S. Butrimavičienė pasakoja, jog idėja steigti savarankiško gyvenimo namus kilo susipažinus su užsienio patirtimi: „Dvidešimt metų dirbu socialinį darbą su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Prieš penkiolika metų apsilankiau Vokietijoje ir pirmą kartą pamačiau savarankiško gyvenimo namus. Tėvai savo vaikams ten buvo nupirkę seną malūną, kur gyveno apie dvidešimt negalią turinčių žmonių. Jie turėjo daržą, augino arklius, aktyviai bendravo su miestelio bendruomene. Idėja užkabino. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nieko panašaus.“
Šiek tiek vėliau S. Butrimavičienė apsilankė ir JAV Sent Luiso „Arkos“ bendruomenėje, pamatė, kaip ten gyvena negalią turintys žmonės. Tie, kurių negalia lengvesnė, – dirba, kiti dalyvauja užimtumo veiklose. Šių namų geroji patirtis taip pat skatino eiti į priekį.
Prieš aštuonerius metus Snieguolė į šeimą priėmė Jolantą – merginą, anksčiau gyvenusią institucijoje. „Tuo metu Jolanta turėjo iš Kauno iškeliauti į kitą Lietuvos pakraštį, niekam nebuvo įdomu, nori ji to ar ne. Mačiau, kad mergina – gana savarankiška, gali gyventi bendruomenėje. Buvo gera matyti, kaip Jolanta keitėsi gyvendama pas mus, kiek daug išmoko. Pamaniau, kad tokiu pat būdu galima padėti ir kitiems žmonėms“, – pasakoja moteris.
Norėjo įkurti namus
Jos teigimu, tuo metu pradėjo sklisti deinstitucionalizacijos idėjos, savarankiško, grupinio gyvenimo namų atsirado ir Lietuvoje. Butrimavičių šeima ilgokai ieškojo namo, kur galėtų apsigyventi keletas iš institucijų išėjusių intelekto negalią turinčių žmonių. Paieškos užtruko, bet galų gale Sargėnuose, netoli „Arkos“ bendruomenės, pavyko rasti tinkamą pastatą. Jis buvo gerokai apleistas, teko keisti vamzdynus, tvarkyti sienas – prikelti namą antram gyvenimui.
„Daug ką darėm savo jėgomis, padėjo draugai, pašaliniai žmonės. Investavome nemažai savo lėšų, prisidėjo ir rėmėjai. Lietuvoje yra daug gerų žmonių – kai turi idėją, atsiranda kas prisideda prie jos įgyvendinimo“, – tvirtina pašnekovė.
Labiausiai šeimai patiko tai, kad namas didelis, jame daug kambarių, be to, aplink jį nemažai žemės, sodas, daržas, kur dabar savarankiško gyvenimo namų gyventojai gali auginti daržoves. Svarbu buvo ir tai, kad pastatas neprimintų institucijos, būtų kaip tikri namai.
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Pirmosios gyventojos
Pirmoji savarankiško gyvenimo namuose apsigyveno Žana. Prieš tai ji su vaikeliu glaudėsi Kauno kartų namuose. „Žana labai myli savo vaikelį, ji kaip įmanydama stengėsi juo rūpintis. Deja, merginai buvo per sunku, ir vaiko teisių specialistai nusprendė, kad mažyliui su ja augti nesaugu. Vaikas apgyvendintas pas laikinuosius globėjus“, – aiškina „Būkime drauge“ įkūrėja.
Žana, prisimindama situaciją, nesyk nubraukia ašarą. Ji labai ilgisi savo mažylio. „Stengiuosi kabintis į gyvenimą, ieškau darbo. Deja, rasti labai sudėtinga. Galiu dirbti tik puse etato, nes dar sergu epilepsija, visą dieną man per sunku. Darbdaviai tokių darbuotojų nenori“, – pasakoja mergina.
Ji sako jau dirbusi valytoja prekybos centre, taip pat valė namų laiptines. „Ten neturėjau net kambarėlio daiktams susidėti, ką kalbėti apie virtuvėlę ar sanitarinį mazgą. Ilgai neištvėriau. Grįždavau namo alkana, pervargusi, pikta. Teko darbą mesti“, – sako Žana.
Vis dėlto ji nenuleidžia rankų – tikisi, kad kada nors pavyks įsikurti socialiniame būste, susirasti darbą, pasiimti sūnelį namo. Kol kas Žana vaiką lanko kas savaitę, nuveža jam dovanų, pasidžiaugia, kad berniukui pas laikinuosius globėjus gerai, jis puikiai sutaria su tokio pat amžiaus jų sūneliu, smagiai leidžia laiką, yra laimingas. Žana patenkinta savo dabartiniu gyvenimu – ji tampa vis savarankiškesnė, išmoksta naujų dalykų.
Antroji „Būkime drauge“ įsikūrė pas Snieguolę gyvenusi Jolanta. Mergina sako, kad gyventi savarankiškai labai smagu. Jolanta pasidžiaugia, kad turi savo kambarį, kur gali tvarkytis kaip nori. Mergina puse etato dirba valytoja, be to, darbuojasi darže, prižiūri čia auginamas daržoves.
„Su kitomis merginomis puikiai sutariam. Aišku, pasitaiko visko, kartais ir pasibarame, kaip kiekvienuose namuose, bet stengiamės greitai susitaikyti. Savaitgaliais visos kartu gaminamės pietus, dažniausiai kepame vištą. Ją visos mėgstame“, – pasakoja Jolanta.
Mergina sako, kad jai nepatiko gyventi globos namuose. Jolanta dėkinga Snieguolei, kad ji išmokė daug svarbių dalykų, kurių reikia norint gyventi savarankiškai. Mergina pasigiria, kad moka iškepti obuolių pyragą, keksiukus, pasigaminti tinginį.
Česlovas, vienintelis savarankiško gyvenimo namų gyventojas vyras, į Kauną atvyksta tik savaitgaliais. Jis pasakoja, kad prieš trejus metus vedė, todėl jaučia pareigą pasirūpinti šeima, uždirbti jai pinigus. Česlovas ieškosi darbo Kaune, kol kas, tiesa, nelabai sėkmingai. „Atvažiavęs į savarankiško gyvenimo namus visada nudirbu vyriškus darbus: sutvarkau kiemą, žiemą nukasu sniegą. Vis kam nors prireikia mano pagalbos. Man čia gera, su niekuo nesipykstu“, – geranoriškai šypsosi Česlovas.
Vyras gyvena Kėdainių rajone, ten pavyko įsigyti nedidelį butą. Vis dėlto jis labai pasiilgsta miesto, todėl nuolat lankosi „Būkime drauge“ namuose, anksčiau ar vėliau tikisi susirasti darbą Kaune.
Dar dvi savarankiško gyvenimo namų gyventojos atvyko čia gyventi iš Kėdainių socialinės globos namų. Snieguolė neslepia – pirmaisiais metais joms buvo nelengva. „Globos namuose žmonėms nieko nereikia daryti, viskas jiems paduodama ant lėkštutės. Merginų nuotaikos iš pradžių buvo „siūbuojančios“ – džiaugsmą dėl įgyto savarankiškumo keisdavo noras grįžti atgal į įstaigą, kur viskuo pasirūpina kiti. Vis dėlto dabar abi tvirtai apsisprendė – savarankiškas gyvenimas kur kas vertingesnis. Vis pasidžiaugia – kaip gerai, kad nebesame valdiškos“, – šypsosi S. Butrimavičienė.
Pagalba – minimali
Moteris gyvena tame pačiame name, kur įkurti savarankiško gyvenimo namai, tik atskirame bute. Prireikus ji visada ateina gyventojams į pagalbą. Vis dėlto Snieguolė nesijaučia pririšta – kai reikia, ji išvažiuoja iš namų ir ilgesniam laikui. „Merginos puikiai tvarkosi pačios. Didžiausia mūsų gyventojų problema – finansai. Merginoms sunku susidėlioti išlaidas, jei kas nors patinka, perka, nežiūrėdamos į kainą. Labai sunku išmokyti skaičiuoti, neišlaidauti“, – aiškina pašnekovė.
Ji pasidžiaugia „Maisto banko“ teikiama pagalba – du ar tris kartus per savaitę „Būkime drauge“ namai gauna maisto produktų. Be šios pagalbos gyventojos sunkiai išsiverstų – jų pajamos mažos, be to, pačioms tenka susimokėti už paslaugas, pirkti drabužius. „Vis dėlto ir iš gaunamų pajamų gebame susitaupyti. Dažniausiai taupome kelionėms. Plaukėme keltu į Švediją, važiuojame ilsėtis prie jūros. Šią vasarą važiuosime į Zakopanę. Mūsiškės kartą išsitarė, kad dar niekada nematė kalnų. Bus puiki proga juos pamatyti“, – sako S. Butrimavičienė.
Pasak jos, „Būkime drauge“ gyventojai puikiai sutaria su kaimynais, gražiai su jais bendrauja, dalyvauja bendruomenės šventėse.
Nori dirbti ir užsidirbti
Pasak S. Butrimavičienės, visų savarankiško gyvenimo namų gyventojų darbingumas – nuo 20 iki 35 proc., bet visi labai nori ir stengiasi gyventi savarankiškai. Didžiausias visų troškimas – susirasti darbą, dirbti ir užsidirbti. Dvi merginos šiuo metu dalyvauja įdarbinimo su pagalba programoje, viliasi, kad pavyks įsidarbinti ilgesniam laikui. „Viena iš merginų jau buvo įsidarbinusi keletą kartų, bet ilgiau išsilaikyti darbo vietoje nepavykdavo. Mūsų žmonėms reikia daug pagalbos – išėję iš globos namų, gyvenę uždaryti, jie bijo viešumos, sunkiai bendrauja. Savo erdvėje jie jaučiasi gerai, bet išėję į viešas vietas išsyk pasijunta nesaugiai“, – tvirtina moteris.
Ji mano, kad, prieš išleidžiant žmones iš globos įstaigų, juos būtina pratinti prie savarankiško gyvenimo. Šiuo metu „Būkime drauge“ įgyvendina bendrą projektą su Vilijampolės globos namų gyventojais, padeda juos rengti gyvenimui bendruomenėse. „Tris kartus per savaitę pas mus atvyksta nuo šešių iki aštuonių žmonių: visi kartu gaminasi maistą, eina į parduotuves, mokosi naudotis viešuoju transportu, vyksta į miestą, muziejus, gamina įvairius darbelius. Patys ieškome lėšų, kad galėtume su jais dirbančiam žmogui sumokėti už darbą, be to, jam kaskart talkina ir vienas ar du savanoriai“, – pasakoja S. Butrimavičienė.
Pasak jos, tokia pagalba globos įstaigų gyventojams yra labai svarbi: „Matome, kaip sunkiai šie žmonės prisitaiko prie mums įprasto kasdienio gyvenimo. Štai vienas berniukas, atėjęs pas mus iš globos įstaigos pirmąsyk, visą dieną stovėjo ir žiūrėjo tarsi sustingęs. Jis pirmą kartą pamatė butą, namus, pirmą kartą nuėjo į turgų. Viskas jam buvo įdomu ir neįprasta. Visi pas mus ateinantys žmonės norėtų gyventi savarankiškai, klausia, kada jie turės savo namus. Į šį klausimą atsakyti negalime, bet galime padėti jiems lengviau prisitaikyti prie būsimo gyvenimo grupinio ar savarankiško gyvenimo namuose.“
Skatina nebijoti steigti panašius namus
S. Butrimavičienės tikslas – kad „Būkime drauge“ gyventojai taptų kuo savarankiškesni, kad vėliau galėtų persikelti į socialinį būstą ir gyventų įprastą gyvenimą. „Kol kas merginos apie tokią galimybę net nekalba – jos sako bijančios būti po vieną, atskirai. Visai savarankiškam gyvenimui reikia pribręsti ir psichologiškai. Jei mūsų gyventojos niekada nepanorės išsikraustyti, galės visą laiką gyventi pas mus. Ir čia – tikri namai, kur kiekvienas gyventojas jaučiasi laisvai“, – tvirtina pašnekovė.
Moteris ragina ir kitus nesibaiminti steigti panašius namus, nes geri darbai, pagalba kitiems visada atsiperka. „Kas mus veža, kai ką nors darome? Rezultatas. Šiame darbe yra labai daug pasitenkinimo. Matai, kaip žmogus auga, tampa laisvas, pradeda kitaip gyventi, kitaip mąstyti. Jų tobulėjimas, pasiekti įgūdžiai veža“, – džiaugiasi Snieguolė.
Moteris mano, kad žmonės, kurie gali gyventi savarankiškai, neturėtų pakliūti į institucijas. Jie privalo gyventi kartu su visais, bendruomenėse. „Reikia įdėti daug darbo, kad ilgą laiką institucijose gyvenę žmonės bendruomenėje pasijustų gerai. Adaptacija ne visada būna lengva. Pertvarka mūsų šalyje jau įsibėgėja, dalis žmonių išeis iš globos įstaigų, jiems reikės daug palaikymo. Labai svarbu, kad nebūtų kuriamos tokios pat, tik mažesnės institucijos. Žmonėms reikia skiepyti savarankiško gyvenimo įgūdžius, mokyti neužsidaryti, būti kartu. Tik tada pasieksime tinkamų rezultatų“, – pabrėžia pašnekovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
