Balandžio 8 d. per 150 Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų kartu su mokslininkais kreipėsi į valstybės vadovus ragindami padėti labiausiai nuo COVID-19 pandemijos padarinių nukentėsiančioms visuomenės grupėms, taip pat šiems žmonėms padedančiam nevyriausybiniam sektoriui.
VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichologė Karilė Levickaitė sako, kad dabar priimant sprendimus itin svarbu sutelkti dėmesį į vis ryškėjančius psichosocialinius pandemijos ir karantino padarinius bei nepamesti žmonijai bendrų kelrodžių – žmogaus teisių dokumentuose apibrėžtų sutarimų.
Rašėte, kad šiuo metu patiriame beprecedentę masinę traumą, kurios tikrieji padariniai bus akivaizdūs po kurio laiko, tačiau juk jau dabar aišku, kokios visuomenės grupės patiria daugiausiai nežinomybės, nesaugumo.
Žinoma, visuomenėje yra visokių grupių, ir tas grupes dėl jų pažeidžiamumo ypatybių ši situacija veikia skirtingai. Viena vertus, mes šias grupes galime apibrėžti – tai ir žmonės, turintys negalią, ir institucijose gyvenantys žmonės, ir vienišos mamos su vaikais, vyresnio amžiaus ar skurdžiai gyvenantys žmonės, suaugusieji ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių, psichikos sveikatos sunkumų ir pan. Kita vertus, visada yra konkretus žmogus, kuris patiria tam tikrus sunkumus, ir jis turi būti pamatytas, net jeigu nepatenka į jokią „rizikos grupę“. Tai į asmenį orientuotas požiūris, kuris būdingas brandžios sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoms. Krizė apnuogina visas sistemines bėdas, todėl neišspręstos sveikatos, socialinės, švietimo sistemos ir kitų sričių problemos išryškėja. Būtų naivu galvoti, kad mes visi esame tokioje pačioje situacijoje. Krizė visus palies skirtingai dėl skirtingų psichosocialinių sąlygų. Juk visi suprantame, kad skirtingi sunkumai užklups smulkųjį bankrutuojantį verslininką ar vienišą mamą, auginančią negalią turintį vaiką. Daug geriau seksis šeimai, kurios suaugę nariai neprarado darbų, pasidalija iššūkius namuose ir turi įgūdžių spręsti neišvengiamai kylančias bendravimo problemas.
JT Neįgaliųjų teisių komitetas paskelbė rekomendacijas, kokių imtis veiksmų, kad būtų užtikrintos negalią turinčių žmonių teisės. Tarp jų – ir skatinimas sparčiau vykdyti deinstitucionalizaciją, perėjimą nuo paslaugų didelėse institucijose prie paslaugų bendruomenėje. Globos įstaigoms, kuriose gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų, pandemijos metu kyla ypatinga rizika. JT Tarpžinybinis nuolatinis komitetas pateikė rekomendacijas dėl psichikos sveikatos ir psichosocialinių aspektų CIVOD-19 pandemijos metu. Skatinama imtis priemonių ir užkirsti kelią stigmai ir diskriminacijai visais reagavimo į pandemiją etapais. Turėtų būti skatinama žmonių, paliestų šios epidemijos, įtrauktis, perdėtai nenusitaikant į atskiras grupes: COVID-19 paveikti žmonės, jų šeimos nariai, sveikatos priežiūros specialistai ir kiti. Taigi svarbu, kad politikai ir valdininkai, priimdami sprendimus ir komunikuodami su visuomene, į šias rekomendacijas atsižvelgtų, jomis vadovautųsi. Kitaip bus sukurta daug psichosocialinių problemų arba neužkirstas kelias joms atsirasti.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Šiomis dienomis vaikų turintys tėvai skundžiasi, kaip sudėtinga dirbti namie nuotoliniu būdu, nes vaikai reikalauja nuolatinio dėmesio. O kaip dirbti praktiškai jokios pagalbos nesulaukiančiai autizmo spektro sutrikimą ar kitą negalią turintį vaiką auginančiai ir dirbančiai mamai?
Žinoma, jeigu tos pagalbos ir įprastu metu buvo mažai, tai dabar yra dar sunkiau. Visi žinome, kad švietimo sistema stokojo įtraukties, o skubiai sukūrus nuotolinio mokymo priemones vaikai, turintys specialių poreikių, yra palikti už borto. Socialiniai sunkumai, kuriuos, kad ir kaip ten būtų, bent iš dalies padėdavo įveikti mokykla, socialines paslaugas teikiančios organizacijos, krizės metu krenta ant piliečių – dažniausiai mamų, tėčių – pečių. Organizacijos, kurios teikia paslaugas negalią turintiems žmonėms bendruomenėje, pačios susiduria su sunkumais, nes neturi nei apsaugos priemonių, nei dezinfekavimo skysčių, be to, joms šiuo laikotarpiu dirbti dar sunkiau, nes jų klientams dabar reikia dar didesnės pagalbos, o juk ir patys darbuotojai susiduria su tais pačiais sunkumais, kaip ir visi – čia, kaip domino dėlionėje, viskas susiję.
Sakoma, kad kiekviena krizė yra ir galimybė, tad gal pasibaigus krizei į visas šias bėdas bus atkreiptas didesnis dėmesys?
Kai kalbame apie asmeninę krizę, sakoma, kad krizės arba užaugina, arba sulaužo. Taip, krizė gali būti ir galimybė, bet ar mūsų valstybė iki šiol yra tinkamai pasinaudojusi daugeliu buvusių galimybių? Pavyzdžiui, kodėl Europos Sąjungos fondų parama buvo daugiausia naudojama kuriant ne minkštąsias, o kietąsias paslaugas – kitaip tariant, pinigai sudėti į plytas arba įvairiai veikiančias e-sistemas? Nes taip suprantama vertė: kai gali paskaičiuoti kvadratiniais metrais ar e-sistemų skaičiumi. Panašių neišnaudotų galimybių galėčiau vardyti ir daugiau. Kad ir ta pati švietimo sistema, kuri skelbia atidaranti duris įtraukiajam ugdymui, o iš tikrųjų tik praveria plyšelį, nes nėra sistemos, kuri užtikrintų įtraukųjį ypatingų poreikių turinčių vaikų ugdymą. Ir didžiausia problema yra ne metodikų skaičius, o požiūris, kuris menkai keičiasi. O ką galime pasakyti apie savižudybių prevenciją? Šalis, kurios didžiausi savižudybių skaičiai, neturi savižudybių prevencijos strategijos ir stokoja strateginių veiksmų.
Taigi atsižvelgiant į prarastas galimybes, būčiau labai atsargi sakydama, kad krizė gali suteikti galimybę. Bijau, kad ji gali sulaužyti, nes reikia pamatyti sistemos duobes, jas pripažinti ir imtis veiksmų keičiant reikalus iš esmės. Akivaizdu, kad tai nebuvo mūsų stiprioji pusė. Taigi šiuo atžvilgiu greičiau esu pesimistė.
Neseniai Vyriausybės svetainėje paskelbtas Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros ikiprekybinis pirkimas „jausmomačiui“ sukurti už 665 tūkst. eurų. Skelbiama, kad „jausmomatis“ padės išmatuoti jausmus ir dorotis su įvairiomis psichosocialinėmis problemomis – nuo depresijos iki emigracijos. Man tai atrodo kaip labai abejotina investicija, švelniai tariant, ir labai neįtikinamas rezultatas. Štai karantino pradžioje teko prisidėti prie puikios komandos „Act on crisis“ programėlės, skirtos gerai psichikos sveikatai palaikyti, kūrimo. Ši iniciatyva be jokio startinio finansavimo pasauliniame konkurse „The Global Hack“ laimėjo antrąją vietą. Ja tiki, ją palaiko ir remia privatūs finansuotojai ir nevyriausybinės organizacijos. Bet ne valstybė.
Gal krizės metu vis dėlto pastebite ir optimistinių ženklų?
Labai geras ženklas, kad žmonės padeda vieni kitiems, kad visuomeninės organizacijos rūpinasi bendruomenės narių poreikiais, kad įvairių palaikančių iniciatyvų imasi verslai. Tas sutelktumo jausmas svarbus, jis taip pat turėtų būti palaikomas tų, kurie kalba per spaudos konferencijas. Būtent tas pilietinis aktyvumas, susitelkimas yra stiprioji šios krizės pusė. Vis dėlto, nors pilietiškumas stiprėja, bet visuomenės akiratyje retai atsiduria pažeidžiamiausi, ypatingų poreikių turintys jos nariai – negalią turintys žmonės, vieniši tėvai, dėl smurto artimoje aplinkoje kenčiantys asmenys ir kiti. Tie, kurie gali padėti, turi resursų, neretai net neįsivaizduoja kitur, toliau už jų, vykstančių realių gyvenimo scenarijų. Aišku, turime džiaugtis, kad pilietinio judėjimo akiratyje dabar yra medikai, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, kurie šiuo metu tikrai sulaukia daug pagalbos, paramos.
Paramos vyresnio amžiaus žmonėms ir kitiems, kuriems jos reikia, turėtų būti ne tik per krizę.
Parama neatsiranda iš nieko. Tai turi atsirasti tam tikrame diskurse, tapti visuotine vertybe. Visuomenės branda neatsiranda savaime, tai labai susiję su valstybės priimamais sprendimais. Politikai dažnai svarsto, ar visuomenė pribrendo tam tikriems sprendimams, ar dar nepribrendo. Tai tarsi klausti, kas pirmiau – vežimas ar arklys? Ir kai kuriais atvejais stringama laukiant kažkokios mistinės brandos.
Vakarų pavyzdžiai rodo, kad visuomenė bręsta paskui sprendimus. Jeigu, tarkime, siekdami užtikrinti lygias žmonių teises matome reikalingumą priimti sprendimą leisti tuoktis tos pačios lyties žmonėms, nereikia, kad tam pribręstų visuomenė. Žmogaus teisių standartų įgyvendinimas neturi būti stabdomas referendumų, visuomenės apklausų ar daugumos nuomonės. Lygiai taip pat, jeigu yra politinis sprendimas, kad psichosocialinę ar intelekto negalią turintys žmonės turi teisę gyventi bendruomenėje, o ne institucijoje, tada įtraukties procesas ir pajudės. Arba romai – kaip tik balandžio 8 d. minėta Tarptautinė romų diena. Jeigu valstybė priims sprendimą naikinti romų stigmatizaciją ir diskriminaciją nuo mokyklos iki įdarbinimo, tam sukurs reikalingas priemones, toks sprendimas ir padės keisti situaciją. Tiems sprendimams reikia drąsos ir iš politikų, ir iš pilietinės visuomenės lyderių, nuomonės formuotojų. Dėl šio nuomonės aktyvinimo daug metų dirba nevyriausybinės organizacijos, vykdydamos šviečiamąjį ir aiškinamąjį darbą, nors jis dažnai nematomas.
Negalią turintys žmonės prasidėjus karantinui sakė – štai pagaliau visi pamatė, kaip mes gyvenam, nes beveik visą laiką gyvename tarsi karantino sąlygomis, tarp keturių sienų. Ar tai žmonėms gali padėti įsijausti į jų gyvenimą, suprasti jų situaciją?
Nemanau, kad žmonės dabar, suirutės metu, gali imti kažką labai suprasti. Šiuo metu kiekvienas daugiausiai galvoja apie save ir savo problemas. Tų problemų dabar yra visokių – uždaryti smulkieji verslai, kai kuriems verslams gresia bankrotai, kenčia šeimos, nes žmonės ir netenka darbo, ir patiria smurtą. Taigi šiuo metu yra galimybė pamatyti labai daug ką, vis dėlto, manyčiau, pirmiausia tai turėtų matyti ne piliečiai, o sistema. Nereikia formuoti užuojautos neįgaliesiems ir sakyti: oi, kokie jūs visi vargšai, kaip jums sunku. Tai tik sustiprintų stigmatizaciją. Ką tai pamatęs žmogus galėtų daryti? Reikia veiksmų, sisteminių sprendimų, kurie, deja, nepadaryti. Taigi aš vis tiek linkčiau prie to, kad atsakomybę turi prisiimti sistema. Vis dėlto pirmiausia reikia tuos skaudulius pamatyti, bet nežinau, ar sistema juos nori pamatyti ir ar pasibaigus krizei bus pajėgi tai referuoti.
Iš krizę valdančių politikų kasdien girdime kvietimų nepanikuoti, nors panika gali kilti jau vien girdint besikeičiančias rekomendacijas – tai kaukių nereikia, tai jos būtinos. Buvo kritikuojami tie, kurie iki karantino pirko daugiau negendančių produktų, o vėliau tai tapo rekomendacija ir norma. Tas blaškymasis žmonėms taip pat kelia nerimą ir nepasitikėjimą.
Žinoma, kad reikėtų aiškios komunikacijos, bet juk matėme, kaip keitėsi tos pačios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos dėl valstybių sienų uždarymo, kaukių nešiojimo ir kitų dalykų. Sprendimai veja vieni kitus ir tai, kas vienaip atrodė prieš mėnesį, dabar atrodo kitaip. Taigi prie tų besikeičiančių sąlygų reikia prisitaikyti, o tai sudėtinga. Čia dar pastebėčiau pašaipos momentą – suprantu, kad esant tokiai įtampai daug kam palengvėja, kai atsiranda iš ko pasijuokti, pasišaipyti, bet labai pavojinga, jeigu tai tampa tam tikrų sprendimų pagrindu. Tarkim, į užsikrėtusiuosius COVID-19 žiūrima taip, tarsi jie būtų užsikrėtę vos ne tyčia, vos ne smerkiamai klausiama: kur tu ten vaikščiojai, ką veikei? O juk žmonės nei norėjo užsikrėsti, nei ką, turim visokių piliečių – ir tokių, kurie daugiau pagalvoja, ir tokių, kurie galvoja mažiau. Tai natūralus gyvenimas.
Dar dėl pašaipos – kodėl apskritai turime galvoti, ką daro kitas žmogus, kodėl turime žiūrėti, ar jis perka grikius, ar jų neperka? Tai ne mūsų reikalas. Suprantu, kad visuomenei pasišaipymas leidžia atsipalaiduoti, bet reikia politinio sąmoningumo to netęsti, stabdyti. Jokiu būdu negalima stigmatizuoti jokių grupių, politikai ir sprendėjai turi būti labai atsargūs. Tokio požiūrio tikrai pasigendu.
O dėl panikos – niekada nepadėjo pasakymas „baik panikuoti“. Ir sprendimų priėmėjai turėtų mažiau kartoti apie nepanikavimą, o daugiau demonstruoti realios pagalbos prieinamumą. Sutelktumo skatinimas, pagarba žmonėms, kuriems sunku, kurie laikosi karantino sąlygų, padėka tikrai padėtų labiau suvaldyti paniką negu kartojimas, kad panika yra blogas dalykas. Tai nėra paprasta situacija, tai visą pasaulio visuomenę traumuojantis įvykis, todėl visiškai normalu patirti sunkumų, kažko nesugebėti atlikti kaip anksčiau, sunku gali būti susidurti su nežinomybe, kontrolės praradimu. Svarbu atpažinti sunkius jausmus ar emocijų svyravimus. Duokime sau leidimą būti pažeidžiamiems, ieškokime paramos ar pagalbos savo bendruomenėje, jeigu reikia – ieškokite reikalingų paslaugų, nelaukite, nesate vieni.
Kasdien skelbiama gąsdinanti statistika apie mirtis nuo pandemijos, pabrėžiamas aukų amžius, priklausymas rizikos grupei, ir tai daliai žmonių taip pat kelia didelį nerimą. Kaip apsisaugoti nuo nerimo, depresyvių minčių?
Yra bendrų rekomendacijų, tarp jų – riboti informaciją, laikytis dienos režimo, judėti, sveikai maitintis, kreiptis pagalbos į specialistus ir pan. Tokias bendras rekomendacijas galite rasti ir „Psichikos sveikatos perspektyvos“ feisbuko paskyroje. Vis dėlto labai atsargiai daliju kokias nors bendras rekomendacijas, nes, kaip minėjau, žmonės labai skirtingi, kiekvieno jų situacija yra kitokia. Bendri patarimai tinka ne visiems. Pavyzdžiui, kaip priimti rekomendaciją karantino metu pasidžiaugti šeima ir namais moteriai, kuri namuose patiria smurtą ir dabar yra uždaryta su savo smurtautoju, o dėl sumažėjusių pajamų ir bendro ekonominio ir socialinio nesaugumo negali jo palikti? Reikėtų suprasti, kad šiandieninė situacija yra sudėtinga, todėl būtina atsižvelgti į individualius žmonių poreikius. Ypatumų, skirtybių pripažinimas labiausiai ir sukuria visuomenės bendrumą.
Tikriausiai pasibaigus krizei psichologai turės daugiau darbo?
Psichologai Lietuvoje ir taip turi daug darbo. Svarbiau, kad jie turėtų tinkamą apmokėjimą už savo darbą valstybinėse sistemose. Jeigu norime, kad jų paslaugos būtų prieinamos tiems, kam jų reikia, kad valstybė matytų poreikį plėtoti ir gerinti paslaugas šeimoms, reikėtų vengti tendencijos suvokti psichologų teikiamą savanorišką pagalbą, kuri dabar yra aktuali, graži ir bendruomeniška. Tai žmonės, turintys tam tikrų žinių, gebėjimų, kurie reikalingi ir už kuriuos turėtų būti tinkamai apmokama. Juk nesitikime, kad kirpėjai mus aptarnaus nemokamai ar kad bankas neims mokesčių.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
