Išgirdus Irmos Milinavičiūtės istoriją, sunkiai galima patikėti, kaip viena moteris gali savyje turėti tiek ryžto. Nors Lietuvoje parama yra reikalinga ne vienai sunkiau besiverčiančiai šeimai, I. Milinavičiūtė savo stiprybe ir meile vaikams galėtų įkvėpti ne vieną. Todėl ji visai nesibaimina prisipažinti – jai šiandien reikalinga aplinkinių pagalba.
Kartu su savo penkiais vaikais (14 m., 8 m., 6 m., ir 2,5 m. dvynukėmis) I. Milinavičiūtė šiuo metu gyvena Varėnos mieste. Tačiau, kad būtų lengviau suprasti šios šeimos istoriją, peržvelkime I. Milinavičiūtės gyvenimą nuo pradžių – o viskas prasidėjo nuo pirmosios moters meilės.
Idilišką meilę pakeitė smurtas ir alkoholis
Atsukus laiką atgal, I. Milinavičiūtė pripažįsta, kad ištekėjo ji gana anksti – vos sulaukusi 19-iolikos metų. Moteris dabar nuogastauja, kad tikriausiai ji kaip ir visi, norėjo paskubėti ir kuo greičiau sukurti savo šeimyninę laimę.
Kaip prisimena pati ji, gyvenimas Druskininkuose su pirmuoju vyru iš pradžių buvo ganėtinai idiliškas. Vyras kiekvieną dieną išeidavo į darbą, o ji pati skubėdavo į vaikų darželį, kuriame buvo atradusi ir savo mėgstamą auklėtojos darbą.
Sulaukus trijų be galo mylimų dukrelių, šeimos gyvenimas vieną dieną pasikeitė kardinaliai. Mylimas vyras pamėgo alkoholio skonį. O vėliau sekė ir dar tragiškesni įvykiai – smurtas, skurdas, buto praradimas.
„Vyras išgerinėjo, negrįždavo į namus savaitėmis, vėliau ir mėnesiais.. Kadangi auginau viena vaikučius, ne visada užtekdavo pinigų. Neretai tekdavo kentėti net ir bado dienas. Būna, atsikeliu ryte, pasižiūriu į lentynas ir matau vieną saują kruopų su viena dešrele. O kaip išmaitinti vaikus? Labai sunku buvo...“, – prisimena moteris.
Kadangi vyras į šeimos namus pinigų nebeparnešdavo, moteriai kartu su savo dukromis teko persikelti į jo surastą namą. Moteris iki dabar prisimena seno namelio atvaizdą. Kaip ji pati pasakoja, teko kentėti ir žiurkes, ir beveik neveikiantį pečių.
„Negalėjau rinktis – arba gatvė, arba bent jau tokia pastogė“, – į prisiminimus grįžta ji.
Deja, žiaurų tėvo elgesį su mylima mama prisimena ir moters dukros, o ypač vyriausioji, kuriai tuomet buvo vos ketveri metukai. „Ji prisimena kiekvieną smulkmeną. Matė, kaip vyras mane mušė, tempdavo už plaukų nuo laiptų ir vilkdavo grindimis... Ji viską matė savo akimis. Vieną kartą mes jį radome su kita moterimi. Po visko dukra yra pasakiusi, kad senatvei tėvui nepaduos net vandens puodelio. Jis paliko mus liko valiai“, – jautriai renka žodžius I. Milinavičiūtė.
Šiuo metu vyriausioji 19-metė moters dukra gyvena atskirai su savo draugu. Tiesa, pati I. Milinavičiūtė pasakoja, kad ji ragina dukrą niekur neskubėti ir nedaryti mamos klaidos. Kadangi, anot moters, Varėnoje nėra lengva susirasti darbą, jos dukra savanoriauja su neįgaliaisiais.
„Jai labai patinka tokia veikla. Tikriausiai todėl, nes mūsų broliukas taip pat yra neįgalus“, – sako moteris.
Neįgalaus vaiko atsisakė iš karto
Po pirmųjų skyrybų I. Milinavičiūtė netrukus sutiko ir naująjį širdies draugą, kuris atrodė, pagaliau suteiks moteriai taip išsvajotą laimę, o visi košmariški prisiminimai liks toli praeityje. Tačiau ir šį kartą likimas moteriai atsiuntė ne šeimos žmogų.
Kaip prisimena pati moteris, iš pradžių jų santykiuose viskas buvo gražu, pasimatymai tapdavo vis romantiškesni. Tačiau pranešus džiaugsmingą žinią apie moters nėštumą, vyras moteriai atkirto – jis neketina juo rūpintis ar prisidėti prie jo gyvenimo.
Moteris neprarado vilties, nuolatos rašydavo jam žinutes, net važiuodama gimdyti – ir tai ji pranešė jam mobiliu telefonu. Tačiau vyro širdies nesuminkštino I. Milinavičiūtės prašymai ir žinutės, todėl moteris nutarė atsitraukti.
Tik teismo dėl vaiko alimentų dieną vyras sužinojo, kad turi neįgalų vaiką. Mokėti pinigus jis sutiko, bet jį bent kartą aplankyti – deja, ne.
Pati I. Milinavičiūtė tikina, kad jos šešiametis sūnus yra labai gudrus ir imlus, nors vaikui ir yra diagnozuotas vidutinio lygio Downo sindromas. Kadangi vaiko raumenukai yra labai silpni, juos nuolatos reikia stiprinti sportu, o tai daryti jam, kaip sako I. Milinavičiūtė, labai patinka.
Tačiau kaip ir visiems vaikams, taip ir šešiamečiui moters sūnui kartais būna ir neramių dienų.
„Jam užeina pykčio priepuoliai, jis ganėtinai kerštingas. Kol aš nematysiu, jis tikrai atsilygins kitam. Buvo vieną kartą net su puoduku mažąjai galvą praskėlęs...“, – kalba šešių vaikų mama.
Šešiametis sunkiai vaikšto, eiti jis toli negali, todėl I. Milinavičiūtė turi nuolatos jį prilaikyti. Jis taip pat pats nenueina ir į tualetą, nes jo labai bijo.
Todėl moteriai tenka kiekvieną dieną pirkti ir sauskelnes. Tačiau moteris pasakoja, kad jai labai padeda jos vaikai. O ypač ašuonmetė dukra, kuri prižiūri brolį, moka padaryti mišinuką, o jeigu ir prireikia – pasiima brolį iš darželio.
Vienintelis padeda su vaikais
Vėliau moteris susipažino su antruoju savo vyru, dvynukių tėčiu, ir taip apsigyveno Varėnoje. Nors moteris apie šį vyrą negali pasakyti nieko blogo, vis dėlto jų santuoka taip pat nenusisekė.
„Kažkas nesutapo. Mes gyvenome kartu, bet jis nesitardavo su manimi, o nuolatos patarimų prašydavo savo mamos. Tokie jo poelgiai mane ganėtinai siutindavo, taip kildavo nesklandumų“, – paaiškina moteris.
Moteris patikina, dvynukėmis šis vyras rūpinasi idealiai, nuolatos moka joms alimentus, o jeigu tik reikia nuvežti kur nors ne tik jas, bet ir kitus moters vaikus – jis nedvejodamas padeda.
Šiuo metu moteris gauna 549 eurus pašalpą, bet dirbti ji vis dar negali – tenka prižiūrėti mažąsias dvynukes. Tačiau moteris tikina, kad grįžti dirbti atgal į vaikų darželį – didžiausia ir be galo laukiama jos svajonė.
„Juokauju, kad namuose turiu pusę grupės, bet vis tiek norisi į darželį. Aš labai myliu vaikus, jei tik turėčiau galimybę sugrįžti, nedvejodama tai padaryčiau“, – sako ji.
Reikalinga bet kokia pagalba
Dabar moteris yra gavusi ir socialinį būstą. Tiesa, norint įsikrausti į jį, šeimai vis dar teks palaukti, kadangi, kaip ji pati įvardija, būstas iš tiesų yra kritinės būklės.
Kaip pati moteris pasakoja, būstą sudaro du kambariai ir koridorius, bet jame visi langai kiauri, per stogą bėga vanduo, todėl jis reikalauja kapitalinio remonto. Moteris tikina, kad savivaldybė sutiko peržiūrėti butą, tačiau didžioji dalis darbų vis dėlto liks pačiai I. Milinavičiūtei.
„Tapetus ir grindis turiu pirkti už savo lėšas. Vakar paskaičiavau, kad vien vaikų kambariui ištiesti laminatą kainuotų apie 70 eurų. Tokių pinigų aš neturiu, tada tektų arba nevalgyti, arba nemokėti komunalinių mokesčių dabartiniame nuomojamame bute“, – atvirauja ji.
Moteris atvira – ji priimtų bet kokią žmonių pagalbą. Šeimai ypač reikalingi baldai, šviestuvai, užuolaidos, tapetai ir grindys. Būsto virtuvė labai maža, tačiau moteris patikina, kad ten užtektų vos stalo su kėdėmis ir poros spintelių. Tualetą su vonia moteris taip pat turės susitvarkyti už savo lėšas.
Viso pokalbio pabaigoje nuoširdžiai savo istoriją pasakojusi moteris, vis dėlto nebesusilaiko ir nesutvardo savo ašarų – ji patikina, jos didžiausias spyris yra ne kas kitas, o vaikai.
„Būna labai sunku, tačiau aš privalau nenuleisti rankų ir kovoti. Turiu būti stipri. Aš negaliu leisti, kad mano vaikai mane matytų verkiančią.
Kartais nueinu į savo lovą ir verkiu tiesiai į pagalvę. Išsiverkiu, kitą dieną atsikeliu ir einu toliau. Aš negaliu palikti savo vaikų likimo valiai, nes tik vaikus aš ir teturiu“, – jautriai ir atvirai kalba moteris.
Susisiekus su Varėnos rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Stankevičiūte, moteris patvirtino, kad šeima gyvena jų rajone ir yra tvarkinga bei žmonių paramą iš tiesų išnaudotų tikslingai.
Jeigu ir jūs norite prisidėti prie geresnio šeimos gyvenimo piniginėmis lėšomis, o galbūt turite ir nenaudojamus, nereikalingus baldus, padėti jais galite čia.
