Šiaulietė Ligita (vardas pakeistas) dabar džiaugiasi gyvenimu ir su tvirtu užnugariu juda pirmyn. Ji studijuoja, dirba ir turi nuostabų vyrą, su kuriuo susilaukė sūnaus:
„Vyras matė mane ir sunkiausiais gyvenimo momentais, jiedu su sūnumi padėjo man nepasiduoti, nesuklupti ir kabintis į gyvenimą.“
Tačiau šiandien ji vis dar vengia viešai išduoti daugiau detalių apie save, mat baiminasi galimo smurtautojo persekiojimo.
„Galbūt kažkada sukaupsiu savyje jėgas ir apie tai prabilsiu savo vardu, galbūt tuomet dar daugiau moterų atsimerks ir pamatys, kokioje aplinkoje jos gyvena ir kad tai nėra normalu“, – sako Ligita ir pradeda dalintis iki širdies gelmių sukrečiančia savo istorija.
Bėgant laikui, pradėjo lįsti vyro ydos
„Pačioje pradžioje viskas buvo labai gražu, tai buvo pirmoji mano meilė, įsimylėjau labai greit ir prieš daug ką užmerkdavau akis, nors pirmi mūsų draugystės metai buvo tikrai gražūs“, – pasakoja moteris.
Ji santykius su šiek tiek už save vyresniu vaikinu pradėjo dar būdama nepilnametė, todėl šiandien mano, kad toks gražus elgesys iš pradžių galėjo būti jo apsauga nuo kaltinimų smurtu ir prievarta prieš nepilnametę.
Vis dėlto pamažu į dienos šviesą pradėjo lįsti visos jo ydos:
„Iš pradžių jis pradėjo gerti, daug kartų apie tai kalbėjomės. Tik, deja, tie pokalbiai nelabai duodavo naudos. Prasidėjo daugiadienės... Jis neteko darbo, tikriausiai tai ir buvo tas atspirties taškas, nuo kurio viskas kasdien mūsų santykiuose blogėjo ir blogėjo.“
Pirmą kartą smurtautojas ranką prieš merginą pakėlė tada, kai prarado darbą. Jiedu kartu nuomojosi butą ir į jį sugrįžęs vyras buvo tarsi nesavas.
„Jis rėkė, šaukė, namie skraidė daiktai, dėl visko kaltino mane, sakė, jog tai aš čia pasistengiau, kad jį atleistų...“, – pirmąjį smurto protrūkį prisimena Ligita.
„Jis pasiimdavo mane jėga“
Ji sako, kad tuo metu jautėsi siaubingai, mat nesuprato, kodėl tapo jo pykčio auka, tačiau į policiją ji kreiptis nesiryžo ir bandė viską išspręsti pokalbiais:
„Po šio mūsų barnio ir patirto smurto, kurį laiką buvo sunku susivokti, suprasti, kas ir kodėl įvyko, kodėl negalėjome tiesiog pasikalbėti, juk būčiau jį palaikiusi, niekada nelinkėjau jam blogo. Atvirkščiai, visada skatinau tobulėti tiek darbe, tiek muzikinėje veikloje.
Į policiją nesikreipiau nei po pirmo, nei po kitų smurto protrūkio atvejų. Vis patikėdavau ir atleisdavau, vis dar labai mylėjau ir tikėjau tuo žmogumi.
Ne kartą bandžiau kalbėtis, kad reikia apsilankyti pas specialistą, pabendrauti su psichologu, ar bent išsikalbėti apie jį supančias problemas, tačiau viskas pasibaigdavo eiliniu barniu ir kumščiais...“
Smurtautojas savo agresiją pradėjo išlieti vis dažniau, o mėlynės ant kūno tapo nuolatinės Ligitos palydovės.
„Aš su laiku išmokau maskuoti visas tas mėlynes... Tačiau neretai tai neapsiribodavo tik smurtu, jis pasiimdavo mane jėga, tada, kai to norėdavo ir kur to norėdavo...“, – skausmingą patirtį, kuri truko maždaug metus, prisimena ji.
Apie smurtą šeimai nieko nesakė
Ligita atvira – pasibaigus smurto protrūkiui, ji likdavo vienui viena, o vėliau iš vyro girdėdavo tuos pačius pažadus, kurie niekada nevirsdavo realybe.
„Dažniausiai jis mane palikdavo vieną, primušdavo ir išeidavo, grįždavo po kelių parų, tada, aišku, atsiprašinėdavo, bandydavo taikytis, žadėdavo, kad tai paskutinis kartas...
O aš vis patikėdavau, buvau labai naivi ir vis dar kažkur giliai viduje jį mylėjau. Vėliau ta meilė peraugo į baimę, niekada negalvojau, kad galima taip stipriai ko nors bijoti“, – neslepia moteris.
Apie tai, kas vykdavo už uždarų durų, ji niekam nepasakojo, mat norėjo nuo to apsaugoti artimuosius. Iki pat dabar jos šeima nežino, ką Ligita patyrė, apie tai ji papasakojo tik artimiausioms draugėms, dabartiniam vyrui ir specialistams, į kuriuos kreipėsi pagalbos:
„Pasakoti atvirai nepasakojau niekam, buvo draugių, kurios klausdavo, ar tikrai viskas gerai, tačiau baimės akys buvo tokios didelės, kad nieko nepasakojau. Labiausiai tai slėpiau nuo šeimos, bijojau, kad jų sveikata tiesiog neatlaikys to fakto, kad prieš mane buvo smurtaujama.
Tylėti atrodė teisingiausia ir dar šiandien negaliu apie tai kalbėti savo vardu, vis dar saugau artimuosius.“
Po dūrio peiliu prarado vaiką
Ligita pasidalija ir pačiu skaudžiausiu įvykiu, kurį jai teko patirti. Ji pastojo ir ilgą laiką slėpė tai nuo savo partnerio, tačiau galiausiai nusprendė, kad jis turi teisę apie tai sužinoti:
„Vieną vakarą jam pasakiau – žinai, aš laukiuosi ir mums reikia ramiai apie tai pasikalbėti, o jis tiesiog trenkė durimis ir išėjo. Grįžo tik kitą dieną, girtas, mes vėl bandėme apie tai kalbėtis, kilo barnis, mes susistumdėme ir jis man dūrė peiliu...
Toliau lyg toks tuščias laiko tarpsnis, nelabai ką pamenu, iki kol gydytojas ligoninėje man pasakė – apgailestauju, bet mums nepavyko sustabdyti kraujavimo...“
Kalbėdama apie šį įvykį, Ligita nenori pernelyg leistis į detales, tačiau užsimena apie tai, kad viskas buvo labai greitai užglaistyta.
„Kai turi „gerų pažįstamų“, pasirodo, tai nesunku. Esminė susitarimo dalis buvo, kad aš niekur nesikreipsiu vardan mūsų (mano) sūnaus, kurio netekome, o jis paliks mane ramybėje. O ir kreiptis ar ieškoti teisybės, netekus vaiko, man jau atrodė beviltiška, tuo metu trūko ne tik jėgų, bet ir noro gyventi“, – atvirai kalba ji.
Persekiojo stiprus kaltės jausmas
Ligita po kūdikio netekties nutraukė visus ryšius su smurtautoju, tačiau neslepia, kad to kaina buvo per didelė:
„Buvo labai sunku suvokti faktą, kad man reikėjo prarasti vaiką, jog galėčiau trenkti durimis ir išeiti. Man reikėjo prarasti vaiką, kurį taip smarkiai bandžiau apsaugoti, kad pagaliau atsitokėčiau ir pamatyčiau, kokia ta realybė iš tiesų.“
Vis dėlto moteris pripažįsta, kad ieškoti pagalbos nebuvo lengva. Kelis mėnesius ji bandė tvarkytis pati, tačiau galiausiai prasidėjo stiprūs nerimo priepuoliai, persekiojantis kaltės jausmas, dėl kurių ji ryžosi kreiptis pagalbos į Kauno apskrities moterų krizių centrą.
„Kankino nemiga, depresija, ištisai vartojau vaistus, ne kartą bandžiau žudytis (nesėkmingai), ilgai kaltinau save ne dėl to, kad mane mušė ar prievartavo, ne dėl to, kad pati save pastačiau į aukos poziciją ir leidau jam tuo naudotis, bet dėl to, kad nesugebėjau ištesėti vienintelio sau duoto pažado, neapsaugojau gyvybės, augančios manyje.
Prireikė nemažai laiko, kad galėčiau sau atleisti, net ir atleidus, atėjus suvokimui, kad tai nebuvo vien mano kaltė, palengvėjimą po tokios traumos rasti buvo sunku“, – sako Ligita.
Ilgą laiką bijojo vyrų
Ji neslepia, kad apie moterų krizių centrą žinojo jau tuomet, kai kentė smurtu pralietus santykius, todėl šiandien gailisi, kad neieškojo pagalbos anksčiau.
„Tikrai dėl to labai apmaudu, nes galbūt tai būtų pakeitę mano gyvenimą. Aš tuomet taip ir nesugebėjau rasti savyje jėgų paprašyti pagalbos ir tai man kainavo labai daug, tad kad ir kaip būtų sunku, moterys, išdrįskite.
Paprašykite pagalbos, nes tas kaltės jausmas, kad galėjote kažką pakeisti dėl savęs ar savo vaikų, bet to nepadarėte, persekioja dar ilgai ir sau atleisti, ypač, po tokios nelaimės, tikrai sunku“, – ragina smurtą patyrusi moteris.
Nors šiandien Ligita ir džiaugiasi laimingais santykiais, augančio sūnaus šypsenomis ir kardinaliai pasikeitusiu gyvenimu, ji atskleidžia, kad ilgą laiką baiminosi pradėti naujus santykius bei įsileisti į savo gyvenimą kitą žmogų:
„Apie naujų santykių sukūrimą išvis nebuvo kalbos. Ilgą laiką bijojau vyrų, jų žvilgsnių, prisilietimų. Buvo sunku per tai perlipti ir, jeigu ne psichologai, vargu, ar būtų pavykę.“
Jei galėtų atsukti laiką, elgtųsi kitaip
Ligita išsivadavo iš smurtautojo gniaužtų, tačiau, kaip pati sako, jis dar kurį laiką buvo tarsi juodas šešėlis gyvenime, vis sekdavęs ją iš paskos.
„Kol gyvenau Kaune, mes prasilenkdavome – tyčia ar netyčia, aš jau ir nebežinau, mūsų pokalbiai visada baigdavosi į vieną pusę, su bandymu man „įgelti“ ir viską priminti.
Pamažu išmokau jam atsikirsti ir, kai vieną kartą jam pasakiau, – žinai, dabar aš dar turiu dėl ko tylėti ir viską slėpti, bet, kai ateis laikas ir nebeturėsiu ko saugoti, tada susirūpinti reikės tau, o ne man. Po to mūsų pokalbio telefonu stojo ramybė“, – lengviau atsikvepia moteris.
Šiandien ji kreipiasi į smurtą patiriančius asmenis ir ragina susimąstyti bei ieškoti pagalbos anksčiau, nei tai padarė ji pati.
„Bendravimas su specialistais padėjo suprasti, kad nereikia laukti nelaimės, reikia priimti sprendimus čia ir dabar. Taip, sakysit, man dabar „lengva kalbėti“ – ne, tikrai nelengva.
Jeigu dabar turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, mano sprendimai būtų tikrai kitokie, jeigu tik būčiau galėjusi apsaugoti tą gyvybę, aš būčiau kovojusi, būčiau daug anksčiau trenkusi durimis ir išėjusi bei kreipusis pagalbos. Bet tuo metu to nesugebėjau, vis bandžiau pateisinti tai, kas sveiku protu nesuvokiama ir nepateisinama.
Svarbiausia – atmerkti akis laiku, po pirmo smurto atvejo. Nesitikėti, kad tai pasikeis, nes taip nebus. Saugoti ir mylėti save, branginti savo, vaikų gyvybes ir likimus. Viskas yra mūsų valioje, reikia tik ryžtis. Ryžtis, kol dar nevėlu“, – ragina Ligita.
