Nuo žygio 2000 km istorijos žemaitukais iki Juodosios jūros praėjo beveik devyni mėnesiai. Jie padėjo susiklostyti mintims, sudėlioti įvertinimus, atrinkti, kas svarbiausia. Laikas eina, o žygio akimirkos neužsimiršta. Ne tik man! Sutikęs bičiulius, draugus, pažįstamus vėl ir vėl turiu pasakoti, grįžti į tas keturiasdešimt dienų, kurios pakeitė mano pasaulį. Nuolatinis žmonių domėjimasis paskatino savo prisiminimus ir apmąstymus surašyti į vieną pasakojimą.
Neapleido mintis
Viename mūsų jojimo sporto veteranų klubo sąskrydyje mano jaunystės draugas Vaidas pasiūlė: „Jojam iki Žalgirio?“ Artėjo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus, ir žiniasklaidoje pasirodydavo pranešimų apie planuojamus renginius šia proga.
– Kur? – tada perklausiau, – juk tai 500 kilometrų! Kaip josime? Greitkeliais, pievomis, laukais? Kur nak¬vosime, ką valgysime? Žirgeliai ką krims?
Supeikėme tą idėją, ji pamažu ir nurimo.
Po pusmečio vėl skambina Vaidas ir be ilgesnės įžangos sako: „Turime naują pasiūlymą: dabar josime iki Juodosios jūros.“ Aš pasakiau: „Gerai.“ Ir padėjau ragelį. Apie ką kalbėti su keistuoliais, kurie gyvena svajonių pasaulyje? Taip tuomet nuoširdžiai galvojau.
Bet toji mintis nebepaleido manęs! Ką tik sutinku iš draugų, bičiulių, giminių, visiems sakau: „Atia! Išjoju link Juodosios jūros!“ O pats širdy juokiuosi, jei kas patiki. Bet tikėjo kažkodėl visi! Sakė, kad man pavydi, kad jie mano vietoje irgi nė akimirkos nedvejotų. O kai mano kompanionas Džovanis (jo tokia pravardė, nes jaunystėje per baikerių „strelkas“ dainuodavo ištraukas iš operečių), paprastai nieko švento kaip ir nepripažįstantis, rimtu veidu pareiškė, kad aš kone did-vyris, nes, matote, josiu už Lietuvą, štai tada susimąsčiau... Paskutinį kartą už Lietuvą jojau Vingio parke prieš... prieš... ai, nereikia tų skaičių! Tokie uždegantys tekstai ėmė kartotis, juos kalbėjo vis rimtesni žmonės, ir aš pats sau pasakiau: „Gintarini, pagalvok pats! Kiek tau metų? Ką tu tokio veiki? Ir ką tokio nuveikei? Be sportinių laimėjimų, trijų nuostabiausių dukterų, kuo dar galėtum pasigirti? Gyvenimas eina... O Lietuvai Tėvynei ką padarei? Kuo ją papuošei, praturtinai, kuo prisidėjai prie jos gerovės?“
Kitą rytą 7 val. aš jau buvau Vilniaus valstybiniame žirgyne Riešėje ir balnojau vieną iš žemaitukų. Vieną iš tų, kuriems buvo lemta tapti nepaprastais „žygeiviais“. Po mėnesio išjojome...
Žygio tikslai
Žygis iš Senųjų Trakų prasidėjo neatsitiktinai – čia gimė vienas iškiliausių Lietuvos valdovų Vytautas Didysis. Jau 600 metų pasakojama legenda, kad jis savo kovos žirgus – istoriniai šaltiniai teigia, kad tai tikrai buvo žemaitukai – girdė Juodojoje jūroje. Mes, dešimties raitelių ir dvigubai tiek padėjėjų komanda, ankstoką 2010 m. rugsėjo 8-osios rytą pajudėjome į pietus patvirtinti arba paneigti šį faktą.
Žygio tikslai buvo kokie trys: taigi atsigerti, patikrinti žemaitukų ištvermės savybes, populiarinti šią veislę ir Lietuvai Žalgirio mūšio 600 metų proga priminti, kad mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldėtojai, ne iš kelmo spirti.
Kiekvienas dar turėjome savo asmeninių tikslų. Aš irgi!
Vienas jų – patirti įdomių įspūdžių. Taip pat mane žavėjo kelionės didingumas, reikšmingumas, galimybė dalyvauti tokiame projekte. Jis tęsėsi keturiasdešimt dienų! Keturiasdešimt dienų balne, kertant Baltarusiją ir Ukrainą, per miškus, stepes, kalnus...
Joja joja lietuvaičiai...
Lietuvos–Baltarusijos sieną kirtome ties Norviliškėmis, prie pat Giedriaus pilies – čia buvo suorganizuotas mūsų susitikimas su visuomene ir smagios išleistuvės. Šią vietą puikiai pamenu iš B2gether festivalio. Kirtome sieną „supaprastintame“ perėjime – abiejų šalių valdžios kažkaip susitarė, kad praleis mus be didelių formalumų. Vis dėlto kirtome Europos Sąjungos sieną... Tai, manau, prieš keletą metų niekaip nebūtų pavykę. Apie tokį žygį galėjai tik pasvajoti. Bet bandant atšildyti šalių santykius, europiečiams ėmus ieškoti „demokratijos daigų“ Gudijoje, neįmanoma tapo įmanoma.
Už Lietuvos sienos mūsų laukė baltarusių pasieniečiai, nuo pat ryto jau polinksmis veterinaras (jo pareiga buvo apžiūrėti sieną kertančius žirgus) ir trys tautiniais drabužiais apsirengusios merginos su armonika. Aš su Giedriumi Klimkevičiumi pirmi kirtome sieną, susitvarkėme dokumentus, pervedėme žirgus. Kol visi kiti paskui mus darė tą patį, turėjome šiek tiek laiko, ir aš geros nuotaikos pagautas juokais sakau toms merginoms: „Gražuolės, varom su mumis!“ Jos meiliai nuraudo ir sako: „Ne, pažiūrėk, kokie mūsų vaikinai“, ir žvilgsniu parodė į veterinarą. Suprask, mums toli iki jo.
Su pasieniečiais mums sekėsi. Lietuvos pasieniečiai parodė artimiausią kelią pasienio zonoje Norviliškių link, Baltarusijos irgi buvo gana draugiški ir supratingi, o kai kirtome Ukrainos sieną, jų pasieniečiai lydėjo visą dieną ir net naktį šalia mūsų stovyklos laikė patrulį.
Iš tikrųjų žygis ir prasidėjo kirtus Lietuvos–Baltarusijos sieną. Atgal kelio nebeliko. Prie laužo prisiminėme rusų anekdotų herojų raudongvardiečių vadą Čiapajevą, kuris duodavo komandą: „Tik pirmyn!“ ir aklai laikydamasis šio šūkio nuskendo upėje, užgintas baltųjų gvardiečių.
Jodami išilgai Baltarusijos matėme panašius motyvus kaip Lietuvoje – sodybų tuštėjimo metą, naujų dailių gyvenviečių statybą (sako, čia dirba daugiausia lietuvių statybininkai), miestiečių invaziją į kaimą. Viename sodžiuje, kuriame beveik visos trobos jau tuščios, paremontuotame namelyje radome dvi moteris – pasirodo, jos iš Minsko, nusipirko seną sodybą, vasaroja. Prisigerinome iš karto, nes reikėjo vandens žirgams girdyti, kitiems parūpo obuoliai ir kriaušės sode. Visa tai iškeitėme į niekuo nepakeičiamą žirgų mėšlą, kuris susikaupė kelionėje. Netrukus draugystė tapo tokia artima, jog šeimininkės mūsų būriui pasiūlė naudotis jų lauko tualetu, kad, cituoju: „neapdergtumėte visų apylinkių“.
Kartą sugaišę kelyje – dažniausiai užtrukdavome apžiūrėdami LDK paveldo objektus arba kai negalėdavome nepasinaudoti vietinių žmonių vaišingumu – jau Ukrainos glūdumoje naktį jodami per kaimus ir miestelius, kad kelelis neprailgtų, traukėme dainas, bet netrukus jų pritrūkome! Tad paruošėme „Ant kalno mūrai“ repo stiliumi.
Vaišingi ukrainiečiai
Po tvarkingos Baltarusijos, jos suartų laukų, tvarkingų kelių ir pakelių bei gyvenviečių, skurdas, netvarka Ukrainoje nepaliovė stebinti visą kelią. Žinoma, mes ir keliavome ne pagrindiniais šalies keliais, todėl matėme tikrą, ne paradinę jos pusę. Bet viską atpirko žmonių nuoširdumas ir svetingumas. Kartą visą mūsų žygeivių grupę, kurią sudarė raiteliai, džipo ekipažas ir žiniasklaidos grupė, netikėtai pakvietė į svečius. Lijo, buvo šalta, ir mes jau žvalgėmės, kur galėtumėme papietauti.
Taigi negalėjome atsispirti kvietimui, nors ir atrodė, kad tokiam būriui – 18 žmonių plius šuo Alšis – į svečius eiti tarsi nepatogu. Tuoj ant stalo atsirado vaišių: kaimiška sriuba, bulvės, pačių daryta grietinė, sviestas, krosnyje jau kepė bandelės. Po pietų šeimininkas atsinešė gitarą ir vedami dainingojo Česlovo traukėme įvairias pusiau žinomas „tarptautines“ dainas... Kaipgi neužtruksi!
Kartą pagalvojau, kad mūsų persisotinusioje visuomenėje brangiausi yra... nepatogumai. Kiek kai kurie žmonės moka, kad galėtų iš savo minkštos, šiltos ir patogios lovos atsidurti kažkur miške, stepėje, džiunglėse ar kalnuose, miegoti palapinėje, valgyti galbūt ne visai subalansuotą maistą, būtinai šalti ar kaisti, patirti kitokius brangius nepatogumus. Kuo daugiau nepatogumų, tuo brangiau!
Mums tokių brangių patogumų, rodos, netrūko. Visi gavome po komplektą drabužių „laisvalaikiui“, po komplektą „senoviškų“ drabužių joti, miegodavome firminėse „Hasky“ palapinėse. Gardžiai ir sočiai valgydavome. Gyvenk ir džiaukis!
Kaip anekdotą ar istorinę pamoką pamenu tokį atsitikimą. Jojome aukšta žole ir retais krūmokšniais apaugusia pieva, priekyje matėsi tik horizonto linija. Kad būtų gražiau operatoriui (iš viso buvo trys mūsų „metraštininkai“), jojome išsirikiavę vora. Ir kažkaip išsikalbėjome apie Vytautą Didįjį (tik nepagalvokite, kad kasdien rimtu veidu tai darėme). Aš prisiminiau pasakojimą, kad didysis kunigaikštis, zuikiui pabaidžius jo žirgą, nukrito ir netrukus mirė. Nesulaukęs karūnos! Ačiū lenkams! Sakėme, nežinia, kaip čia būtų buvę, jei ne tas zuikis. Gal tie laukai dabar būtų dirbami Lietuvos ūkininkų...
Bekalbėdami atsipalaidavome, saulutė meiliai švietė, kai kas ir prisnūdo. Staiga iš pat žirgų kojų iššoko zuikis ir zigzagais pasispardydamas nukūrė laukais. Kad pasibaidė mūsų žirgai! Ir aš per plauką išsilaikiau balne – taip buvo netikėta! Tik po kurio laiko atsigavę ėmėme juoktis – istorija kartojasi! Gal čia tas pats laukas, tik kiti raiteliai ir zuikis kitas.
LDK paveldas
Lankydamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektus, jodamas, atrodo, begaline jos teritorija, aš tik dabar suvokiau buvusios mūsų valstybės didybę. Nors domiuosi istorija, dažnai šeimoje diskutuojame apie tuos senus paslaptingus laikus ir įvykius, pasirodo, nesuvokiau visumos. Tik aplankęs didžiules Podolės Kameneco, kur už sąmokslus ir maištus prieš Vytautą kalėjo vėliau irgi didysis kunigaikštis Švitrigaila, Ružanų, Krėvos, Lucko pilis suvokiau, ką mes praradome. Metai po metų, karta po kartos, seimelis po seimelio mes praradome ne tik žemes, teritorijas, pilis, bet, manau, ir pasitikėjimą. Man tapo svarbu suvokti, kas atsitiko ir kodėl. Gal šiuo metu Lietuvoje daugiausia trūksta ne pinigų, ne „ekonomiškos ekonomikos“, o būtent to, kas vienija, suburia tautą?
Mūsų žygio maršrutas buvo sudarytas taip, kad jotume pro svarbius LDK objektus, pilis, miestus. Žinoma, jei būtume užsukę nors į kas antrą pilį, būtume joję turbūt ne mažiau kaip pusę metų. Tad jei šalia pasitaikydavo svarbus objektas, važiuodavo filmavimo grupė, o mes užsukdavome ten, kur pajėgdavo žirgai.
Pirmasis didesnis LDK objektas, kurį prijojome pačią pirmą dieną Baltarusijoje, buvo Alšėnų pilis. Tai viena garsių ir įtakingų LDK didikų Sapiegų rezidencija, dabar stovinti apgriuvusi ir liūdna. Giedrius tik prijojęs puolė į pilies požemius, apibėgo aplink, išlandžiojo pagalbinius pilies pastatus. Vėliau paaiškino: „Tikrinau legendą, kad Alšėnų ir Norviliškių pilis kadaise jungė požemis. Jis buvęs toks platus, kad buvo galima važiuoti karieta. Kadangi Norviliškėse, Lietuvos pusėje, neradau nė pėdsako to požemio, maniau, kad čia pasiseks...“ Mes jį paguodėme: „Giedriau, vieną dieną prakeikimas dings, ir tu rasi tą senovinį požeminį greitkelį. Galėsi nelegaliai važinėti į Baltarusiją benzino.“
Požemio Alšėnuose neradome, tačiau radome aviganį šunį, kurį pavadinome Alšiu. Apie jį – kiek vėliau.
Viena didingiausių pilių, kurias teko aplankyti šiame žygyje, – Naugarduko. Ironiška, kad iš mūsų lietuviško žodžio „gardas“ kilo aptvarinių pilių pavadinimas, o iš jų atsirado rusiškas žodis „gorod“ t. y. miestas, taigi iš lietuviško „gardo“ kilo slaviški miestai. Naugarduke mūsų laukė rėmėjų vaišės ir žiniasklaida, kuri rengė siužetą Lietuvos televizijos laidai „Panorama“. Kalbėjomės draugiškai, kaip pas kaimynus susitikę žemiečiai. Manęs užklausė: „Tai ar tikrai žirgai gers jūros vandenį?“ Patikinau, kad gers. Juk gėrė!
Kita aplankyta didžiulė pilis buvo Lucke. Į ją įjojant kaip operos solistas ant visos apylinkės nusižvengė mano žirgas. Supuolė turistai, svečiai, lankytojai, darbuotojai. Visi norėjo su mumis nusifotografuoti, prašė pasėdėti ant žirgų.
Lucko pilis, jos sienos, mūrai, aplinka labai primena mūsų Trakų pilį. Tas pats laikotarpis, matyt, tie patys meistrai (ir valdovai). Todėl mus apėmė keistas jausmas, kad mes nesvetimi, gal ir mano žirgas ne šiaip žvengė, o pajuto savo protėvius. Reikėtų tas pilis atstatyti.
Laiko trūkumas
Viena, ko tikrai labiausiai trūko – tai laiko! Laiko pabendrauti, pabūti su naujais draugais, pasėdėti ilgiau kartu prie laužo.
Mūsų žemiškoji para turi vieną didelį trūkumą – tetrunka 24 valandas. Tai skamba gal ir labai banaliai, tačiau tai yra tiesa. Jodavome kokias 8–10 ar 12 valandų, miegas, valgymas, inventoriaus tvarkymas, žirgų priežiūra, šėrimas užimdavo kitą trumpą paros dalį. Jojome į pietus, planavome spėti aplenkti besiartinantį rudenį. Bet dienos kasdien trumpėjo, oras vėso, dažnai naktį, įpusėjus kelionei, pašaldavo. Štai čia garbė mūsų žirgams žemaitukams! Po dienos kelionės jie kaip niekur nieko įsitaisydavo pievoje, ir nei tamsa, nei šaltis jiems – nė motais. Aišku, užklodavome gūniomis, saugodavome, bet Česlovas, patyręs žirgų augintojas, mus ramindavo: „Mano žemaitukai visus metus lauke ganosi, jiems svarbu geros kokybės maistas, ir jie nesušals!“
Žygyje, nors ir kamavo nuovargis, miego trūkumas, priešpriešinis vėjas ar lietus, turėdavome būti visada pasitempę ir gražūs – mus nuolat filmavo, fotografavo, žurnalistės visko klausinėjo ir viską užsirašinėjo. Neretai jausdavomės kaip superžvaigždės istorinio filmo filmavimo aikštelėje. Turėjai būti visada pasiruošęs duoti interviu, pozuoti fotografijai ar kino kadrui. Žurnalistai mūsų tykodavo visą parą – ant žirgų, prie laužo, netgi palapinėje. Užtat dabar be galo smagu žiūrėti jau istorinėmis tapusias nuotraukas, profesionaliai susuktus filmus. Ačiū už tai! Baltarusijoje ir Ukrainoje dažnai mus „perimdavo“ vietinės televizijos stotys, reportažus apie mus rodydavo tų šalių kanalai. Kai jodavome per gyvenvietes, žmonės jau žinodavo apie mus.
Juodoji jūra
Rytas išaušo kaip reta saulėtas ir šiltas. Po darganų, šalčių, kelionės nuovargio jis atrodė kaip apdovanojimas, kaip iškovotas prizas. Visi sveiki, žemaitukai ir raiteliai puikios fizinės ir dvasinės būklės, stovykloje tvyro lengva euforija. Jau tikrai žinojome, kad pasieksime galutinį maršruto tikslą – Juodąją jūrą. Liko tik viena – įsitikinti, ar tikrai žirgai gers jūros vandenį. Tačiau ir tuo neabejojome – kelintą dieną jojome limano (jūros įlanka, kuria į jūrą įteka gėlas upės vanduo) krantais, tad žinojome, kad toje vietoje, kur mes, kaip ir Vytautas, pasieksime jūrą, vanduo nebus labai sūrus. Nors gertų ir sūrų, juk žirgai mėgsta druską. Taigi buvome tikrai ramūs.
Per pusdienį įveikę paskutinę kelio dalį, pasiekėme žemyno pakrantę. Driekėsi aukštokų uolų virtinė, o po jomis plytėjo auksinio smėlio pliažas, toks pat kaip Palangoje dar mano vaikystėje. Pagalvojau – karalius Vytautas čia jautėsi kaip namie, kaip prie Baltijos, savo motinos Birutės tėviškėje. Ir net jūra ar krantas niekuo nesiskiria. Galėtum suabejoti – tiek jojome ir prijojome identišką vaizdą! Bent man taip atrodė.
Nuo uolėtos pakrantės žvelgėme į jūrą. Ačiū Dievui, nebuvo bangų, žirgai galėtų tiesiog bijoti bristi į banguotą ir putotą vandenį, prastai atrodytų filmuota medžiaga. Buvome ir tam pasirengę – treniravomės pakeliui radę didelį ežerą, kai tik buvo piktokas vėjas ir didelės bangos. Teko gerokai raginti ir įkalbinėti užsispyrusius žemaitukus, kol subridome į vandenį.
Keistas jausmas buvo po ilgos kelionės stebėti Juodąją jūrą. Ji man pasirodė pernelyg rami. Pernelyg paslaptinga. Gal net klastinga. Juoda jūra kaip juodos akys... Kažkaip atėjo suvokimas, kad aš čia – tik svečias, ryt poryt – namo. O ką svarstė Vytautas Didysis? LDK garsėjo diplomatija, prekybiniais ir politiniais ryšiais. Pasakojama, kad kunigaikštystės ir karalystės pačios prašydavosi Vytauto globos. Gaila, vėliau mūsų valdovai nebe taip sėkmingai tvarkydavosi šiose teritorijose.
Nusileidome nuo uolų, jau brendame smėlėtu krantu, artėjame prie jūros, paskutinės minutės, sekundės. Staiga pripuola vyriausiasis režisierius Antanas Gluskinas ir rikiuoja: „Pradėsite joti iš ten ir ten, išsirikiuosite taip ir taip, šuoliais per smėlį taip ir anaip, į jūrą įpulsite ten ir ten, viską supratote? Kamera!“
Iš pradžių mums pavyko laikytis scenarijaus, bet netrukus jis pakriko. Žirgus pakėlę šuoliais per keletą sekundžių įveikėme nurodytą paskutinį maršruto ruožą ir jau be režisūros spontaniškai supuolėme į Juodąją. Nušokome nuo žirgų į vandenį. Su visais drabužiais! O žirgai, atrodo, įvertinę akimirkos svarbą, į nieką nekreipdami dėmesio puolė gerti, veikiau ryti vandenį! Kibirais! Diena pasitaikė šiltoka, buvo ištroškę. O gal jautė, kad toks galutinis mūsų kelionės tikslas?
Gintaras Kaltenis
