54 kvadratinių metrų butas ilgus metus buvo nematęs remonto, atsikrausčius čia viskas dvelkė senienomis, o įrengimo sprendimai vertė kraipyti galvą. Šiandien čia dvelkia skandinavišku ir minimalistiniu stiliumi, o Rima šypsosi, kad namai sukuriami ne per vieną dieną, tad net ilgai trukusį remontą ir įsikūrimą atperka akiai ir širdžiai mielas rezultatas.
Butas sužavėjo net prastame stovyje
Rima pasakoja, kad rinkdamiesi butą ieškojo ne tokio, kuriame galėtų pasidėti šlepetes ir iškart gyventi – jiems buvo svarbi strategiškai patogi vieta, o moterį tiesiog užbūrė aukštos lubos.
„Po ilgesnių buto paieškų, į šitą įėjus, kad ir kokios būklės buvo, pajaučia, kad čia yra tas butas ir jį labai norėjosi įsigyti, nors jo būklė nebuvo tokia, kuri patrauktų akį. Tuo metu daug draugų statėsi namus, pirko naujos statybos butus, bet šitas butas labai patraukė ir jame remonto, pats pardavėjas sakė, nebuvo nuo pat pastatymo, o namas yra pastatytas dar 1950-aisiais“, – prisimena R. Rimaitė-Ivanauskienė.
Dabar žiūrėdama atgal, moteris šypsosi, kad pirkdami nebuvo apgalvoję daugybės dalykų, pavyzdžiui, kiek darbo laukia ar kiek išlaidų tai pareikalaus. Prie sumos prisidėjo ir tai, kad darbus čia vykdė statybininkai, prireikė ir architekto paslaugų.
„Prašėmės pagalbos architekto dėl dokumentų tvarkymo, kadangi tai buvo kapitalinis remontas, jį visą reikėjo perplanuoti, jis šiek tiek padėjo suprojektuoti, kur stovės sienos. Tai buvo trijų kambarių butas, mes žinojom, kad norim dviejų kambarių ir didelės vonios – tik toks buvo mūsų pageidavimas“, – pasakojo pašnekovė.
Septyneri metai – ilgas laiko tarpas, bet per tiek senas prastos būklės butas tapo svajonių būstu. Moteris sako, kad buvo laikas, kai butas kone 9 mėnesius stovėjo vienišas, jame nieko nebuvo daroma, o pati šeima gyveno nuomojame bute, nes taip buvo pigiau.
„Kai įsikėlėm į tą butą, mes atsinešėm komodą, televizorių ir čiužinį – viskas. Vien apie porą metų taupėm durims, nes norėjom dvigubų durų, jos buvo nepigios, reikėjo sutaupyti. Vonioje vietoj durų kabėjo užuolaida, nes kaskart taupydavom kažkam kitam“, – nelengvą metą prisimena Rima.
Teko gyventi taupymo režimu
Ilgą laiką šeima gyveno ir be virtuvinio komplekto – tuomet Rimos vyras iš paprastos medžio plokštės padarė stalviršį, jame išpjovė skylę kriauklei ir pastatė kaitlentę, o visi daiktai buvo laikomi dėžėse.
Rima neslepia, jog ilgą laiką teko gyventi taupymo režimu, tačiau to visai nesigaili – nors kilo pavydas, kad draugai keliauja ar atostogauja, o jiems tenka taupyti, galiausiai gali džiaugtis tokiais namais, kokių norėjo.
„Praktiškai septynerius metus mes įkūrinėjom šitą butą, įkūrinėjom taip, kaip mes norėjom ir netgi džiaugiamės, kad atsikraustę iš karto visko nedarėm, nes gyveni ir pamatai, ko tu labiau nori, gimsta naujos idėjos, vis ieškodavom originalesnių sprendimų.
Visada tikėjau, kad šitas butas bus toks, kokio noriu, nors visą laiką draugams pavydėdavau, kai ateidavom į svečius ir jie viską turi – durys įstatytos, virtuvinis komplektas stovi, o pas mus dar ne. Buvo toks kartėlis, kad pas mus viskas lėčiau, bet paskui dėl to labai džiaugiausi“, – pridūrė ji.
Po pusantrų metų trukusių statybos darbų, namai po truputį dėliojosi į savo vietas. Rima juokauja, kad buvo pikta, nes, kai buvo sugalvojusi darytis pilkus namus, ši mada dar nebuvo paplitusi Lietuvoje, tačiau idėjos neišsižadėjo.
„Man asmeniškai pati Skandinavija labai patinka, namų jaukumas – nežinau, kodėl, bet atrodo, kad jie visada labai jaukiai gyvena. Jeigu rinktis, į kokią šalį krypti, man tai iškart būtų Skandinavija. Ir pas mus artima skandinaviškam stiliui – medis, pilkos, šviesios spalvos“, – šypsosi pašnekovė.
Priėmė neįprastus sprendimus
Namuose netrūksta ir daugybės įdomių sprendimų – pavyzdžiui, vonioje sudėtos medinės laivo denio grindys, nuo kurių aplinkiniai labai ilgai atkalbinėjo. Vonios kambaryje realybe virto ir Rimos vyro idėjos:
„Vyro idėja buvo, kad vanduo duše subėgtų į sieną, ant plytelių nebūtų jokio nuolydžio, kvadratėlio. Ilgai jos ieškojom.
Dėl dušo stiklo – vyras sugalvojo, kad jokių metalinių laikiklių nebus, jis pritvirtins jį ant silikono. Net aš skeptiškai į tai žiūrėjau, galvojau, pažiūrėsim, kaip čia bus. Užsisakinėjant stiklą parduotuvėje sakė, kad jeigu jūsų vyras pritvirtins ant silikono tokio dydžio stiklą ir jis atlaikys, tegul jis ateina pas mus į kompaniją dirbti. Penkis su puse metų stovi tas stiklas, nors visi sukinėjo pirštus prie smilkinio, kai mes tą stiklą tvirtinom.“
Moteris dabar šypsosi prisiminusi, jog pradžioje buvo įsitikinusi, kad interjerą jiems dėlios profesionalai – bėgant metams, jos ir vyro galvose ėmė dėliotis vizija, kaip patys nori, jog namai atrodytų, nors nei vieno darbas nesusijęs su interjero dizainu.
„Kiekviena detalė yra mūsų sugalvota, sudėliota. Mes niekada nežiūrėjom, ar mums čia tinka, tiesiog darėm tai, kas mums patinka. Tikrai specialiai nieko nederinom, gal pilki namai viską pabrėžia“, – svarsto pašnekovė.
Bute vietą atrado ir sena, kone 100 metų skaičiuojanti komoda, atvežta iš Londono, kuri tapo puikiu namų akcentu, ir sena įrankių dėžė, kurioje dabar guli vaiko žaislai. Rima su šypsena pasakoja istoriją, kaip jos namuose atsirado zuikio lempa – iki dabar nesigaili sprendimo tokios dovanos paprašyti vestuvių proga:
„Tuo metu, kai aš jos pradėjau norėti, įvyko mūsų vestuvės ir tėvai pradėjo klausinėti, kokio mums reikia šeimos židinio. Kadangi vestuvės buvo visiškai nestandartinės, pagalvojau, kodėl mano šeimos židinys turi būti žvakidė, kurios neturėsiu kur padėti? Pas mus nėra nei daug baldų, nei lentynėlių, kur galėčiau kažkokį akcentą turėti, pasakiau, kad noriu zuikio lempos, tegul tai būna mūsų šeimos židinys.“
Namus puošia vyro rankų darbo detalės
Namus puošia ir Rimos vyro pagamintos interjero detalės, pavyzdžiui, svetainėje ant sienos kabantis medinis propeleris – vyro rankų darbas, pagamintas kartu su seneliu, gimęs prasidėjus karantinui.
„Kai atsikraustėm, galvojom ant šitos sienos veidrodį kabinti, po metų galvojau, gal kažkokių rėmelių reikia, bet galiausiai atsirado propeleris. Tai buvo dovana, vyro staigmena man, padaryta karantino metu. Jis iš paprastų medžio atliekų pagamino Pirmojo pasaulinio karo britų lėktuvo originalaus dydžio propelerį“, – netikėta interjero detale džiaugiasi R. Rimaitė-Ivanauskienė.
Svetainėje kabantis šviestuvas – taip pat vyro rankų darbo. Jis sukonstruotas iš paprastų stalinių šviestuvų. Moteris juokauja, kad iš pradžių į jį žiūrėti buvo labai keista, nes jis visai neprimena standartinių šviestuvų, tačiau dabar jau tapo sentimentalia namų detale.
Tiesa, pabaigę remontus, vieną vakarą susėdę kartu su vyru nusprendė, kad metas parduoti būstą ir ieškoti didesnio – gimus vaikui, norisi daugiau vietos. Reikėjo vos keturių dienų, kol atsirado nauji pirkėjai, o dabar Rima nesulaiko juoko pasakodama, kur kelsis gyventi.
„Pradėjom žiūrinėti, į kokį didesnį keliamės, sakau, gal tokį, kur mažo remonto reikėtų, ką lengviausia pasidaryti, nes čia viską darėm kapitaliai – visus radiatorius keitėm, vamzdyną, elektrą vedžiojom. Norėjosi tiek, kad galėtume patys pasidaryti. Žiūrėjom ne vieną butą, bandėm rasti tokį, kur galėtume tik atsinešti savo drabužius ir gyventi, bet dabar tvarkom dokumentus ir perkam lygiai tokį patį, koks buvo šitas. Atrodo, bėgam nuo tų remontų, bet, matyt, tokie esam, kad vėl toks, kuriame negalima gyventi iš karto“, – juokiasi moteris.
Ragina nebijoti ir bandyti
Vis dėlto, į naują būstą šeima žengia be baimės – vieną remontą jau išgyveno, tad kitas visai nebaisus. Nebijoti ji pataria ir kitiems abejojantiems:
„Pirmiausia siūlau nebijoti imtis tų darbų, kaip tik skatinčiau rinktis butą pagal lokaciją, nes jos nepakeisi, o remontą visada pasidaryti. Tuo labiau, kad šiais laikais egzistuoja „Pinterest“, idėjų pilna, galima susigalvoti, kaip nori ir pačiam daug ką pasidaryti. Kai pats pasidarai, pats susigalvoji yra žymiai maloniau negu ateiti į kažkieno sukurtus namus.“
Dabar moteris svarsto, kad apžiojo didesnį kąsnį, nei galėjo suvalgyti, tačiau, kad ir ilgai trukęs, bet remontas baigėsi, tad gyventi taupiau buvo verta.
„Nereikia norėti visko čia ir dabar, iš karto, tai kainuoja nežmoniškus pinigus, jeigu nori čia ir dabar viską turėti, bet verta nebijoti ir pagyventi be tų pačių durų – tai juk jūsų namai, kodėl gi neužsidėjus užuolaidos? Kodėl atėjus svečiams viskas turi būti nuo A iki Z? Tai juk jūsų draugai, jie jus supras. Reikia nepasiduoti spaudimui, kad noriu visko dabar, nes gyvenant ir pamatant gimsta kitos idėjos. Pas mus nuo pirmos vizijos daug kas pasikeitė, nuo to, kaip galvojom, kad turi atrodyti“, – drąsina Rima.
