai bijojau pačio savęs. Tačiau, laimei, tam buvo paaiškinimas ir su terapiniu gydymu, šios mintys kamuoja šiek tiek rečiau“, – sako jis.
Vyras prisimena, kad pirmą kartą tokios mintys jį užklupo, kai jam buvo vos penkeri. Tada jo tėtis remontavo vonią, o berniukui iš galvos nėjo mintis, kad tuoj truks vamzdžiai ir jo tėtis nuskęs vonioje. Todėl Audrius tiesiog sėdėjo prie durų ir klausėsi, kol galiausiai tėtis baigė taisyti vonią.
„Taip pat atsimenu, kad labai ilgai vaikystėje niekada neatsisveikindavau su artimais žmonėmis, nes bijodavau, kad jeigu pasakysiu jiems „ate“ arba dar kitaip atsisveikinsiu, jų niekada nebepamatysiu, nes jie mirs. Tokios mintys kamuoja jau nuo pat vaikystės“, – pasakoja vyras.
Namuose suskaičiuoja ir visas rozetes
Savo patirtimi, ką reiškia turėti obsesinį kompulsinį sutrikimą, naujienų portalui tv3.lt pasakoja ir Vytautas:
„Koks jausmas rakinti duris 10 kartų iš eilės, patikrinti jas 5 kartus ir dar atsitraukiant patraukti už rankenos 3 kartus? 10 kartų patikrinti, 7 kartus perlipti slenkstį, suskaičiuoti 3 daiktus prieš išeinant iš kambario, patraukti daiktus nuo rozetės, suskaičiuoti visas rozetes, įsitikinti, kad viskas iš jų ištraukta.
Tada vėl visas perskaičiuoti, ir vėl per naują, nes reikia skaičiuoti 3 kartus, nes dukart suskaičiuoti yra negeras skaičius. O lyginis skaičius yra naudojamas kapuose, tai reiškia, kad man pasąmonė sako, kad nutiks kažkas negero, kažkas numirs, jei padarysi ne taip, kaip reikia.
Ir darai taip kaip liepia mano liga, nes kitaip negali, nes kitaip bus kažkas blogai. Nors tas niekada neįvyksta, o jei įvyksta tai vien dėl to, kad tam atėjo laikas...“.
Vytautas sako, kad su šiuo sutrikimu gyvena jau antrą dešimtmetį ir kiekvieną dieną kartojo procesą, kurį apibūdino viršuje. Vyras sako, kad nors išeidamas iš buto ir atsimena, kad iš rozetės ištraukė elektrinio virdulio kištuką ar telefono pakrovėją, tačiau vos išėjus iš namų mintyse pradeda rastis nerimas ir ima galvoti ar tikrai padarė vieną ar kitą veiksmą:
„Išeidamas iš buto aš atsimenu, kaip užrakinau duris, nes tai įvyko prieš 10 sekundžių, aš pradedu leistis žemyn ir jaučiu žiaurią įtampą. Aš galiu užsimerkti ir matyti vaizdą, kurį ką tik mačiau atmerktomis akimis. Galiu lažintis su velniu iš sielos, prisiekti Dievui, kad viską padariau tinkamai, man gali įremti šautuvą į galvą...
Tačiau nusileidęs aukštu žemyn aš vėl grįžtu į namus ir einu vėl viską pertikrinti. Yra ir buvę atveju, kai grįžtu namo specialiai patikrinti ar viskas išjungta, o tada važiuoju atgal į darbą iš namų – po 2 kartus per dieną“.
Tai Vytautui kasdien kelia begalinę įtampą ir psichologinį skausmą, be to, labai vargina. Nors tokiam jo elgesiui neretai prieštarauja sveikas protas, tačiau OKS vis tiek laimi. Kartais vyrais kartodamas ir kartodamas tas pačias obsesijas pradeda svarstyti, kada gi sulūš durų rankena arba šviesos jungtukai.
„Šviesos jungtukai mano vieni iš mėgstamiausių, jūs išgirstumėte kaip aš juos junginėju... Kartais mikrobangų krosnelėje spragėsiai taip greitai nespragsi kaip šviesu jungtukas nuo mano junginėjimo.
Jums reikėtų pamatyti kaip jį baksnoju su pirštais, nes jis turi užgęsti tam tikru ir tik man atitinkamu garsu. Tik tada išeinu iš patalpos. Junginėjimo vidurkis yra 7 kartai, sunkesniais atvejais iki 27 kartų“, – pasakoja Vytautas.
Pavydi draugams
Vyras sako, kad jeigu pasiseka, 3 valandas per dieną jo nekankina OKS, tačiau kitomis dienomis, šis sutrikimas nepaleidžia nei minutei.
„Kartais nusilpstu nuo šių sunkių pratimų, ne fiziškai, bet mano smegenys tiesiog išvargsta – jos nori išsiveržti lauk, išsijungti, nusižudyti. Kartais apima toks bejėgiškas pyktis, kad norisi trenkti ranka į sieną, bet taip, kad ranka sulūžtų. Pasąmonė sako, kad taip bus geriau, tačiau faktas yra toks, kad niekas nepasikeistų, o aš būčiau su sulaužyta ranka.
Aš dažnai slapčia pavydžiu savo draugams, kai matau kaip jie elgiasi, kai jie kalbėdami apie paprastus dalykus juos užmiršta. Kai jie plaudami rankas palieka iki galo neužsuktą kraną, kai jie išeina pro duris iš pirmo karto, nieko netikrindami.
Man taip neišeina. Paskui mane visada velkasi begalinė mintis, tikrinimo mintis, kad kažkas nepadaryta. Jaučiu didelę įtampą smegenyse, kūne, dešinėje ausyje, jaučiu kairį arba dešinį smegenų pusrutulį. Jaučiu įtampą, stresą, pykstu, rėkiu. Jaučiuosi blogai, būna visokių variantų. Būna ir geresnių dienų, sklandesnių, kai įkyrumu būna mažai, tada kartais manau, kad suprantu kaip gyvena sveiki žmonės“, – sako Vytautas.
Įkyrios mintys tempė žemyn
Vytautas pasakoja, kad viename gyvenimo etape jautėsi toks išsekęs, kad norėdavosi daužyti galvą į sieną, kad tas vidinis skausmas išnyktų.
„Nuėjau pas psichoterapeutą, diagnozavo man lengvą depresiją ir įkyrumus, aš šitą ligą vadinu įkyrumais. Pradėjau gerti antidepresantus, pradėjo gėrėti. Alkoholio nebuvo galima vartoti ir jokiais būdais jokiu narkotiku.
Tačiau mane užvaldė euforijos jausmas, kad vaistai gerai veikia, todėl savaitgaliais atsirado šiek tiek alkoholio. Kažkaip toks velnio neštas draugas vis pradėjo maišytis su kokainu ir teko vis jo pavartoti. Užsikabinau. Stipriai, labai stipriai. Per pusantrų metų patyriau didžiausią nuosmukį savo gyvenime, praradau visas gyvenimo santaupas, per 3 mėnesius įsiskolinau 10 tūkst. eurų. Kiek praradau, net nenoriu prisiminti. Tai buvo košmaras, kurį suvokiau tik tada kai priartėjau prie dugno, o dugne dar teko murkdytis apie pusę metų. Niekam nelinkiu to patirti“, – sako Vytautas.
Vyras sako, kad tai buvo baisiausias jo gyvenimo etapas. Kiekvieną dieną maišėsi antidepresantai, narkotikai ir alkoholis. Iš pradžių jis jautėsi gerai, tačiau tik vėliau suprato, kokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė:
„Sustojau tik praktiškai pačiame dugne. Sudžiūvęs, nusilpęs, paskendęs skolose, išbalęs ir vargšas. Sustojau savo valios jėgomis ir savo draugės prilaikomas. Buvo labai sunku, palaipsniui nutraukiau antidepresantus ir daugiau nieko nebevartoju jau beveik antri metai ir nieko daugiau niekada nenoriu vartoti. Praktiškai net į tabletes skeptiškai žiūriu.
Dabar gyvenu gerai, stabiliai ir nieko nevartoju, ir tik ilgiau nei metus nevartojęs supratau gyvenimo kokybę gyvenant blaiviai“.
Tačiau vyras apgailestauja, kad vis nepavyksta rasti sprendimo, kaip sustabdyti OKS. Pasak jo, tai labai nemaloni ir sunki liga, kuri trukdo gyventi patogiai ir kokybiškai, nes nemažą dalį savo laiko ir energijos tenka išnaudoti tenkinant savo obsesijas.
