Diagnozę – nervinė anoreksija, moteris išgirdo prieš metus, tačiau dar du mėnesius šią žinią bandė priimti. Ji bandė diagnozę atstumti, meluoti sau, ieškoti priežasčių, kad tai yra netiesa – tačiau galiausiai priėmė ir su tuo susitaikė.
Nervinė anoreksija Natašą kamuoja jau nuo paauglystės, o galbūt netgi nuo vaikystės, tačiau liga taip stipriai neprogresavo. Kiekvieną kartą, kai ją apimdavo sunkumai, moteris imdavosi maisto kontrolės ir tokiu būdu bandydavo spręsti savo psichologines problemas.
„Tai liga, kuria pasiremdama bandžiau nedaryti tam tikrų žingsnių, kurie man buvo skaudūs, su ja gyvenu labai seniai, tačiau tik neseniai sau tai pripažinau.
Manau, kad svarbiausia yra sau pripažinti, kad taip atsitiko. Tai yra sunku, nes žinai, kad prarasi kontrolę, kūną, tačiau privalai dirbti su savimi. Atsiveria daug žaizdų, tačiau kol pats žmogus to nepripažįsta, kaip man nutiko vieną vakarą – tol išgijimo nebus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nervinės anoreksijos simptomai
Nataša daug metų jautė tiek fizinius, tiek emocinius šios ligos simptomus:
- Šilumos ir jėgų praradimas;
- Susikaupimo ir dėmesio išlaikymo nebuvimas;
- Išsiblaškymas (grįžimas keletą kartų namo pasiimti daiktų);
- Jausmų neturėjimas;
- Pažįstamų ir artimųjų atstūmimas.
„Ši liga iš tavęs atima viską ir tu su ja lieki vienas“, – priduria ji.
Nataša pasakoja, jog vieną kartą vakarieniaudama ji suprato, jog bijo valgyti maistą. Ji manė, kad net vienas kąsnelis gali turėti įtakos jos formoms. Jei moteris užlipdavo ant svarstyklių ir matydavo, kad priaugo 100 gramų – tai jai prilygindavo lyg 1 kilogramui.
Tada moterį ištiko isterija, kad ji negali valgyti ir kad tai yra pilna kontrolė, todėl tą vakarą įvyko lūžis, kai ji suprato, jog visiškai nebevaldo situacijos ir jai reikia pagalbos, nes toliau taip egzistuoti nebegali.
„Tai buvo lyg žaidimas. Išbandžiau protarpinį badavimą, laisvinamuosius. Aš save baudžiau už priaugtus gramus. Maisto išėmimas iš raciono prasidėdavo nuo nekaltų dalykų: nesveikų produktų atsisakymo, cukraus, miltų.
Kai man prasidėjo migrenos priepuoliai, gydytojai patarė iš mitybos raciono išimti dar daugiau produktų, daugiau sportuoti, gerti magnį ir aš į šį žaidimą dar labiau įsisukau, o tai skatino mano ligą progresuoti.
Aš negalėdavau valgyti paprastų produktų, nustojau valgyti mėsą, atsisakiau alkoholio, į miltinius patiekalus net nežiūrėdavau. Bandžiau pereiti prie veganinės mitybos ir save įtikinti, jog taip bus tik vasarą, nes tai labai sveika.
Aš daug metų lankiausi pas psichologą. Mano gyvenime vyko daug pokyčių, visas problemas išsprendžiau ir ta liga liko nuoga, ji tiesiog išplaukė iš konteksto“, – prisimena Nataša.
Prasidėjo gydymas
Kai išryškėjo nervinės anoreksijos simptomai, moteris pradėjo šios ligos gydymą. Iki šiol ji dirba su psichologu ir psichoterapeutu, taip pat psichiatru valgymo sutrikimų centre. Darbo su psichiatru metu vyksta svėrimas, svorio analizė, yra specialūs pratimai.
Moteris rašo padėkos ir meilės sau dienoraštį – tai yra darbas su savimi ir su savo kūnu, mechaninė mityba, tačiau šiuo metu Nataša jau stengiasi valgyti intuityviai, pajausti alkio bei pasisotinimo jausmus, pasimėgauti maistu.
Šiuo metu moteris jaučia, kad sveiksta. Jai jau nebėra gėda sirgti ir pripažinti, kad serga, jog tai yra mirtina liga ir vieną dieną ji gali prisižaisti, kai organizmas nebegalės atsistatyti. Nataša suprato, kad ši liga yra kaip alkoholizmas, su kuriuo turi gyventi kasdien.
„Žinau savo silpnas vietas, kur galiu paslysti, atkristi, todėl turiu pastoviai save analizuoti ir turėti vaistų, bet ne cheminių. Mano vaistai yra rašymo praktika, stebėjimas. Po apsilankymo ligoninėje aš išsinešiau daug gerų patirčių, jau žinau, ką daryti, jei vėl nuspręsiu nevalgyti.
Tos metodikos veikia ir tai jau yra įprotis. Jaučiu, kad judu į priekį, gaunu pagyrimų iš specialistų. Pradėjau apie tai kalbėti garsiai ir jei bent viena gyvybė bus išgelbėta, jei dėl mano pasakojimo kažkas pradės savo gydymo kelią – tai bus mano laimėjimas“, – šypteli.
Nori padėti kitiems
Nataša turi patarimų tiems, kurie taip pat susiduria su šia klastinga liga. Moteris ragina visada ieškoti būdų, kaip padėti sau, nustoti meluoti sau ir pažiūrėti realybei į akis.
„Man labai padeda atsitraukti ir išeiti iš savo kūno, pažiūrėti į save iš šono, kaip aš atrodau. Galbūt pažiūrėti į merginas, kurios yra ties plona riba.
Reikia skaityti daug literatūros, ieškoti žmonių, kurie galėtų tave išklausyti, nebijoti kreiptis į specialistus, pradėti nuo psichologų, kurie tave nukreips į valgymo sutrikimų centrą.
Tam reikia drąsos – apnuoginti save prieš visuomenę. Stebint socialinius tinklus, visuomenę, aš matau merginas, kurios turi šią problemą ir ji darosi vis opesnė, tačiau niekas garsiai apie tai nekalba.
Jei mes drąsiai kalbame apie alkoholizmą, kodėl negalime pradėti nuo savęs ir dalintis apie šią ligą? Jei yra merginų, kurios neturi su kuo išsikalbėti – gali drąsiai kreiptis į mane, aš išklausysiu, palaikysiu už rankos ir atiduosiu savo gerą energiją“, – gražiais žodžiais dalinasi moteris.
Nataša taip pat priduria, jog labai nori padėti merginoms, kurios serga anoreksija, nori jas palaikyti ir pasidalinti savo patirtimi, kuri ją vedą į priekį, motyvuoja gyventi ir nepasiduoti:
„Noriu ištiesti joms pagalbos ranką, padrąsinti valgyti, nebijoti pripažinti savo praeities skausmo ir jį paleisti. Leisti suprasti, kad šiandien viskas priklauso tik nuo mūsų ir nustoti gyventi praeitimi.
Leisti jiems pradėti eiti mažais žingsniais ir pajusti tą stebuklingą jausmą, kai viskas sekasi ir palaikyti, jei suklumpa. Noriu apkabinti ir per apkabinimą pasidalinti savo gera energija, noriu palaikyti už rankos ir tiesiog patylėti kartu, noriu išklausyti.
Labai tikiu, kad virš mūsų yra aukštesnioji jėga, kuri mus veda į priekį, padeda mums ir leidžia išsiskleisti ir moko dalintis gėriu.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
