Su Ignu ir jo tėvais susitikome Vilniuje, Žvėryno mikrorajone, prie pėsčiųjų tilto per Nerį – šioje gražioje vietoje Specialiosios olimpiados jaunųjų atletų bendruomenė, atsisveikinusi su karantinu, išplaukė baidarėmis. Iš žygio grįžę jaunieji atletai, tarp kurių buvo ir Ignas, buvo apdovanoti medaliais, atminimo dovanėlėmis.
Igno mama Lina sako, kad sūnui labai patinka sportuoti Specialiosios olimpiados „Jaunųjų atletų“ programoje. Ji sutiko papasakoti, kaip Ignas mokėsi bendrauti su kitais vaikais, susikaupti, skaityti ir atlikti mokyklines užduotis.
Ignas mokosi Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje, šiemet baigė tris klases. Berniukas ugdomas pagal specialiąją programą, nes turi skaitymo ir rašymo sutrikimų, tačiau juda į priekį. Lina pasakoja, kad karantinas padėjo suprasti, jog su sūnumi kasdien reikia labai daug dirbti. „Supratau, kad Ignas pagalbos dar vis gauna per mažai“, – sako Lina. Vis dėlto pažanga padaryta: ankščiau Ignas, pamatęs tekstą, puldavo į isteriją, o dabar bando skaityti, nors vis dar maišo raides, skiemenis. O štai anglų kalba Ignui geriau sekasi, jis moka angliškai skaityti ir rašyti, bet turi bėdų su atmintimi, ir ne tik.
Lina prisimena tą metą, kai išlindo pirmosios sūnaus bėdos.
Dvimetis vengė bendraamžių
Bogdzevičiai augina du sūnus, Adomas – vyresnis, o Ignas – jaunėlis. Tėvams jau dvimečio vaiko elgesys kėlė nerimą: berniukas nemokėjo bendrauti su bendraamžiais, sutikęs juos žaidimų aikštelėje griebdavo už plaukų, jam labiau patikdavo ne žaisti su vaikais, o sėdėti vežimėlyje ar tėvų automobilyje. Be to, Ignas tardavo tik atskirus žodžius.
„Mes vis dar negalvojome, kad sūnus turi problemų, manėme, kad jis tik vystosi lėčiau“, – sako Lina. Ji pasakoja, kad pradėjęs lankyti vaikų lopšelį-darželį Ignas šalia kitų vaikų jausdavosi blogai – susijaudindavo, pykdavo, norėdavo apsibrėžti savo erdvę. Auklėtoja turėdavo jį atskirti nuo vaikų, tad Ignas kone visą dieną praleisdavo su šeimininkėle.
Auklėtojos tėvams patarė Igną perkelti į specialiųjų poreikių vaikams skirtą grupę, nes šioje grupėje buvo mažiau vaikų. Iš tiesų Ignui šioje grupėje sekėsi geriau, tačiau jis negalėdavo nė sekundės išsėdėti ramiai ir per logopedės ar psichologės užsiėmimus neatlikdavo jokių užduočių. Berniuką kamavo pykčio priepuoliai.
Tėvams pasiūlė kreiptis į Vaiko raidos centrą. Specialistai, stebėję Igną du mėnesius, jam nustatė emocinį elgesio sutrikimą, dėmesio koncentravimo sutrikimą ir hiperaktyvumą. Mama įtarė, kad Ignas turi ir autizmo spektro sutrikimą, bet šiam sutrikimui būdingų simptomų Ignui nenustatė, jis turi ir tam tikrų Aspergerio sindromo bruožų. Vaikų darželyje Ignas niekaip negalėdavo suprasti, kodėl pasikeitė viena ar kita veikla, jam būtinai reikėdavo atskiro paaiškinimo. Užduotis jam reikia daryti būtinai iš eilės, bet kuris nukrypimas nuo eiliškumo berniuką suerzina.
Ignas lankė karatė, dziudo užsiėmimus, bet jam netiko prisilietimai. Kai jį paliesdavo kitas berniukas, jis klykdavo, o vėliau atvežtas prie sporto salės puldavo į isteriją. Tada tėvai Igną ėmė vežti į baseiną, bet ten likęs be mamos Ignas rėkaudavo, pykdavosi su trenere, nes savaip suprasdavo, kiek turi nuplaukti, o trenerė reikalavo atlikti jos skirtas užduotis. Mama turėdavo būti šalia, nes Ignas nuolat ginčijosi, įrodinėdavo, kad jis teisus.
Lina prisimena, kad vienu metu Ignas mėgdavo savo mašinytes dėlioti per visą kambarį viena linija. Psichologė sakė, kad vaiką būtina atitraukti nuo šio užsiėmimo, patarė išbandyti įvairius stalo žaidimus, tad tėvai, nors labai pavargę, grįžę po darbų žaisdavo su sūnumi. Vėliau Ignas atrado lego kaladėles, iki šiol iš jų stato namus, laivus.
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Mokykla ir Pirmoji Komunija
Lina apgailestauja, kad Lietuvoje nėra sistemos, pagal kurią būtų sistemingai ugdomas individualių poreikių turintis vaikas. Psichologė tėvams pasakė, kad kai kuriose mokyklose atidaromos klasės specialiųjų poreikių turintiems vaikams, tačiau konkrečių patarimų jie negavo. „Darželio auklėtojos kalbėjo, kad bendrojo ugdymo mokykloje Ignui bus sunku, nes vaikų minia jį labai blogai veikia. Jam gali prasidėti pykčio ir isterijos priepuoliai, jis kovos už savo būvį, o dėl to nukentės mokymasis“, – pasakoja Lina.
Tėvai kreipėsi į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir gavo patvirtinimą, kad turėtų leisti sūnų į specialiųjų poreikių vaikams skirtą klasę. Tuomet Ignas ir pradėjo lankyti Sausio 13-osios progimnaziją. „Į mokyklą ateidavome ne tik mes, tėvai, atvažiuodavo ir psichologė, kuri su Ignu dirbo privačiai“, – sako Lina. Psichologė konsultavo ir tėvus. Visų bendromis pastangomis berniukas mokykloje apsiprato. Ignas ne tik mokosi, bet neseniai su bendraklasiais ruošėsi Pirmajai Komunijai.
„Ignui dažnai kildavo klausimų apie Dievą. Ne visada žinojau, ką atsakyti, tikybos mokytojos atsakymų jam neužteko, todėl pradėjome jį ruošti Pirmajai Komunijai Šv. Jono Bosko parapijoje.“ Specialiojoje mokykloje dirbanti katechetė turi patirties, kaip Pirmajai Komunijai paruošti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, ji sutiko padirbėti su Ignu ir kitais vaikais.
„Pamokėlės buvo trumpesnės negu kitiems vaikams. Katechetė aiškindavo tik esmę, o Ignas su ja nuolat diskutuodavo ir užduodavo įdomius klausimus, – pasakoja Lina. – Prieš eidamas išpažinties jis, kaip ir kiti vaikai, ant lapuko buvo nusipiešęs savo nuodėmes. Ignas kalba neaiškiai, tad parodė kunigui lapelį su piešinukais, juodu pasikalbėjo, o vėliau visų vaikų lapeliai buvo sudeginti.“
Pagalba randa ieškančius
Lina teigia su vyru dažnai sutikdavusi žmonių, kurie žinojo naudingų metodų. „Kai Ignas buvo dvejų metukų, mūsų šeimos gydytoja pasiūlė lankyti neuropsichologinės sensorinės korekcijos užsiėmimus“, – sako Lina ir prisipažįsta, kad iš pradžių šie užsiėmimai jai atrodė lyg kažkokia mistika. Ignas juos lankė devynis mėnesius, po jų itin pagerėjo berniuko kalba. Ergoterapeutas Igną išmokė atsisėsti ir padaryti darbą iki galo.
Kad Ignas geriau skaitytų, mama jį vedė į Martyno Mažvydo bibliotekos užsiėmimus, kuriuose šuniukai klausydavosi, kaip vaikai skaito: „Vaikas paima jam patinkančią knygą ir skaito taip, kaip moka, o prie vaiko prieina šuniukas ir jo šeimininkas. Visi trys įsikuria jaukiame kamputyje. Šių užsiėmimų privalumas – šuo nepertraukinėja ir netaiso vaiko. Šuo skaitantį vaiką priima be išlygų.“ Ignui toks metodas tiko, jis nesivaržė savo klaidų, smalsiai stebėdavo šuniuką, tačiau prasidėjus pandemijai šie užsiėmimai, deja, nutrūko.
Lina pasakoja, kad labai norėdama padėti savo vaikui kartą net persistengė. „Išgirdusi apie ausines, kurios padeda geriau išmokti skaityti, nupirkau jas Ignui. Ausines jam uždėdavau pagal instrukciją“, – pasakoja mama ir sako pastebėjusi, kad sūnus tapo labai nervingas. Logopedė, pas kurią tuo metu lankėsi, patarė kuo greičiau nutraukti darbą su ausinėmis, ir berniukas vėl tapo ramesnis.
Pasak Linos, Ignas mokykloje puikiai lipdo, gražiai piešia ir net iš piešinių kuria knygutes, filmukus. „Mes vis dar ieškome ne tik pagalbos Ignui, bet ir naujų veiklų, tokių, kuriose jis galėtų atsikleisti ir atrasti save. Ignas savyje tikrai turi paslėptų lobių“, – tiki mama.
Ji džiaugiasi, kad broliai myli vienas kitą. Vyresnėlis Adomas net sako: „Aš visada ginsiu savo brolį“. Mamai svarbu, kad jos vaikai suprastų vienas kitą ir vienas kitam padėtų.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
