Šiandien moteris siūlo visiems išbandyti išsikelti sau iššūkį ir rytais keltis anksti, o tokio iššūkio naudą iliustruoja savo pavyzdžiu – kiekviena diena buvo žymiai produktyvesnė ir nuveiktų darbų, net ir neplanuotų, sąrašas išsiplėtė.
Aurelija sako mėgstanti skaityti įvairias knygas, o ir anksčiau buvo girdėjusi apie 5 valandos iššūkį, kai kiekvieną dieną yra keliamasi 5 ryto. Visai netikėtai į jos rankas pakliuvo knyga „Penktos valandos klubas“, kurioje aprašoma tokios rutinos nauda.
Moteris šypsosi, kad jau seniai norėjo išbandyti ankstyvą kėlimąsi, vis pabandydavo, tačiau po kelių dienų šį reikalą mesdavo – nepakakdavo valios ir motyvacijos. „Skaitydama knygą atradau gerų minčių, įkvėpė ir tas paskatino, kad dabar jau laikas, bandysiu“, – pridūrė ji.
Kėlėsi 5 ryto
Remiantis knygoje pateikiamomis iššūkio sąlygomis, keltis anksti ryte reikia 66 dienas. Tiek laiko reikia, kad kėlimasis 5 ryto taptų įprasta kasdienybės dalimi, o ne kančia:
„Daug kur rašo, kad naujam įpročiui įtvirtinti užtenka 21 dienos, bet knygoje aprašomas Anglijos mokslininkų atlikti tyrimai, parodę, kad naujam įgūdžiui įtvirtinti reikia jį praktikuoti 66 dienas, po jų viskas pavyksta automatiškai.“
Iššūkis skirstomas į tris etapus – 22 dienos pradžiai, kuomet yra sunkiausias periodas, 22 dienos įsibėgėjimui, kai anksti keltis pasidaro lengviau, tačiau būna ir sunkesnių dienų. Paskutiniosios 22 dienos užtvirtina naują rutiną. Tačiau A. Tumonienė šypsosi, kad jai viskas pavyko lengvai ir iššūkį įvykdė be sunkumų.
„Kai išsikėliau šį iššūkį, mano tikslas buvo keltis 5 ryto ne kiekvieną dieną, bet bent jau darbo dienomis, savaitgalius buvau pasilikusi ilgesniam pamiegojimui. Bet iš tikrųjų anksti kėliausi 66 dienas, net ir savaitgaliais ir vėliau iššūkį pratęsiau – iš viso 88 dienas“, – džiaugiasi moteris.
Kone tris mėnesius moteris kėlėsi 5 ryto, bet neslepia, kad ėmėsi šio iššūkio ne vien dėl smagumo, nes kaip pati sako, yra „pelėda“, kuri gali naktinėti, o paskui miegoti iki pietų. Keltis į darbą taip pat buvo tikra kančia – iššokdavo iš lovos paskutinę minutę ir lėkdavo it akis išdegusi.
„Man buvo svarbiausia, kad sugebėčiau atsikelti ryte su pirmu žadintuvu, nes kiekvieną dieną vis atrodydavo, kad rytoj atsikelsiu anksčiau ir kažką nuveiksiu, bet ateina rytas ir galvoji: „Ai, dar pamiegosiu, pasidarysiu vėliau“ ir tiek suplanuotų darbų nebepasidarai. Mano tikslas buvo savidisciplina, užsibrėžti tikslą ir jį įgyvendinti“, – pasakojo A. Tumonienė.
Rytinė rutina
Kiekvienas rytas prasidėdavo ne bet kaip – yra keletas taisyklių, kurių Aurelija laikėsi. Pirmiausia, telefoną su nustatytu žadintuvu visuomet palikdavo kitame kambaryje, kad negalėtų vos ištiesusi ranką išjungti žadintuvo ir snausti toliau. Moteris juokiasi, kad išbandė senovinį žadintuvą, bet jo teko atsisakyti – garsus čirškimas rytais ne juokais išgąsdindavo.
„Atsikeldavau, išjungdavau žadintuvą ir eidavau praustis, po to natūraliai nebebūdavo noro grįžti į lovą. Knygoje rekomenduojamas 20-20-20 minučių ritualas, ką reikia padaryti per pirmąją valandą nuo atsikėlimo, kad diena būtų produktyvi: 20 minučių intensyvaus sporto, 20 minučių švietimo – knygų skaitymo, tinklalaidžių klausymo ir 20 minučių rašymo, meditacijos“, – apie ryto rutiną pasakojo pašnekovė.
Moteris šypsosi, kad ankstyvas kėlimasis visuomet buvo smagus – pora valandų nuo atsikėlimo buvo skirta vien tik sau, o iki darbo pradžios jau būdavo nuveikusi tiek, kiek kiti kartais nudirba per visą dieną:
„Labai gerai jaučiausi atsikėlusi ryte, nes visi dar miega, o aš jau atsikėlusi, aplink ryto ramybė – niekas netrukdo, jokių pašalinių garsų, trikdžių. Laikas sau mane labai ramino ir tai motyvavo keltis. Aišku, išlipus iš lovos ir einant link vonios nusiprausti būdavo minčių, kad galėčiau dar grįžti pamiegoti, bet nusipraususi galvodavau, kaip gerai, atsikėliau ir nenuėjau vėl miegoti.“
Kiekvieną rytą ji taip pat rašydavo dėkingumo dienoraštį, dėkodavo net už pačius elementariausius dalykus, tokius kaip maistas, namai ar šilti drabužiai.
Rezultatai nustebino
Nors iššūkį Aurelija jau baigė, ir tuomet, kai laikėsi griežto režimo, ji dabar vis dar naudoja savo pačios sugalvotą vakaro rutiną.
„Mano tikslas bent valandą prieš miegą nenaudoti telefono, nes vis tiek atsiguldavom ir kažką panaršydavom. 1-2 valandas prieš miegą nusistatau žadintuvą, padedu telefoną į šoną ir tada paskaitau knygą.
Mano vakaras nebūdavo ilgas, kadangi keldavausi 5 valandą, apie 21 valandą jau eidavau miegoti, nes po ilgos dienos darbų organizmas prašydavo miego. Paskaitydavau ir iki 22 valandos jau visąlaik miegodavau“, – apie kasdienybę laikantis iššūkio pasakojo A. Tumonienė.
Šiandien Aurelija sako, kad, greičiausiai, vėl į rankas ims knygą, ją perskaitys, įsikvėps ir iš naujo imsis iššūkio – toks paprastas veiksmas, kaip atsikėlimas 5 ryto, davė tokius rezultatus, kokių nė nesitikėjo.
„Daug lengviau atsikeldavau ryte, vėliau, laikui bėgant, nebebūdavo minties, kad jį išjungsiu ir eisiu toliau miegoti – atsirado įprotis nuskambėjus žadintuvui keltis. Arba, jei prabudai, žinai, kad nebemiegosi, tada keliesi, eini ir darai. Pradėjau atlikti susiplanuotus darbus iki galo ir tikrai daug daugiau nuveikiau negu, pavyzdžiui, dabar, neturėdama tikslios rutinos“, – pokyčius vardija pašnekovė.
Be to, per mėnesį moteris perskaitydavo po 6 knygas – anksčiau iki dešimties perskaitydavo per visus metus, mat neatsirasdavo laiko, o atsigulus į lovą paprasčiau būdavo naršyti internete. „Tikrai labai daug perskaičiau knygų, ko anksčiau nedarydavau“, – šypteli Aurelija.
Rekomenduoja išbandyti visiems
Labiausiai A. Tumonienė pabrėžė miego kokybės pokytį, keliantis anksti, vakare padėjus galvą ant pagalvės nebereikėdavo vartytis kelias valandas, kol užmigs ar kovoti su nemiga, nes nuveikdama daugiau darbų labiau išvargdavo, tad kūnas norėjo kokybiškiau pailsėti.
„Be to, fizinis aktyvumas buvo kiekvieną dieną, ilgesnis ar trumpesnis, bet fiziškai jaučiausi daug stipresnė, energingesnė, netgi pradėjau, kai pernai buvo labai gili žiema, ryte basomis vaikščioti per sniegą, ko niekada negalvojau, kad darysiu, maniau, kad tai ne man.
Kas mėnesį pradėjau sau kelti naujus iššūkius – atsisakiau kavos, atradau matcha arbatą, pradėjau vaikščioti basa. Susigalvodavau iššūkių ir juos įvykdydavau, nebuvo taip, kad porą dienų ar savaičių padarau ir nebegaliu“, – pokyčiais džiaugiasi A. Tumonienė.
Su dideliu užsidegimu po to, kai pajuto teigiamus rezultatus, Aurelija siūlo kiekvienam išsikelti tokį iššūkį ir pabandyti bent kurį laiką atsikelti anksčiau – kaip pati sako, juk miegodamas nepasieksi savo tikslų, nuveiksi suplanuotus darbus tik atsikėlęs, o kad nepramiegotum svarbių dalykų, verta keltis bent valanda anksčiau nei įprastai:
„Aš manau, kad bet kokiam žmogui visada sveika išbandyti kažką naujo arba tai, ko niekada prieš tai nedarė – per tai gali atrasti kažką naujo, daugiau sužinoti apie save, galbūt atrasti naujų pomėgių. Tai yra savotiškas savęs ugdymo išbandymas, o savidisciplina yra naudinga, nes ugdo, keičiasi mąstymas.“
