Ar pagalvojote kada nors apie galimybę pagyventi atokiame Ugandos kaime vietinių šeimoje? O kaip jums mintis pakeliauti po Mozambiką, Malavį, Tanzaniją, Keniją ar Zambiją? Reiktų pridurti, jog po visas šias juodojo žemyno šalis lietuvė Jūratė Jucikaitė keliavo vienui viena. Politikos mokslų bakalauro diplomą įgijusi 23 metų mergina nusprendė padaryti pertrauką ir pasinaudoti galimybe pamatyti pasaulį. Apie keliskart persirgtą maliariją, pabėgimą iš Mozambiko, deportaciją iš Etiopijos ir kitus patirtus nuotykius Afrikoje Jūratė pasakoja kelionių portalui KelioniuManija.lt.
Kokie keliai tave nuvedė į savanorystės programą ir kaip atsidūrei Afrikoje?
Praeitą pavasarį baigiau universitetą, o tuomet prasidėjo didysis paieškų metas. Svarsčiau daug galimybių – savanoriauti, dirbti, toliau studijuoti. Atrodė, jog norėtųsi padaryti pertrauką tarp mokslų. Pastovaus darbo lyg ir anksti ieškotis, vis dar norisi pakeliauti, pasaulio pamatyti ir tik tada pradėti ramesnį gyvenimą.
Galiausiai, nusprendžiau, kad didžiausias prioritetas yra savanoriška veikla, kuri man nebuvo naujiena. Jau seniai Lietuvoje prisidėjau prie įvairių savanorystės programų, tačiau tą kartą teko priimti iššūkius – užsienyje ir ilgesniam laikotarpiui. Svarsčiau galimybę savanoriauti Pietų Amerikoje arba Afrikoje, tačiau jau paieškų pradžioje nusprendžiau, jog Afrikai reikia daugiau pagalbos.
Ar buvo galimybė pasirinkti ir norimą šalį?
Šalį rinkausi atsakingai. Svarbiausia, jog valstybinė kalba būtų anglų – kaip kitaip susišnekėsiu. Nei į Somalį, nei į Kongo Demokratinę Respubliką ar Nigeriją važiuoti nenorėjau – turi būti saugu. Taip pat atidžiai rinkausi šalį, kuri nebūtų mačiusi daug turistų, nes norėjau tikro nuoširdumo ir kuo mažiau turistinės komercijos.
Taip pat atsikračiau minties važiuoti į Vakarų Afriką, kadangi tame regione vyrauja islamas, kai kur net labai radikalus islamas ir man, vienai merginai, tiek gyventi, tiek keliauti būtų labai sudėtinga. Jų pasaulėžiūros negalima palyginti su kokios Turkijos ar Maroko islamu, kai kuriose Afrikos šalyse merginoms uždrausta net vienoms viešai vaikščioti, nesvarbu, ar vietinė, ar turistė.
Uganda pasirodė idealus pasirinkimas: valstybinė kalba anglų, šalį ilgus metus kamavo partizaninis karas, dėl kurio šalis turistų matė mažai, tačiau šiuo metu neramumai yra pasibaigę ir šalyje tikrai saugu.
Kaip reagavo artimieji, sužinoję apie tavo pasirinkimą savanoriauti Ugandoje?
Artimieji šio mano sprendimo vienareikšmiškai bijojo, tačiau aš dar net galutinai sprendimo nepriėmusi, pradėjau juos raminti ir suteikti kaip įmanoma daugiau informacijos apie Ugandą, kurioje ruošiausi savanoriauti, ir pačią savanorystės programą. Ilgai aiškindavau, jog šalyje saugu, nei karai, nei ginkluoti konfliktai nevyksta, žmonių nevalgo, nėra ko bijoti.
Ar tai buvo pirmoji tokia tolima išvyka iš namų?
Nors artimieji tikrai labai jaudinosi prieš mano išvykimą, jiems tai nebuvo naujiena, nes ši kelionė buvo viena iš daugelio. Gal tik pirmą kartą taip ilgai ir taip toli. Anksčiau esu pusę metų studijavusi Jungtinėje Karalystėje pagal studentų mainų programą, taip pat 4 sezonus esu dirbusi įvairiuose Ispanijos kurortuose. Būta ir trumpesnių kelionių, kurios taip pat nuvesdavo už ramios ir patogios Europos ribų.
Kokie buvo tavo lūkesčiai, juk leidaisi į pusę metų trunkančius nuotykius?
Lūkesčių buvo daug. Iš anksto žinojau, kad gyvensiu vietinėje šeimoje atokiame kaime Ugandoje, tad labai tikėjausi susipažinti su jų gyvenimo būdu, tradicijomis, pasaulėžiūra. Po savanorystės planavau keliauti po keletą aplinkinių valstybių, kurioms kėliau taip pat aukštus reikalavimus – norėjau pamatyti Rytų Afrikos laukinę gamtą, kuria iki šiol gėrėjausi tik per National Geography ir žinoma, mano sąrašo viršūnėje buvo daugiau vietinių genčių, o ypač masajų gentis Kenijoje ir Tanzanijoje.
Ar visa tai išsipildė?
Atvykusi supratau, kad ankstesnis Afrikos vaizdas – skurdas, žemas išsivystymo lygis, nuotraukose matyti murzini ir suplyšusiais rūbais vaikai – tai tik išorinė Afrikos dalis, tai tik pirmasis įspūdis. Bėgant dienoms ir savaitėms Ugandos kaime pamačiau kur kas daugiau nei skurdas ir nepritekliai – susipažinau su jų pasaulėžiūra, kurios nesuprantant, manau, negalima paaiškinta daugybės dalykų, vykstančių Afrikoje.
Kokie tai dalykai?
Paprasčiausias pavyzdys – maliarija. Liga, nuo kurios Afrikoje miršta tūkstančiai tūkstančių, tačiau liga skamba pavojingai tik mums, baltiesiems, o iš tikrųjų yra visiškai paprasta liga, prilyginčiau ją slogai. Kodėl tuomet tiek daug miršta, jeigu liga nėra tokia baisi? Pasirodo, kad Afrikos kaimuose žmonės labai bijo medicinos, yra pilni įvairiausių baimių ne tik eiti pas gydytojus (jų dažniausiai ir nebūna netoliese), bet ir bijo gerti vaistus. Afrikiečiai įsitikinę, kad jei išgers tabletę, nutiks kas nors bloga, pavyzdžiui, gali numirti ar gims apsigimęs vaikas. Jų įsitikinimu, vaikas gali gimti net su ožio galva.
Visi žino, kad nuo uodų apsaugo paprasčiausi tinkleliai, tačiau vietiniai čia jų beveik neturi. O susirgus logika paprasta – jei susirgau tarsi iš nieko, tai ir pasveiksiu nieko nedarydamas. Taip serga ir laukia, kol paskutinioji ateina. Tuo tarpu nei uodų tinkleliai nėra brangūs, nei vaistai. Nė vieno iš jų kaina nesiekia 10 litų skaičiuojant mūsų pinigais. Ir tai tik vienas pavyzdys, o jų yra šimtai.
Suprantu, kad lūkesčiai pažinti vietinių pasaulėžiūrą buvo patenkinti su kaupu!
Tikrai taip. Tiek gyvenant Ugandos kaime, tiek vėliau keliaujant po kitas Afrikos šalis. Prisimenu, mokykloje, kurioje savanoriavau, net išsižiojusi klausydavausi mokytojų pasakojimų ir istorijų apie jų gyvenimus, apie jų kasdienybę ir viską rašydavausi į dienoraštį, kurio pagrindu šiuo metu rašau knygą. Be to, ir vietiniai buvo labai patenkinti, kai jų pasakojimus užsirašinėdavau.
Interviu parengė D.Zaveckienė
