Atsako psichologė Jurga Dapkevičienė.
Sunku matyti tokius audringus tėvų nesutarimus. Norisi ką nors padaryti, kad jie gyventų gražiai ir laimingai. Net kai esame suaugę ir savarankiški, sužeistas vidinis vaikas jaučiasi atsakingas už tėvų laimę ir gerovę. Jis nori sutaikyti tėvus ir siekia išlaikyti šeimą. Vaikui tėvų skyrybos – pasaulio pabaiga. Tačiau suaugęs žmogus pajėgus matyti plačiau ir suvokia, kad vaikas, nesvarbu kokio jis amžiaus, negali išspręsti tėvų konfliktų, nugyventi jų gyvenimo.
Manau, jaučiate spaudimą žūtbūt išspręsti tėvų problemas ir matote tik du būdus: arba juos sutaikyti, arba paimti motiną gyventi į savo namus. Tačiau ar vien tik jūs esate atsakinga už šią situaciją ir ar tikrai galimi tik tokie sprendimai? Kodėl mama turėtų persikraustyti būtent pas jus, jei ji nenori gyventi su savo vyru? Ar tikrai nėra jokių alternatyvų, tik „arba, arba“?
Psichologiškai sveikiau, jei suaugę vaikai fiziškai ir psichologiškai atsiskiria nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvams nereikia dėmesio, pagalbos. Gali būti, kad tėvai silpsta, jų galimybės aktyviai gyventi mažėja ir dėmesio bei įvykių intensyvumo, „dalyvavimo“ jausmo jiems nepavyksta gauti kitais būdais. Taigi jiems labai reikia jūsų dėmesio. Ir ne vien tada, kai jie nesutaria, dramatiškai aiškinasi santykius, ne vien tada, kai mama pareiškia, kad ruošiasi valkatos ir benamio karjerai. Rodyti dėmesį ir padėti – nereiškia gyventi kito žmogaus gyvenimą, prisiimant už jį visą atsakomybę. Suprantu, kad situacija labai sudėtinga dėl senyvo tėvų amžiaus, tačiau net būdami garbaus amžiaus jie yra veiksnūs.
Nelengva išlaikyti sveikas ribas tarp kartų, tačiau reikėtų pasistengti, kad tėvų, vaikų ir anūkų gyvenimai harmoningai persipintų, bet nesusipainiotų į Gordijaus mazgą, kurį narplioti tektų ir ateinančioms kartoms.
