Pastebima, kad vis daugiau buvusių mylimųjų nusprendžia santuoką nutraukti ne tik civiliškai, bet ją anuliuoti ir bažnyčioje. Tokį žingsnį žengti skatina ne tik tai, kad žmonės nori kurti kitą šeimą, tačiau bažnyčios akyse yra nusidėjėliai ir negali eiti išpažinties, priimti kai kurių sakramentų, bet ir kitos priežastys.
Kaip „Sekundei“ pasakojo Panevėžio vyskupijos tribunolo oficiolas, Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas ir Panevėžio dekanato dekanas Romualdas Zdanys, daugiau kaip 99 proc. vyskupijos tribunolo arba bažnytinio teismo gaunamų bylų yra dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Ir kasmet tokių bylų vis daugėja.
„Nežinau, kodėl taip yra, gal tiesiog žmonės vis daugiau sužino apie tokią galimybę. Nemanau, kad tai yra mados reikalas. Ir kitų žmonių patirtis tikrai neturi tam įtakos. Niekas tuo neužsiima dėl pramogos, nes tai gana sudėtinga, ilga ir daug kantrybės reikalaujanti procedūra“, – pabrėžė R. Zdanys.
Besikreipiančių amžius gana įvairus: nuo vos prieš porą metų santuokos įžadus davusiųjų iki penktą dešimtį perkopusiųjų. Tačiau daugiausia – keturiasdešimtmečių.
Dvasininkas svarsto, kad tokiame amžiuje daugelis jau būna radę savo antrąją pusę ir nori santykius įteisinti. Jeigu žmogus antrą kartą susituokė civilinės metrikacijos biure, tačiau neanuliavo pirmosios santuokos bažnyčioje, jis negali eiti net išpažinties, nes nuolat gyvena nuodėmėje.
„Tam, kad žmogui būtų suteiktas išrišimas, jis turi prisižadėti, kad daugiau nebenusidės. Bet kaip tai padaryti: išvyti savo antrąją pusę ar per vidurį lovos statyti lentą? Todėl žmonės turi apsispręsti, ar gyventi nuodėmėje, ar įteisinti savo santykius“, – kalbėjo R. Zdanys.
Ieško vidinės ramybės
Į bažnytinį teismą gyventojus atveda ne tik naujas mylimasis, bet ir vidiniai dalykai. Ne taip retai pasitaiko, kad su buvusiu vyru ar žmona norima nutraukti bet kokius santykius. Tik paskelbus, kad santuoka buvo negaliojanti, žmogus pagaliau pasijunta visiškai laisvas ir nutraukęs visus saitus su praeitimi sugeba atrasti dvasinę ramybę ir vidinę harmoniją.
„Nesvarbu, ar žmogus yra giliai tikintis, ar ne, ar tai jis gali įvardyti, ar ne, bet kiekvienas iš mūsų nešiojamės Dievą širdyje. Jausmas, kad priesaika buvo duota Dievo akivaizdoje, ir tai, kad šis įžadas nepanaikintas, tiesiog guli ant sąžinės ir trukdo gyventi“, – sakė klebonas.
Bažnyčioje skyrybų nėra, bet yra galimybė santuoką pripažinti negaliojančia nuo pat jos sudarymo dienos. Tam turi būti gana svarios priežastys.
Pirmiausia tai gali būti tam tikros kliūtys, pavyzdžiui, amžius, lytinis nepajėgumas, per artima giminystė, kunigystės šventimai ar įžadai, duoti vienuolyne. Kitos priežastys, pagal kurias dažniausiai svarstomos santuokos negaliojimo bylos, – santuokinio sutikimo trūkumai.
„Kad santuoka atsirastų, neužtenka tik parašo, kunigo, piršlio ir vestuvių puotos. Turi būti ir vidinis valios aktas. Bet kai kuriais atvejais šis valios aktas gali būti ydingas, pavyzdžiui, įžadus duoda psichiškai neįgalus žmogus. Arba gali būti ir santuokinių pareigų ir teisių nesuvokimas.
Žmogus kartais nesupranta, ką reiškia būti vyru ar žmona. Tai gali pasireikšti ir tuo, kad vyras labai prisirišęs prie savo mamos. Būna ir tokių atvejų, kai guli šalia gražios jaunos žmonos, o iš ryto skambina mamai ir klausia, kokias kojines jam šiandien mautis. Arba grįžęs į namus žmonai pareiškia: „Brangioji, mes su mama nusprendėme mums nupirkti naują automobilį“. Akivaizdu, kad jis nesuvokia savo santuokinių teisių ir pareigų, tai yra žmogaus nebrandumas, emocinis nepastovumas ir net psichologinė priklausomybė nuo kitų asmenų, kuri yra tokia stipri, kad daro didžiulę įtaką pačiai santuokai“, – teigė R. Zdanys.
Trys žmonos ir vienas vyras
Taip pat gali būti ir tam tikros psichinio pobūdžio priežastys, dėl ko neįmanoma įgyvendinti santuokinių teisių ir pareigų, pavyzdžiui, alkoholizmas, narkomanija, seksualinio elgesio nukrypimai.
Viena iš priežasčių gali būti ir apgaulingas santuokinis sutikimas, kai žmogus ištaria priesaiką, tačiau viduje apskritai atmeta santuoką arba tuokiasi tik dėl turtų ar kitų priežasčių. Arba viena pusė kurį laiką apsimetinėjo, kad yra giliai tikinti, tačiau po santuokos pasirodė, kad tai tebuvo vaidyba, siekiant privilioti patikusį asmenį. Vienas dažnesnių atvejų – baimė ir nenoras įžeisti pačių artimiausių žmonių. Klasikinis pavyzdys – neplanuotas nėštumas.
„Visus atvejus, išskyrus kai yra dokumentai, įrodantys sveikatos sutrikimus ar ligas, įrodyti gana sunku. Reikia liudininkų, kurie pažinojo porą dar prieš santuoką ir jos pirmuosius metus. Juk jeigu pirmuosius metus viskas klostėsi gerai, sunku motyvuoti, kodėl ta santuoka turėtų būti negaliojanti“, – pabrėžė dvasininkas.
Priežasčių, kurias pateikia bažnytiniam teismui norintieji anuliuoti santuoką, spektras įvairus. Tačiau kartais pasitaiko ir neįprastų ar kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, daugpatystė.
Prieš kelerius metus klebonui teko nagrinėti kiek neįprastą bylą: vienas senukas sugebėjo susituokti net su trimis moterimis. Kadangi nepriklausomybės pradžioje bažnytinė santuokos registracija dar nebuvo sutvarkyta, šiam pavyko kažkaip likti nepastebėtam.
„Taip jau atsitiko, kad kartą visos trys moterys susitiko turguje ir išsiaiškino, jog yra ištekėjusios už vieno ir to paties vyro. Kai išsiuntėme laišką šiam vyriškiui, kad turime tris ieškinius paskelbti santuoką negaliojančia, iš jo sulaukėme kiek netikėto atsakymo: „Žinau, kad suklydau, bet nors vieną žmoną palikite“. Tiesa, kurią palikti, neparašė“, – kone anekdotu tapusią istoriją prisiminė Panevėžio vyskupijos tribunolo oficiolas.
Vestuvės – ne vien smagi šventė
Pastebima, kad vis daugiau yra tokių porų, kurios po dvejų ar trejų bendro gyvenimo metų nusprendžia išsituokti, nes vienas kitam nusibodo ar įsimylėjo kitą. Žmonės nesuvokia, kad bažnytinė santuoka yra visam gyvenimui, o per gyvenimą bus visko: ir džiaugsmingų, ir sunkių akimirkų, nedarbo, ligų, nelaimių.
„Dažnai jaunų žmonių, kurie nori susituokti bažnyčioje, klausiu, ar jie yra pasiruošę keisti antrajai pusei sauskelnes, jeigu to prireiktų. Tuos dalykus reikia įvardyti, nes vis dar daugumai atrodo, kad vestuvės – tik smagi šventė. Būna, kad maldos namuose paskutinį kartą lankėsi po pirmosios komunijos, tikėtina, kad čia pasirodys ir vėl po dešimtmečio, bet susituokti būtinai nori tik bažnyčioje“, – pastebi dvasininkas.
Tačiau noro tuoktis bažnyčioje R. Zdanys nelaiko tik mados dalyku. Jo nuomone, kiekvienas savo širdyje nešioja Dievą ir žino, kad bažnyčioje yra kažkas tikro, autentiško, nors ir negali įvardyti, kas tai yra. Tikrų ir amžinų dalykų ilgesys ir atveda žmones prie altoriaus.
„Ne vienam esu siūlęs pusvalandžiui išsinuomoti bažnyčią. Ir pats galiu pastovėti, jeigu jiems bažnyčios reikia tik dėl gražių nuotraukų. Po tokio pasiūlymo dažnas išsižioja, bet kartu tai priverčia ir susimąstyti. Kaip ir privaloma išpažintis prieš svarbiausią dieną. Tai vadinu paruošimu santuokai“, – sakė R. Zdanys.
Jau keleri metai prieš santuokos įžadus jaunavedžiai turi išklausyti ir paskaitų ciklą. Klebono teigimu, nieko naujo paskaitose nesužinoma, tačiau jos padeda jauniesiems susivokti. Pasitaiko, kad kai kuriuos jaunuolius tenka įtikinėti ar net grasinti, kad jeigu šie nelankys kursų, nebus sutuokti bažnyčioje. Tačiau po kursų net ir pastarieji dėkoja, kad dvasininkas privertė juos ateiti.
Šventės pobūviui, drabužiams, automobiliui, įvairioms puošmenoms skiriama daug dėmesio, iki smulkmenų viskas suplanuojama, tačiau dažnai pamirštama svarbiausia, kad po vestuvių ceremonijos jie taps vyru ir žmona, save padovanos kitam žmogui.
„Tam nepasiruošti, nesusimąstyti ir nepasimelsti, tai tolygu pasikepinti prabangius triufelių grybus su svogūnais, spirgučiais ir juos suvalgyti kažkur bėgiojant nuo vieno darbo prie kito. Visada sakau būsimiesiems jaunavedžiams, kad jie išmoktų priesaikos žodžius, įsigilintų į kiekvieną priesaikos dalį, kad kiekviena kūno ląstelė juos jaustų. Ką reiškia, kai mergaitė, su kuria gyvenai 3 ar 10 metų, dabar yra nebe meilužė, o teisėta žmona? Ką reiškia „visą gyvenimą“? Ogi tai, kad ateis momentas, kai žmonai iš vyro bus maloniau gauti ne naujus auskarus ar žiedą, o taloną be eilės pasikeisti klubo sąnarį“, – šypsosi Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas.
Lina Dranseikaitė
