36-erių Sandrius save vadina keliautoju, atradėju ir minimalistu. Greičiausiai, jį būtų galima pavadinti ir žiedinės ekonomikos šalininku, nes pats nieko neperka iš prekybos centrų – buityje jis verčiasi su tuo, ką randa prie konteinerių ar atiduoda kiti žmonės.
Vis dažniau kalbama apie vartotojiškumą, žmogaus daromą žalą klimatui, tačiau kiek patys darome dėl to, kad išvengtume katastrofos ateityje ir gyventume tvariau? Namuose pilna daiktų, spintose netelpa naujutėlaičiai drabužiai, į konteinerius iškeliauja krūvos sugedusio maisto.
„Mano pavyzdys turbūt rodo, kad neišeina susitvarkyti su tuo, ką turi, o dar kai supranti, kiek kiti žmonės turi ir dar panašius dalykus, suvoki, kad tai nėra gerai“, – svarsto jis.
Pakanka to, ką randa
Sandrius nemažai savo gyvenimo praleido užsienyje, tad ten matė visko. Jis puikiai žino, kiek visko žmonės prigrūda į namus manydami, kad turi kažką vertingo, kol galiausiai paaiškėja, kad kone kiekvienuose namuose guli tokie patys ar panašūs nereikalingi daiktai.
Jis pasakoja apie Nyderlanduose gyvuojančią tradiciją per Karaliaus dieną gatvėse pardavinėti daiktus, kuriais nori atsikratyti. Tik pas daugelį nugula tie patys daiktai, tad ir atėjusiems apsižvalgyti prasmės kažką pirkti nebėra, nes visur tas pats.
„Dauguma žmonių, pamatę, kad panašaus šlamšto turi ir kiti, o žmonės nieko neperka, palieka viską gatvėse, nes tingi tempti namo. Tai buvo pirmi kartai, kai grįžau tikrai netikėtai praturtėjęs.
Bet tai nėra gerai – daugelis net nesuvokia, kiek turi daiktų ir kad pas visus jie panašūs, o tada tai tampa tam tikra bėda jais atsikratyti. Aišku, kone paprasčiausia būtų mesti į konteinerį, bet taip nesigauna, nes ten šiukšlinimas labai reglamentuojamas“, – įžvalgomis dalijosi Sandrius.
Kaip pats sako, tai yra kapitalizmo absurdas – vartojimo kreivė kyla eksponentiškai. Čia prekybininkai gudriai apžaidžia pirkėją – įbruka mintį, kad reikia vis daugiau. Tačiau kaip pats Sandrius atsispiria pagundoms ką nors nusipirkti?
„Kritinis mąstymas, man atrodo, suveikia, kai mąstai, ko tau reikia ir kiek tau tai kainuos. Aš, turbūt, esu labai skūpus žmogus, nes suprantu pinigus kaip savo laiką ir man norisi pabandyti nugyventi kiek įmanoma daugiau savo laiko pačiam.
Aš matau, kaip žmonės švaisto pinigus. Aš gyvenime nesu to daręs, man pasišvaistymas būna 10 eurų, išleisti per metus ant renginio, už kurį susimoku, nes noriu nueiti ir paremti. Čia yra situacija, kai galiu sau leisti“, – nusijuokia.
Bilietą į renginį jis kartais nusiperka, bet dažniausiai to nė neprireikia – pats prisideda prie organizavimo, sako, kuo daugiau rankų, tuo geresnis rezultatas. Vis tik, niekada nepamatysite jo parduotuvėje, viską, ko prireikia, vyras susiranda, pavyzdžiui, prie konteinerio. Svarbiausia žinoti, ko ieškai, ko reikia ir ką tikrai panaudosi:
„Pats mėgstu viską susikonstruoti, tad aš suprantu, kad ką randu, tą turiu. Aš galiu norėti daug dalykų ir galvoti, kad nusipirkęs naujas dalis, į jas investavęs, galėčiau daug ką sukonstruoti. Bet žinau, kad per kurį laiką aš rasiu tai, ko man reikės ir susikonstruosiu.
Čia svarbus nusistatymas, ko tau reikia. Tai yra pakankamai svarbu. Man atrodo, didžioji dalis modernios visuomenės apsipirkinėjimų yra impulsyvus procesas – tau pasiūlo kažką tokio gero, kad galvoji „eina sau, koks geras variantas, reikia nusipirkti“.
Gal nereikia paties daikto, bet pasiūlymas geras ir gali sau leisti. O tik nusipirkęs pradedi galvoti, ar reikėjo ir ar iš tikrųjų tokį gerą daiktą įbruko, kaip atrodė prieš tai.“
Maisto pirkti nereikia
Neperka jis ir maisto – daugelis nė neįsivaizduoja, kokie dideli kiekiai maisto yra išmetami. Atsikratoma tonomis, o Sandrius skaičiuoja, kad per mėnesį pakanka ir keliolikos kilogramų.
„Visi sako, kad parduotuvė išmeta, o tu neini į parduotuvę ir nenuperki, bet pasiimi iš konteinerio. Bet aš atlaisvinu vietos parduotuvės konteineriuose, kurių išvežimas parduotuvei kainuoja. Aš suprantu, kad mano dalelė, kurią išleisčiau, atperka konteinerių atlaisvinimo savikainą.
Tada moraliai supranti, kad tai nėra nusikaltimas prieš prekybininką, kuris bruka, kad būtinai turi pirkti, imti išmestą maistą blogai, nesvarbu, kad atlaisvini konteinerius“, – pasakojo pašnekovas.
Kita vertus, Lietuvoje jis pastebi, kad vyresnio amžiaus žmonės padeda gražiai suvyniotą, dar vartojamą maistą ant konteinerio:
„Pavyzdžiui, Pietuose yra priimtina, kad ant konteinerio pakabina maišelį ir žinai, kad ten geras maistas, nori – imk. Pas mus jau daroma taip pat, kartais nukrenta ant žemės, išbyra, bet aš visada pasiimu.
Dažniausiai maistą palieka senukai, pensininkai, nes jiems širdis neleidžia išmesti maisto. Jaunesniems žmonėms galbūt gėda kažką atiduoti, jei kas tampa nešviežia, bet dar vartojama, jie meta, o pensininkai supranta, kad tai dar galima valgyti, bet kažkodėl nusprendžia atsikratyti.“
Nors radus kažką vertingo apima džiaugsmas, yra ir kita medalio pusė – iš arti kiekvieną kartą jis mato, kiek visko keliauja į konteinerius: „Kai kažką randu, viena akis juokiasi, o kita verkia. Džiaugiesi, kaip pasisekė ir kaip praturtėjai iš šiukšlių, bet tuo pačiu pamatai šiukšlių kiekius.
Kai nesusiduri, matai tik savo šiukšlytes. Kiek iš tikrųjų jų yra aplink, sudėtinga suvokti. Reikia apie tai kalbėti, nes čia tokia didžiulė bėda, kuri dar dešimtmečius niekur nedings. Kuo anksčiau apie tai žmonės susimąstys, tuo greičiau ateis pokyčiai.“
Čia Sandrius perduoda svarbią žinutę ir nori paskatinti visus dalintis, mainytis ar atiduoti. Nesvarbu, ką – nebereikalingus daiktus, drabužius ar maistą. Tik patiems prisidedant prie pokyčių, jie bus matomi.
„Tame yra šiek tiek chaoso – nėra jokios sistemos, o taip yra todėl, kad prekybininkai suinteresuoti ir nenori, kad įsivažiuotų dalinimosi platformos, nes jiems tokie dalykai neapsimoka“, – įžvalga pasidalija jis.
Kaip puikų savo minčių pavyzdį jis pateikia Skandinaviją, kur prie didžiųjų prekybos centrų stovi didžiuliai jūriniai konteineriai, į kuriuos metama nebenaudojama elektronika. Sandrius pastebi, kad dažnai žmonės atsikrato dar veikiančiais, tik morališkai atsibodusiais prietaisais. Ir nors ten galima juos tik išmesti, pats sako ne kartą radęs labai gerų dalių, kurias vėliau panaudojo konstruodamas.
„Taip įsibrauni į užburtą ratą, paimi tai, ko reikia konstravimui ir panaudoji tai. Atrodo, Skandinavija yra tokia pažengusi, tačiau tai nėra legalu. Bet, man atrodo, moralu.
Jei žmonės ir matydavo, kad kažką ten ardau, jie suprasdavo, kad visą turinį Afrikoje vis tiek sutraiškys ir išmes. O prekybininkai to neleidžia. Jie pateikia prastą variantą ir gėdina pirkėją, bet žmogus nėra skatinamas žiedinei ekonomikai – prekybininkai nėra suinteresuoti, nes tame mažiau uždirbimo potencialo.
Žmogus bandomas gėdinti, kad jis taršus, todėl turėtų rūšiuoti, brangiau mokėti už lėktuvo bilietą, papildomai susimokėti už taršą. Visa tai rodo, kad prekybininkai nesikeis. Jie turi savo žaidimo taisykles. Tik kai keisis žmonės, jie bus priversti keisti įpročius ir tapti tvaresniais“, – sakė jis.
Reikia būti nelepiu
Tačiau ar toks gyvenimo būdas, kokį pasirinko Sandrius, įmanomas kiekvienam? Jis įsitikinęs – tikrai taip, tačiau yra vienas bet: reikia turėti kritinį mąstymą, kuris turi būti ugdomas nuo pat mažumės.
„Reikia būti nelepiu. Jeigu tavęs tėvai neišlepino, tada ir augai turėdamas kritinį mąstymą, nes tau buvo svarbu tavo pinigai. Ypač jaunas žmogus, jeigu jis neturi per daug ir reikia pačiam užsidirbinėti, augti ir įsilieti į ekonomiką, tada jis pataupo, paskaičiuoja.
Skandinavijos pavyzdys rodo, kad kai visi vaikai auga pasiturinčiai, jie nebeturi momento, kai jiems reikia pagalvoti, paskaičiuoti. Už juos viskas pagalvota, visko per akis. Atrodo, kad pinigai tik laimę neša, bet, iš tikrųjų, kai jų gauni per daug ir neturi aiškus plano, ką su jais daryti, jie labai apkrauna“, – pastebi Sandrius.
Ir Lietuvą jis vadina „biednąja Skandinavija“ – modernėjančia šalimi, kurioje vis dar gajus slaviškas palikimas, tad pasakymas „mažiau yra daugiau“ mums dar sunkiai įkandamas. Reikia visko, reikia daug, čia ir dabar, juk galime sau leisti:
„Per atostogas žmonės dažnai sako, kad gali sau leisti taškyti pinigus daugiau, nes turi tik tą savaitę. O aš netaškau pinigų, nes nesu durnas ir suprantu, kad taškymas yra kvaila – ar per atostogas, ar eilinį pirmadienį.
Taip, tai kitoks gyvenimas, reikia išlipti iš komforto zonos, bet jeigu tau tai įdomu, tai atsiperka – suvoki, kad daug ko atsisakęs, ypač perteklinės prabangos, tu gauni tipinei visuomenei ypatingai brangų dalyką: savo laisvą laiką.“
Tik išlipti iš komforto zonos reikia laiku. Pasiekus maksimalų komfortą – pats geriausias laikas pradėti kažką keisti. „Tuo momentu turi sau pasakyti, kad reikia kažką keisti, o ne tada, kai sušlubuoja sveikata, palieka žmona ar kažkas miršta.
Pokyčius reikia daryti tada, kai suprantame, kad maksimalus komfortas, ko gero, ilgai nesitęs, o jeigu ir tęsis, prie gero neprives. Blogiausia, kai žmogus priverstinai išlipa iš komforto zonos – tada tikrai gaunasi didesnis šūdas, negu tuo momentu, kai gali tvarkingai, ramiai, laimingas išlipti iš komforto. Tik tada rezultatas būna teigiamas“, – padrąsina pašnekovas.
Pradėti gyventi tvariau ir sąmoningiau Sandrius pataria nuo paties paprasčiausio žingsnio – pabandyti sunešioti bent vieną drabužį. Pripažinkite, spintoje tikrai rastumėte drabužį, kurio nė nebuvote apsivilkę, o šalia jo jau spėjo nugulti dar vienas naujas pirkinys.
